Ar valdžiai rūpi Lietuva?

Lenkijoje panaikinus PVM maistui – lietuvių šturmas. Žmonės važiuojantys į Lenkiją apsipirkti, galų gale ir vietiniai, pritaria, kad to, kas vyko savaitgalį dar nėra matę. Žmonės tiesiogine prasme šlavė parduotuves. Patekti į jas taip pat nebuvo lengva, kai kurie laukdavo net ir valandą.

Ne paslaptis, kad dzūkai ir suvalkiečiai mėgo apsilankyti Lenkijoje, tačiau šiuo metu padidėjęs antplūdis dar niekam nėra matytas, todėl peršasi mintis, kad rinkosi didžioji dalis Lietuvos. Tautiečiai prekių kupinus vežimus tiesiog traukė, o tokio vežimo užpildymas prekėmis kainavo iki 100 eurų. Tuo tarpu Lietuvoje 100 eurų vertės prekes gali sutalpinti į vieną maišelį.

Ar Lietuvos piliečiai pamilo lenkus ir leisdami savo pinigus kerštauja savo taip nemylimai valdžiai? O gal iš tikrųjų ten viskas taip pigu? Šį reiškinį galėtų išprovokuoti abu veiksniai. Neapykanta savo valdžiai ir simpatija kaimyninės šalies politikai yra puikus atsakymas į tai, kas vyksta šiomis dienomis Lenkijoje. Todėl toks kainų skirtumas ir palankesnė kaimyninė politika suveikia kaip sektinas pavyzdys, kuriuo naudojasi mūsų tautiečiai. Ilgainiui ten vykstantys lietuvaičiai supras, kad maisto prekių pigumas yra tik vyšnia ant torto. Tikrieji ženklūs kainų skirtumai yra pastebimi norint įsigyti baldus, statybines medžiagas, ūkininkams skirtas trąšas ir visa kita, kas susieję su pramone. Kainų rodikliai Lenkijoje skiriasi dvigubai, kartais trigubai mažiau nei Lietuvoje. Jei pasidomėtumėt iš kokių medžiagų pas mus gimsta baldai, langai, durys, tai pamatytumėt, kad visos plokštės ir kitos sudedamosios medžiagos atkeliauja būtent iš Lenkijos. Net ir norėdami labai supykti ant šios šalies, mes negalėtumėm šiai dienai dėl per didelės ekonominės priklausomybės.

Lenkai laikosi tvirtos savo nuomonės, kad Lietuvos pramonė nuo jų atsilieka jau apie 100 metų, tačiau Lietuva į tai nereaguoja ir laikosi kitokio principo. Čia kainos vis labiau tampa panašiomis kaip Norvegijoje, o atlygis visiškai neproporcingas išlaidoms. Lietuvoje per gerą pusmetį ženkliai brango maisto prekės. Kainų šuolis siekia net iki 20%. Todėl natūralu, kad Lenkija stoja į pačių pigiausių šalių rinką Europoje, tokiu būdu nepalikdama konkurencijos jos siekiantiems. Lenkijos principas uždirbti 1 eurą, bet parduoti milijoną prekių prieš Lietuvos principą uždirbti tūkstantį, bet parduoti tik šimtą tų pačių prekių, akivaizdžiai veikia. Ekonominę pusiausvyrą praradusiai Lietuvai, tai tarsi peilis į paširdžius.

Žengti mėlynuoju kilimu iškėlus galvą ir žinant tikrąsias Lietuvos bėdas – lietuviškas bruožas. Tą sekmadienį padarė politikė Aušrinė Armonaitė, aklai nesuprasdama, kad daugiau nei puse Lietuvos gyventoju į rankas gauna vos 600 eurų. Kas emigruodami, kas rinkdamiesi Lenkiją važiuoja ten ne iš gero gyvenimo, bet skaičiuodami paskutinius ir bandydami kažkaip išgyventi dar vieną mėnesį. Tačiau jie visada pirkdami pagalvoja ne tik apie savo sunkią dalią, bet ir brolių, sesių, tėvų ir kaimynų likimą. Šitame varge būtent ir atsispindi lietuviška vienybė, nes tai yra tikrieji mūsų titanai, kurie sugeba išgyventi iš minimumo ir dar vaikus mokslams išleisti.

Būtent tokie yra mūsų šių dienų titanai, kuriuos savo rankomis ir sukūrėte, valdantieji.

Tomas Bartkus

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts