Iš Lietuvos futbolo rinktinės juokiasi net pensionatų seneliai prašydami leisti jiems už makaronų sriubą ir kotletą žaisti. Na tokio apgailėtino žaidimo, vadybos, trenerių komplektacijos neturi net skurdžiausia Zimbabvė.
30 metų ir jokio pastolio, fundamento Nacionalinio stadiono statybai, todėl apie draugiškus turnyrus, ispanų, danų ekspertų, buvusių žvaigždžių atvykimus pasidalinti patirtimi net neverta kalbėti.
Kam laužyti kojas karo laikų vejoje ir tranšėjose?
Įvyko rungtynės su Šiaurės Airija, Bulgarija, Italija. Pastaroji valstybė ir taip yra pasaulio elitas, įvardinama Europos brazilais ir net mega grandai anglai, ispanai negeba jų parklupdyti, ne tas meistriškumas.
Tačiau sugebėti spiriant į vartus parvirsti, pulti užsirišti batelius, mažai žinomam antros sudėties italų puolėjui nesunku praeiti aštuonis dundukus ir pelnyti įvartį, net nesugebėta pastumti, griūti ant kamuolio ir sureaguoti.
Ir tai tęsiasi nuo pat 1990 m. Net senoji plejada su Jankausku, Ivanausku, Stauče nesugebėjo niekur patekti, bent jau minimaliam išbandymui, realios situacijos pasižiūrėjimui.
Šviesos tunelio gale nematyti. Federaciją valdo pinigėliai, bet ne metodininkai, siekiantys jaunimo ugdymo, žinomumo. Provincijoje nebeliko klubų, būrelių, sekcijų.
Konkurencijos nėra, pamaina nebrandinama.
Tokia pati situacija ištiko ir antrąją religiją – krepšinį. Išgarbintasis Valančiūnas, Sabonis, Grigonis gėdingai prarado galimybes Olimpiadoje bent jau atidavus visas jėgas pasigrumti, parvežti garbę šaliai.
Moterų krepšinis po 1999 m. aukso numirė, nėra ekipų, ydinga treniravimo sistema, ugdymo įstaigose nebevedami užsiėmimai, tarpklasinės varžybos. Aš pats regiu savo miestelyje tuščią stadioną ir vėjo šiurenamus krepšinio tinklelius.
Jau daug pasigirsta kalbų paleisti futbolo federaciją, rinktinę ir užbaigti juokinti svietą.
Deja mūsų visuomenė dar yra baugi, nesolidari ir kenčia aferistų ir savanaudžių siautėjimus.
Ruslanas Baranauskas – apžvalgininkas
