2025 metai buvo turtingi miestui svarbiais, įsimintinais įvykiais. Vienas jų – plačiai nuskambėjusi vieša diskusija savivaldybės tarybos naujojoje salėje dėl jau 15 metų nebenaudojamos senosios, istorinės, salės, įrengtos dar 1896 m. Diskusijos dalyviai atmetė savivaldybės siūlomą projektą padarius remontą įrengti archyvą. Po to meras savo feisbuko paskyroje pareiškė, kad susidarius tokiai situacijai kitais metais jokio remonto nebus. Bet klausimas, ar iš viso, atsižvelgus į dabartinę salės būklę ir paveldosaugos reikalavimus, salė bus sutvarkyta ir atiduota visuomenės poreikiams?
Istorinė salė yra didžiulės reikšmės Šiaulių miesto paveldo dalis. Apie tai jau daug kalbėta ir rašyta. Šįkart tik apie vieną šios salės istorijos pusę. Šalia Rinkos (Turgaus ) aikštės stovėjęs pastatas nuo pat pradžių buvo skirtas visuomenės poreikiams ir todėl pavadintas „Liaudies namais“ (Narodny dom). „Liaudies namų“ salėje vykdavo įvairūs visuomeniniai ir kultūriniai renginiai. Apie vieną tokių savo „Užrašuose“ rašo buvęs antikinės literatūros profesorius, vertėjas, pirmasis Mažeikių gimnazijos direktorius Merkelis Račkauskas, kuris 1902 m., tuomet dar Šiaulių gimnazistas, mokęs Kurtuvėnų grafų Pliaterių-Zybergų vaikus, turėjo laimės stebėti Europinio lygio lenkų atlikėjo pianisto ir dirigento Juzefo Slivinskio koncertą.
Paskaitykime, ką jis rašo: „Užgavėnių metu ( 1902 m. – įrašo autoriaus past.) pakelyje į Rygą Šiauliuose vienam koncertui sustojo garsus anuomet pianistas lenkas Jozef Sliwinski. Tas jo koncertas buvo paskelbtas Šiauliuose jau prieš kokį mėnesį. Skirtą koncertui vakarą į Šiaulius suvažiavo apylinkės dvarininkai su šeimomis, iš anksto per pažįstamus įsigiję bilietus. Atvyko ir kurtuvėniškiai grafai. Šykšti grafienė šį kartą nepagailėjo pinigų ir per Karpovičių (ekonomą – įrašo aut. past.) nupirko visą ložę; joje vietos atsirado ir man. Pats turbūt nebūčiau galėjęs patekti į koncertą, nes bilietų kainos buvo didmiestinės: pigiausia vieta kainavo tris aukso rublius.
Koncertas įvyko vadinamoje „Narodnyj dom“ salėje, kuri turėjo mažo teatro pavidalą: čia buvo šioks toks parteris, kelios ložės ir nedidelė „galiorka“. Nežiūrint aukštų kainų, patalpa buvo kimšte prikimšta: taip anuomet garsėjo Slivinskis. Kelios žibalinės lempos, pritvirtintos prie sienų iš abiejų šonų, maža teikė šviesos. (….) Kariškas dūdų orkestras, įsitaisęs prie rampos, triukšmingai grojo maršus ir valsus. Neatskirta nuo salės scena buvo apšviesta vienos žibalinės lempos, pakabintos viršum juodo fortepijono. Staiga dūdų orkestras nutilo ir pasigirdo fortepijono garsai (…). Meistriškai grojo Slivinskis. Nieko panašaus dar nebuvau girdėjęs ir visai užsimiršau. Staiga vietoje Slivinskio rankų pamačiau rūstų juodų akių žvilgsnį: susigriebiau padėjęs smakrą ant grafaitės peties …“
Tuo metu J. Slivinskis (1865–1930) jau buvo koncertavęs Sankt Peterburgo, Helsinkio, Vienos, Varšuvos, Krokuvos, Lvivo, Berlyno, Niujorko, Paryžiaus ir kitų didžiųjų miestų prestižinėse salėse. Kuklutė, tik apie 20000 gyventojų turinčio miesto, koncertams tinkanti salė jo neatbaidė. Vėliau žymusis menininkas kelis metus dirbo Rygos konservatorijos profesoriumi, paliko pėdsaką Latvijos muzikos istorijoje.
Manau, kad šiais grėsmingais laikais, kaip taip reikalinga stipri Lietuvos sąjunga su Lenkija, J. Slivinskis turi būti gerai žinomas Šiauliuose ir gal net nusipelno atminimo lentos ant savivaldybės ( buvusių „Liaudies namų“) sienos?
Ant kojų atsistojus Lietuvos Respublikai, „Liaudies namuose“ lankėsi ir dainavo žymūs lietuvių atlikėjai. Antai 1930 m. balandžio 13 d. šiauliečius džiugino Valstybės teatro solistai, to meto žvaigždės, Vincė Jonuškaitė – Zaunienė ir Antanas Sodeika.
Nepaprastai turtinga, miesto ir krašto kultūriniam, visuomeniniam, politiniam gyvenimui reikšminga , „Liaudies namų“ praeitis, istorinė atmintis įpareigoja gerbti ir atsiminti, kitoms kartoms perduoti, ką vertingo nuveikė prieš mus gyvenusieji, neleidžia laikyti metų metais netvarkomos ir uždarytos istorinės salės.
Jonas Sireika
