Gyvenimas susidėlioja iš akimirkų – liūdnų, džiugių, nelauktų, stebinančių. Akimirkų, kai gali viskuo gėrėtis ir džiaugtis, akimirkų, kai paskęsti vienumoje…
Akimirka – tai naujas įspūdis, atradimas, džiaugsmas, gal ir neviltis. Akimirkos mums dovanoja daug nuostabių žmonių. Tik gaila, kartais apie juos mažai težinome.
Kaip pirmą kartą III-oje vidurinėje mokykloje susitikau su Albertu Vitartu, kažkodėl nustebau. Kaip toks ramus, santūrus, tylus žmogus išgyvens mokykloje, kur visada pilna šurmulio, triukšmo, vyksmo. Netrukus sužinojau, kad Albertas Vitartas – šaškių ir šachmatų būrelio vadovas. Jam reiktų ramių, sėslių mokinukų, o tokių lyg ir mažoka. Pasirodo – apsirikau. Į būrelį užsirašė nemažas būrelis berniukų ir kelios mergaitės. Ir ne iš tų ramiųjų tylenių!
Nurodytomis tvarkaraštyje dienomis ir valandomis būsimi šachmatininkai ir treneris nusileisdavo į kambarėlį rūsyje. Nebuvo ten nei jauku, nei gražu, bet susirinkusieji treniruotėn vis užsibūdavo kur kas daugiau laiko, nei buvo numatyta tvarkaraštyje.
Man šachmatų pasaulis paslaptingas ir nesuprantamas. Gal ir daugiau taip mąstančių yra. Bet treneris Albertas palaipsniui savo būrelio vaikams padėjo įsisavinti teiginį: ,,Žmogus turi tikėti, kad tai, kas nesuprantama, galima suprasti – antraip jis nemąstytų apie tai. (J.V Getė).
Mokytojas kantriai savo jauniesiems bičiuliams aiškindavo, kad tai, ,,ko jūs nesuprantate, tas jums nepriklauso“. (J.V Getė). Palaipsniui moksleiviai buvo įpratinti mąstyti. Gana jautrios ir stabilios sielos, pakankamai paslaptingą mokytoją mokinukai pamėgo, patikėjo juo. Ugdytinių ir ugdytojo santykiai buvo šilti, grindžiami tarpusavio supratimu. Jis vertino savo jaunuosius auklėtinius kaip asmenybes. Patys ištvermingiausieji suvokė, kad svarbu išsiugdyti kritinį mąstymą, gebėjimą analizuoti, interpretuoti, daryti savarankiškus sprendimus. Treneris neskubėjo savo auklėtinių girti. ,,Pagyrimas kaip deimantas – vertingas tik retas“. (pagal B. Džonsoną).
Praėjo jau 45 metai nuo darbo su moksleiviais pradžios. Bet treneris Albertas vis dar mena savo ugdytinius D. Grigutavičių, A. Savicką, R.Ramanauską, K. Mikalauskį, A. Vitartaitę, V. Sakalauską. Beje, Vaidas Sakalauskas tapo Lietuvos šachmatų rinktinės nariu, žaidė pasaulio šachmatų olimpiadoje, tapo tarptautiniu meistru, treniravo vaikus ir buvo Lietuvos moterų šachmatų rinktinės treneriu.
A. Vitarto ruoštų šachmatininkų pergalės – tai jo kantrybės ir užsispyrimo išmokyti visus mąstyti pasekmė. Ir kas gali būti garbingiau ir kilmingiau, kaip išmokyti kitus to, ką pats geriausiai žinai?
Kartais pagalvoju: kodėl šachmatai? Kada su jais susibičiuliavo? Pirmieji žingsniai – stebėjimas, kaip vyresnis brolis stumdo ir dėlioja medines figūrėles. Dar besimokant antroje klasėje – pirmos tarpklasinės varžybos, vėliau tarpmokyklinės ir tarprajoninės varžybos. Paauglystėje (1966-1968 metai) – jau Lietuvos moksleivių rinktinės narys, Lietuvos-Baltarusijos mačas. Rinktinės patarėjas buvo Lietuvos šachmatų legenda Vladas Mikėnas. Net tarnaujant armijoje, šachmatai nebuvo pamiršti. Albertas tapo vieno armijos padalinio šachmatų čempionu. Dirbdamas Šiaulių elektros tinklų dispečeriu dalyvavo Lietuvos energetikų spartakiadose.
Sutikti gerą žmogų – džiugi akimirka. Pabendrauti – malonumas. Pasimokyti iš jo patirties – laimė. Tokių laimingų akimirkų atsidavusio šachmatininko gyvenime būta nemažai: bendrauta su pasaulio šachmatų čempionais M. Botviniku, V. Smyslovu, M. Taliu, T. Petrosianu, B. Sparkiu, A. Kasparovu, G. Kasparovu, N. Gaprindašvili, M. Čiburdanidze, V. Čmilyte. Teko susitikti ir gauti autografą iš olando M. Eivės, kuris 1935-1937 metais tapo pasaulio čempionu, o vėliau buvo tarptautinės šachmatų federacijos prezidentu. Sporto šakų sirgaliams gerai suvokiama, koks tai džiaugsmas.
Nepamirštamos Lietuvos Seimo šachmatų taurės varžybos, kuriose teko žaisti prieš šachmatininkus politikus: Č. Juršėną, J. Pangonį, M. Stakvilevičių.
Pasiekimai šioje sporto srityje neliko nepastebėti, tad teko padirbėti Lietuvos šachmatų federacijos prezidiumo nariu, vadovauti Radviliškio šachmatų klubui. Sukauptą gausią literatūrą apie šachmatus Albertas padovanojo Radviliškio Viešajai bibliotekai.
Jei ne šachmatai – tai kas? Gimęs Radviliškio rajone, geležinkeliečio šeimoje pasirinko energetiko kelią. Tėvas sūnų ateityje matė miškininku, bet Albertą labiau viliojo konkretesnė specialybė. Klasės auklėtoja numatė mokytojo perspektyvą. Gyvenimas nuvedė į Šiaulių politechnikumą (dabar kolegiją), o vėliau į Žemės ūkio akademiją. Pagrindinė darbovietė – Šiaulių elektros tinklai. Čia dispečerinės tarnybos vyresniuoju dispečeriu išdirbta virš 30 metų. Tėvas Stanislovas savo pamoksluose rašė: ,,Darbščiosios skruzdėlės labai tylios… Tylusis darbštumas – didelis deficitas“.
Pažįstantys A. Vitartą žino, koks jis tylus, tolerantiškas žmogus. Nedaugiakalbis. Tad ir apie šeimą neatvirauja. Žmona – Janina, rusų kalbos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja II-oje (dabar V.Kudirkos) mokykloje. Dukra Aušra pamėgo ankstyvoje vaikystėje šachmatus, dalyvavo respublikiniuose ir Europos renginiuose, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo Lietuvių kalbos komisijoje. Sūnus Valdėjus dirba lazerių specialistu. Jie gyvena Vilniuje. Džiaugiasi dviem anūkėm ir anūku.
Prašnekinti Albertą nelengva, nes pagal V. Korolenką ,,žodis duotas žmogui ne jo malonumui, o kad pateiktų kitiems žmonėms tą mintį, tą jausmą, tą tiesos ir įkvėpimo dalelę, kurią jis turi“.
Moksleivis Andrius P. kraštotyrinėje knygoje rašė: ,,Gyvenime mes visi sutinkame daug žmonių. Su vienais bendraujame kelias akimirkas, su kitais visą gyvenimą“. Draugais visam gyvenimui Albertui tapo bendramoksliai Algis, Zigmas, Jonas, Vidmantas. Gera, kai vienas kitą supranta ,,iš pusės žodžio“, iš žvilgsnio, gesto. Su bendraminčiais daug keliauta. Ypač įsimintini gimtadieniai su draugais pažintinėse kelionėse. O jų būta nemažai: Suvalkija, Zyplių dvaras, Panemunė, Druskininkų apylinkės, Molėtų observatorija, Biržų pilis, Joniškėlio dvaras, Panevėžio krašto muziejai ir dvarai, lankytinos Žemaitijos vietos. Visko ir neišvardinsi. Kartais kelionėn į Dzūkiją išsiruošia vienas. Viešojoje bibliotekoje susipažino su įdomiu žmogumi – mokslininku, fiziku, akademiku Jonu Grigu. Pasisvečiuoti pas šį šviesuolį, parašiusį knygą ,,Kiek trunka sekundė“ traukte traukia. Albertui teko laimė pabuvoti įžymaus pasaulyje ekstrasenso Volfo Mesingo paskaitoje. Treneris jau seniai suvokė, kad ,,gyvename tomis valandomis, kai mūsų mintis užvaldo grožis“. (R. Džefrisas). Tad, atsiradus kiek daugėliau laiko, Šiauliuose baigė gidų kursus. Tai paskatino noras giliau pažinti ne tik rajono apylinkes, bet ir visą Lietuvą, domėtis jos istorija, geografija. Pastaraisiais metais tenka bendradarbiauti su kelionių agentūromis. Viena iš paskutiniųjų išvykų – Kalėdinių eglučių Žemaitijoje, Vidurio Lietuvoje ir Vilnijos krašto lankymas. Pabuvota prie Kėdainių, Ukmergės, Raudondvario (Kauno r.) Širvintų, Elektrėnų, Kaišiadorių, Panevėžio eglučių. Įspūdžiai nepakartojami! Nuotaikos ypatingos, ,,vaikiškai džiaugsmingos“.
Būta ir kitokių, skausmingų, išgyventų širdimi valandų. Niekad neužsimirš 1991 metų sausis, kai Lietuva pakilo kovon už Laisvę. Tuomet, sausio 11-ąją su darbovietės Sąjūdžio grupe išvyko ginti Parlamentą. Neišblėstantys vaizdai prie laužų, dainos ir malda, lietuvių vienybė. Tada buvo gauta užduotis iš gynybos štabo surinkti nuo armatūros smaigų pasus ir karinius bilietus, kad okupantai jų nepanaudotų blogiems tikslams… Prie Pralamento teko vykti ne kartą. Sausio 14-osios rytą negausus radviliškiečių, pasimetusių ir sunerimusių, būrelis susirinko prie bažnyčios. Didžioji dalis nesitraukė nuo televizorių. Albertas, išgyvenęs okupantų šturmo grėsmę, negalėjo likti abejingas istorinėms akimirkoms. Tėvas Stanislovas rašė: ,,Pasklaidykime savųjų dienų puslapius… kai kurie pilni gražaus užsimojimo ir dvasios. Tai puslapiai, kai tauriai mylėjome ar aukojomės… Jie įkvėpė gyvybės į mūsų sielas“.
Daug Lietuvos istorijos puslapių pervertė senoliai ir jauni, kurie 1991-aisiais dar ir nebuvo gimę. Kiekviena karta savaip skaito ar skaitys tuos puslapius. Mūsų kartos žmonėms tie puslapiai įrašyti krauju. To niekada neužmiršime! Tad ir praėjus nemažai metų nuo tų degančių laužų, dainų ir maldos, vienybės metų, mes viską mename. Radviliškio rajone įsteigta istorinės atminties išsaugojimo komisija, kurios nariu išrinktas ir A. Vitartas. Jis aktyvus ir 2010 metais įkurtos Nepriklausomybės kovų sąjungos narys ir pirmininkas.
Albertas artimai bendrauja su Šaulių organizacija. Sakoma: kas veža, tam ir krauna. Viskas ne taip. Albertas – žmogus, kuris eina ten, kur širdis paliepia. 27 metus jis vadovauja devynaukščio bendrijai ,,Giraitė“, dažnas svečias įvairiuose miesto renginiuose, kartais ir pats pasiūlo idėjų ir jas įgyvendina. 2018 metais šventėme A.M. Dobrovolskio-Tėvo Stanislovo šimtąjį gimimo jubiliejų. Tuomet Dariaus ir Girėno Nr. 15, kur gyveno Dobrovolskiai, buvo atidengta memorialinė atminimo lenta. Alberto iniciatyva šimtą dienų prie to namo buvo skaitomi Tėvo Stanislovo pamokslai. Norinčių skaityti buvo daug: moksleiviai, mokytojai, miestelėnai, svečiai iš Panevėžio, Vilniaus, Šiaulių, Kauno. Atvažiavo ir Tėvo Stanislovo prižiūrėtoja Galvanauskienė. Pamokslų tekstai ir vaizdinė medžiaga pristatyta į muziejų.
Kartais bendraudama su tokiais žmonėmis, pagalvoju: ar daug žmogui reikia? Atsakymas gimsta savaime. Jaustis laimingu, kai darai taip, kad kitiems būtų gera, labai svarbu. Albertui svarbu neleisti apsilankyti nuoboduliui, nes jis ,,atbukina jausmus, užgesina vilties žiburį“. Artėjančio jubiliejus proga ir linkiu kartais prasiskverbiantį nuobodulį įveikti skaidriu gyvenimo džiaugsmu, nepavargti darant gera…
Albertą kalbino buvusi Vaižganto mokyklų kolegė J. Kaučikienė ir bendramokslis V. Andriuškevičius
