Socialiniai tinklai

Aktualijos

Dienos – dovanos – didelės, mažos

Avatar

Paskelbta

data

Gatvė  ūžia, važiuoja mašinos, eina žmonės, eina su savo vienatvėm, džiaugsmais, liūdesiu, rūpesčiais. Einu ir aš. Tas kelias gerai pažįstamas. Kas antrą antradienį skubu į susitikimą su klubo nariais. Ne šiaip sau klubo, o knygų bičiulių „Beržė“.

Susibūrėme  draugėm prieš kelerius metus. Visi tokie nedrąsūs, atrodė, uždari, bet netrukus suvokėme – VISI  SAVI. Atsinešėme savo metų kraitį, savo gyvenimišką patirtį, savo svajones. Mūsų pragyventos šešios, septynios ar aštuonios dešimtys metų praėjo ne veltui. Vieni dalijome savo širdies šilumą mokiniams, kiti buvome pasinėrę į skaičių pasaulį, treti domėjomės techniniais dalykais, menu, literatūra, medicina. Vienų gyvenimas tekėjo ramia vaga, be didesnių sukrėtimų ar išbandymų. Kitiems gi teko pabuvoti rūsčiuose likimo pirštų gniaužtuose. Kiekvieno mūsų laimės maršrutai buvo skirtingi. Žinojome, kad neturime gyventi tik praeitimi, kad pats laikas džiaugtis šia diena.
Kaip gera, kad niekur nereikia skubėti! Mūsų dienos yra MŪSŲ. „Dienos – dovanos -didelės, mažos“ (J.D.). Žmones, kurie turi tikslą, nesiblaško. O koks gi mūsų, TAU „studentų“, klausytojų tikslas? Mums svarbu tapti ramybės uostu vieni kitiems. Šiandien mes jau išmokome pasidžiaugti vieni kitais, pasidžiaugti laiku, kurį galime praleisti drauge.
Senjorų šv. Kryžiaus namų  Vilniuje užimtumo programoje užrašyta: kūrybingumo ir bendros veiklos skatinimas, turiningas bendravimas, aktyvus poilsis. Mes laisvi pasirinkti ir mums tokie veiklos principai suprantami ir priimtini. Mes jau įpratome patys paruošti išsamius pernešimus, naujausių arba labai seniai perskaitytų knygų pristatymus, ir mums visiems tai visai neblogai pavyksta. Ar  kalbėtume apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą, ar pristatinėtume politiko knygą, ar istorinę asmenybę. Tiesa, vis dar negalime to daryti nesijaudindami.
Vienas iš paskutiniųjų užsiėmimų buvo skirtas Tarptautinei gimtosios kalbos dienai paminėti. Lietuvių kalba… „iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm, iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų, iš duonos kvapo ir miškų giesmes kalba gimtoji lūposna įdėta“. Į renginį „Žodį lietuvišką sergėkim“ pakvietėme Lizdeikos gimnazijos moksleivius ir mokytojas lituanistes. Vadovaujami mokytojos ekspertės N. Urbonavičienės, gimnazistai G.Astrauskaite, J. Šalukaitė, D. Dzimidas paruošė poetinę kompoziciją apie lietuvių kalbą. Skambėjo lietuvių poetų eilės: „Pilėnų laužuose  išdeginta, išlydyta, su perregima gintaro šviesa ji – motinos baudžiauninkes  lopšinėse, ji – Pirčiupio smėlynų raudose“. Skambėjo ir eilėraščiai, parinkti klubo pirmininkės: „Lietuviškas žodis liko kraujo raidėm ant kamerų, akmens ir pelenuos…“
Mokytoja  ekspertė L. Verbickienė pristatė įdomų, išsamų gimnazistų paruoštą pranešimą apie moksleivių pravardes Lizdeikos gimnazijoje. Pravardė – tai neofucialus  asmenvardis, apibūdinantis asmenį pagal įvairias jo ypatybes: išvaizdą, būdą, gyvenamąją vietą, darbą, pomėgį, šeimyninę padėtį ir kt. Pravardės ne tik papildomai įvardija asmenis, bet, skirtingai nuo pavadžių, juos apibūdina, individualizuoja. Jos paprastai duodamos pagal kokį nors kitiems neįprastą, nebūdingą bruožą, kuris dažniausiai akcentuoja netipiškus, netgi nepageidaujamus bruožus. Lietuviai yra gana šmaikštūs kurdami pravardes. Suaugę dažniausiai sugeba atsikratyti savo pravardes, jei ji yra nemaloni, arba didžiuojasi, nes ji suteikia išskirtinumo. Moksleivių tarpe dauguma pavardžių nėra labai piktos, užgaulios ar vulgarios. Kai kur jaučiama pašpaipėlė. Pravardė neturi įžeisti žmogaus, menkinti jo orumą ir savigarbą. Klubo nariai noriai prisiminė jaunystėje turėtas pravardes. Diskutavome, kaip reiktų reaguoti į gautas parvardes. Visi priėjome vieningos nuomonės: „Tik pasvertas žodis atneša palaimą tiems, kuriems jis skirtas. Žodžiai turi būti sunkūs tikrumu, reikšmingumu, bet ne šiurkštumu, aštrumu. Juk jie taip pat gali sunkiai sužeisti ar net užmušti kaip akmuo…“ Mūsų bendravimas su jaunąja karta neatsitiktinis. Praėjusiais metai mes stebėjome atvirą lietuvių kalbos pamoką (mokyt. ekspertė J. Plukienė) Vaižganto gimnazijoje.
Gimnazistai – ne vieninteliai mūsų svečiai. Mielai bendravome ir su iš Vilniaus atvykusiais kraštiečiais, pašušvėnais, žurnaliste ir sociologe V. Povilaityte -Kazlauskiene ir nusipelniusiu inžinieriumi architektu  E. Beinortu, visai neseniai klausimės kraštiečio poeto Valantino dainų ir eilėraščių.
Pamėgta laisvalaikio forma – ekskursijos „Lietuva – tu ant gaublio – mažas lopinėlis, Žalgirio šarvų plieninis žvynas“,(J.D.) bet mums esi brangi ir pati gražiausia.Tad ir noras pasidžiaugti Lietuva mus nuvedė į Alytų, Varėną, Veisiejus, Leipalingį, Ignaliną, Anykščius, Marijampolę bei kitus miestus ir miestelius. Pabuvojome Tėvo Stanislovo pamėgtoje Paberžėje. Ne per seniausiai aplnkėme Šiaulių katinų, dviračių, fotografijos muziejus. Frenkelio viloje gėrėjomės modeliuotojo A.Vasiljevo senovinių drabužių kolekcija, žiūrėjome filmą apie Čarlį Čapliną.
Savo miesto Viešojoje bibliotekoje mes jaučiamės saugiai. Vyr. bibliotekininkė A.Balčiauskienė mums paruošia įvairias knygų parodas, o ir mes patys inicijavome mažo formato knygučių, senovinių naujametinių ir kalėdinių atviručių parodą. Juk per daugelį metų esame daug įdomaus sukaupę.
Pabūti gamtoje, pasigėrėti kraštovaizdžiu galime kiekvieną pavasarį nuvykę  prie Beržės upelio. Nestokojame išradingumo: pasveikiname gimusius vasarą, mėgaujamės lietuviškomis dainomis, organizuojame žaidimus ir atrakcionus, skanaujame šašlykus.
Mums įdomu, kaip pasikeitė šiandieninis kaimas. Nuvykome į Sidarius, pabuvojome Acokavų bendruomenėje, bendravome su vietiniais ūkininkais. Tuo pačiu apžiūrėjome kraštotyrininko B. Buračio tėviškę, sentikių kapines.
Mūsų darbo planuose – ne tik žymiosios metų kalendorinės šventės, jubiliejai (tai mums aktualu). Renkamės pasišnekučiuoti ir kiekvienam asmeniškai įdomia tematika, pvz,. žiniuonės daktarės Eug. Šimkūnaitės gyvenimas, kūryba, veikla. Mums įdomu visa, kas nauja. Kai kurie buvo nuvykę į Šiaulių kinoteatrą, kur žiūrėjoms filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Su nekantrumu liaukiame filmo „Pelėdų kalnas“. Mes domimės ir aptariame istorines laidas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui, paruoštas televizijos darbuotojų. Neįsivaizduojame savo gyvenimo be renginių Viešojoje bibliotekoje. Dalyvavome susitikimuose su aktoriais R. Krilavičiūte, P.Venslovu, A. Štukyte, R.Petrausku, su bibliotekos svečiais rašytojais. Aplankome bibliotekoje organizuotas parodos, dalyvaujame viktorinose (istorine tematika, apie Europos kalbos ir kt.).
Mūsų „Beržės“ klubo nariai lanko bendrus TAU užsiėmimus, yra dvasinio tobulėjimo, turizmo sekcijų nariai, mokosi kompiuterinio raštingumo, mankštinasi jogos ir gydomosios mankštos užsiėmimuose, dainuoja ansamblyje. Mums svarbu dalyvauti. Procesas svarbiau už rezultatą. Nors metų į mūsų gyvenimo taurę prilašėjo tikrai daug, nors kartais pajuntame fiziškai metų naštą, bet senais nesijaučiame. Ir niekada nesijaučiame vieniši, nes esame bendraminčių draugijoje. Mes mokame džiaugtis dabartimi.

Klubo „Beržė“ pirmininkė Janina Kaučikienė

 

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Gyventojams šiluma vis brangsta

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškiečiai kasmet nerimaudami laukia kiekvieno naujo šildymo sezono – kiek jis paplonins jų pinigines. Ir ne be reikalo – Radviliškyje šiluma kasmet brangsta. Beje, praėjusiais metais UAB „Radviliškio šiluma“ direktorius P. Mickaitis sakė, jog šilumos kaina nėra tokia ir didelė – šildymo sezonas atseina tik minimalų atlyginimą ar  didesnę pensiją.

Radviliškyje šildymo kaina didesnė nei Lietuvos vidurkis

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, gruodžio mėnesį vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina Lietuvoje yra 4,16 ct/kWh (be PVM). Palyginus su lapkričio mėnesiu, kilovatvalandės kaina didėjo 4,52 proc.

VERT duomenimis, tai žemiausia gruodžio mėn. šilumos kaina nuo 2012 m.: 2020 m. gruodžio mėn., palyginus su tuo pačiu laikotarpiu 2012 m., vidutinė šilumos kilovatvalandės kaina yra 46 proc. mažesnė. Centralizuotai tiekiamos šilumos kainos pokyčius daugiausia lemia kuro ir superkamos šilumos kainos – brangstant biokurui, brangsta ir šiluma.

Tačiau radviliškiečius galime tik nuliūdinti – Radviliškyje šilumos kaina didesnė nei Lietuvos vidurkis – 4,70 ct/kWh be pridėtinės vertės mokesčio. Kadangi  gyventojams už šilumos energiją yra taikomas 9 proc. pridėtinės vertės mokestis, tai kaina už šilumą sudaro 5,12 ct/kWh.

Beje, lapkričio mėnesį radviliškiečiai už šilumą mokėjo taip pat daugiau nei buvo Lietuvos vidurkis. Lapkričio mėnesį Lietuvos vidurkis už šilumą  buvo 4,34 ct/kWh, tai radviliškiečiai mokėjo 5,02 ct/kWh.  

Sausio mėnesį šiluma dar brangs

Jeigu jau gruodžio mėnesį radviliškiečiai mokėdami už centralizuotos šilumos tiekimą patuštino pinigines, tai sausio mėnesį jas teks atverti dar plačiau. UAB „Radviliškio šiluma“ tinklapyje skelbiama, jog sausio mėnesį šiluma be PVM kainuos 4,77 ct/kWh, o kadangi  gyventojams už
šilumos energiją yra taikomas 9 proc. pridėtinės vertės mokestis, tai viena  kilovatvalandė  kainuos 5,20 ct/kWh. O įvertinus, kad artimiausiu metu paspaus šaltukas virš 20 laipsnių, tai  mokestis už šildymą  ženkliai paplonins daugiabučių gyventojų kišenes, o gal kas taps net skolininkais.

Kaimynai šildosi pigiau

Pagal šilumos kainos dydį UAB „Radviliškio šiluma“  nusirito net į 16 vietą  Lietuvoje. Belieka pasidžiaugti už kaimynus, kurie šildosi daug pigiau – pavyzdžiui, šiauliečiams šiluma kainuoja 4,12 ct/kWh, panevėžiečiai už šilumą moka 4,60 ct/kWh, o radviliškiečiams ji kainuoja 5,12 ct/kWh.

Ką gi, belieka su nerimu laukti sausio pabaigos, kai sužinosime, kiek už centralizuotą šildymą teks mokėti vasario mėnesį.

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Varškė – dar senovės romėnų pamėgtas produktas, tapęs subalansuotos mitybos dalimi

Avatar

Paskelbta

data

Varškė nuo seno ant lietuvių stalo užėmė svarbią vietą. Dėl švelnaus skonio ją galima valgyti vieną ar derinti su kitais produktais, todėl ji yra mėgstama ir smaližių, ir pikantiškesnių užkandžių mėgėjų. Vilma Juodkazienė, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė, sako, kad virtuvėje improvizacijų ir receptų su varške – daugybė. Be to, tai puikus baltymų ir kalcio šaltinis.

„Varškė – vienas universaliausių produktų. Mėgautis varške galima ją tiesiog pagardinus grietine, mėgstamomis žolelėmis ar uogomis. Taip pat iš varškės galima ruošti įvairiausius blynus, apkepus, ja gardinti lazaniją. Patiekalus su varške dažniausiai nesudėtinga paruošti, o tikra savaitgalio vėlyvųjų pusryčių pažiba tapusius varškėtukus mėgsta ne tik vaikai“, – sako V. Juodkazienė.

Nėra tiksliai žinoma, kada varškė pradėta ruošti ir valgyti. Vis dėlto randama duomenų, kad panašus į varškę produktas buvo vartojamas dar Senovės Romos laikais. Romėnai jį valgė kaip užkandį, kartais pagardindami medumi ar pridėdami druskos. Labiausiai varškė buvo paplitusi Šiaurės ir Centrinėje Europoje. Lietuvoje ji taip pat nuo seno mėgstama.   

Įdomu tai, kad, priešingai nei daugelis kitų tradicinių maisto produktų, varškei paplisti už Europos ribų gerokai užtruko. Į Šiaurės Ameriką atsikėlę naujakuriai ar imigrantai varškės į amerikiečių maisto racioną ilgą laiką taip ir neįvedė. Už Europos ribų ji pradėta vartoti ne taip ir seniai. Gali būti, kad taip galėjo atsitikti ir dėl to, kad šį produktą buvo sudėtinga ilgai išlaikyti šviežią ir atgabenti iš tolimesnių kraštų.

Vis dėlto šiais laikais, žmonėms keliaujant ir drąsiai ragaujant skirtingų virtuvių produktus, varškė užkariauja vis daugiau kraštų, kuriuose anksčiau ji vartojama nebuvo: varškę pamėgo ir Šiaurės Amerikos, Jungtinės Karalystės, netgi Japonijos gyventojai.

Varškę pagaminti nėra sudėtinga, tačiau skaičiuojama, kad 1 kg varškės reikia maždaug 7 litrų pieno. Taip pat iš varškės gaminami įvairiausi sūriai ir sūreliai.

Varškė itin populiari tarp žmonių, kurie skiria dėmesio subalansuotai mitybai. Joje yra daug naudingų medžiagų – tai puikus kalcio ir baltymų šaltinis. Varškė gali turėti teigiamą poveikį virškinimo sistemai ir yra lengvai pasisavinama, todėl dažnai įtraukiama į vaikų valgiaraščius.

„Siekiant, kad mityba būtų visavertė, į racioną reikėtų įtraukti ir varškę. Joje esančios medžiagos organizmui suteikia energijos. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į tinkamas varškės laikymo sąlygas, nes sugedę pieno produktai – itin kenksmingi žmogaus organizmui. Suvalgius sugedusios varškės galima apsinuodyti, todėl siūloma šaldytuve šviežią varškę laikyti ne ilgiau kaip tris dienas, arba tiek, kiek nurodoma ant etiketėje esančios galiojimo datos“, – pabrėžia V. Juodkazienė.

Anot maisto ekspertės, varškę puikiai tinka gardinti ne tik uogomis, bet ir prieskoninėmis žolelėmis ar daržovėmis. Iš jos galima ruošti užkandžius, pagrindinius patiekalus, saldžius ar sūrius gaminius. Kai kuriuose patiekaluose varške galima pakeisti ir mėsą.

O Europos šalyse varškę ypač mėgstama naudoti ir įvairiuose kepiniuose bei desertuose, Pavyzdžiui, šveicarai turi savo pyrago su varške receptą, kurį vadina quarktorte, vokiečiai ruošia käsekuchen, čekai gamina tvarohovnik, lenkai – sernik, o olandai kwarktaart.

V. Juodkazienė dalijasi ir keliais patiekalų su varške receptais.

Cukinijų blynai su varške

3–4 porcijoms blynų reikės:

2 cukinijų;

2 skiltelių česnako;

1 kiaušinio;

5 v. š. miltų

1/2 a. š. druskos;

1/4 a. š. pipirų;

100 g varškės;

8 vnt. saulėje džiovintų pomidorų;

Alyvuogių aliejaus

Paruošimas:

Stambia tarka sutarkuojame cukinijas ir per marlę nuspaudžiame kiek įmanoma daugiau skysčio – spauskite stipriai, kad cukinija liktų kuo sausesnė. Tuomet varškės sūrį ir saulėje džiovintus pomidorus supjaustome smulkiais kubeliais.

Į dubenį dedame tarkuotą cukiniją, tarkuotą česnaką, mušame kiaušinį, miltus, druską, pipirus, varškės sūrį ir saulėje džiovintus pomidorus. Viską gerai išmaišome.

Keptuvėje įkaitiname aliejų, blynelius formuojame į keptuvę dėdami po didelį šaukštą paruoštos masės. Kepame ant vidutinės ugnies po 4–5 minutes iš abiejų pusių, kol blyneliai gražiai apskrunda.  Iškepusius blynelius dedame ant popierinių rankšluosčių – taip pašalinamas nereikalingas riebalų perteklius.

Lazanija su varške

Jums reikės:

500 g lazanijos lakštų;

200 g varškės;

1 kiaušinio;

500 g špinatų;

100 g tarkuoto kietojo sūrio;

2 v. š. miltų;

400 ml pieno;

Sviesto kepimui ir padažui;

Druskos, pipirų

Paruošimas

Pirmiausia kruopščiai ištrinkite varškę su kiaušinio tryniu ir šiek tiek druskos. Ant nedidelės ugnies ištirpinkite sviestą, dėkite į jį špinatus ir kelias minutes patroškinkite, kol suminkštės. Gilesniame puode pakaitinkite 1 v. š. sviesto, suberkite miltus, o kai jie apskrus, nuolat maišydami lėtai supilkite pieną. Įberkite, druskos, pipirų ir maišydami kaitinkite, kol padažas pradės tirštėti.

Kepimo formą išklokite lazanijos lakštais, dėkite varškės ir aptroškintų špinatų sluoksnį. Užberkite tarkuoto kietojo sūrio. Tuomet vėl klokite lazanijos lapus, dėkite varškės ir špinatų sluoksnį, užberkite sūrio. Sluoksniuokite, kol nebeturėsite varškės ir špinatų. Paskutinis sluoksnis turi būti lazanijos lakštų. Viską užpilkite padažu, gausiai užberkite tarkuoto kietojo sūrio ir kepkite iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug 40 min. Skanaus!

Skaityti daugiau

Skaitomiausi