Ar galėjo būti kitaip?

Guliu procedūriniame kabinete, pririšta lašeline. Vaistai ramiai kapsi. Tas jų kapsėjimas – mano gyvenimo sekundės, minutės, valandos. Kaip prisiminimai, tik šįkart ne visai smagūs ar malonūs.

Aš – 1967 metų Pedagoginio instituto absolventė. Pirmieji mokytojos darbo žingsniai gimtajame miestelyje, jungtinėje lietuvių-rusų mokykloje. Tiek mokiniai, tiek mokytojai skirtingų pažiūrų ir papročių. Kartais vieningi, kartais vieni kitais nepatenkinti, nesuprasti. Vieniems mokinukams patinka sukti ratus koridoriuose, kitiems norisi padūkti, išlieti energiją. Ir štai vieną dieną sukonfliktuoja budintis mokytojas su mokinuku. Rusiukas nepaklausė lietuvės mokytojos. Taip negali būti!… Į pedagogų tarybos posėdį iškviečiama motina. Lai pasiaiškins. Pedagogų posėdis primena bičių avilį. Tai mano, jaunos mokytojos, antrasis posėdis. Man neramu – kuo visa ta erzelynė baigsis?… Į kabinetą įeina nedrąsi moteriškė: Ji su ašaromis akyse atsiprašo, kad sūnus buvo netaktiškas, kad šeimoje jo niekas nemokė grubumo ar netolerancijos. Moteris graudžiai verkia, žemai nusilenkia mokytojams. Jaučiu – perlenkta lazda, pažeminta moteris – Motina…. Praeis geras dešimtmetis. Šios moters sūnus, baigęs medicinos mokslus, grįš dirbti anesteziologu miestelio ligoninėje. Kaip jausimės mes, tada sėdėję posėdyje ir tylėję? Sugniuždę moterį – motiną? Kaip pažvelgsime, bėdai prispyrus, gydytojui į akis?.

Institute mus mokė daug ko, prifarširavo teorinėmis žiniomis. Daug skaitėme, rašėme, kalbėjome, studijavome ateizmą, derino raštus, dažnai nieko nesuprasdami. Iš mūsų kartais pasišaipydavo dėstytojai. Bet svarbiausia – kaip dirbti su tėvais, visuomene, kaip organizuoti popamokinę veiklą, – neišmokė. Tad taip ir „dirbome“! Pamenu, iškviečiamas kokio blogai besimokančio, nedrausmingo mokinio tėvas į mokytojų kambarį. Auklėtojas „rokuoja“ nuodėmes. Kiekvienas naujai pasirodęs mokytojų kambaryje mokytojas atskuba prie „atpirkimo ožio“ (tėvo ar mamos) ir pliekia: nemandagus, atsikalbinėja, akiplėša, neparuošia namų darbų, mušasi ir t.t ir t.t… Kaip jaučiasi „išpraustasis“ tėvelis ar mamytė? Grįžęs į namus barsis, imsis diržo, o gal visą vakarą praverks namų kampelyje? O paskui bijos net pažiūrėti į mokyklos pusę?.

Kartą teko pėstute nukeliauti į kaimą prie ežero pas mokinio tėvus – sūnus iki miesto atvažiuoja, o pamokose jo nėra. Tėvas puolė bučiuoti rankas, siūlė šimtinę už gautą informaciją. Jam taip norėjosi sūnų „išleisti į mokslus..“.

Buvo atvejų, kai labai jau stipriai nusižengusiam vaikui surengdavo atvirą išvežimo į vaikų koloniją procedūrą. Ne mokytojai, o nepilnamečių reikalų inspekcija. Kaip tai būdavo baisu!.

Vienas auklėtinis buvo išvežtas į vaikų koloniją ir iš ten rašė laiškus į mokyklą, direktoriaus pavaduotojui. Laiškas buvo skaitomas per radijo mazgą: „Direktoriau, pasiimk mane iš čia, būsiu geras, mane čia muša…“ Sunkus buvo to vaikio gyvenimas ne tik kolonijoje, bet ir namuose: betvarkė, nešvara, girta motina…. Ir likimas buvo nepalankus šiam vaikinui. Žuvo geležinkelio avarijoje.

Teko liudininke būti parodomajame atvirame teismo posėdyje kultūros namuose, kai, matant šimtui moksleivių, buvo perskaitytas nuosprendis pasodinti į kalėjimą nepilnametį už muštynes rinkimų dieną traukinyje. Antrankiai, milicininkai, mašina ir verkianti motina su baltu drobiniu maišeliu, taip ir neįduotu vaikui, rankose… Ar galėjau tada ramiai miegoti? O tada, kai buvusį mano auklėtinį aštuntoką, jau išėjusį į profkę mokytis, lankiau Šiaulių kalėjime?…Kiek daug sugadintų gyvenimų, pražudytos jaunystės…

O kur dar auklėtojos darbas proforientuojant mokinukus, baigusius septynmetę mokyklą, į tolimesnius mokslus? Jei blogiau mokėsi, tai tik į profkę – patinka ar ne. Nenuorientuosi – vadinasi blogai dirbi. Turiu ir po tokio „nuorientavimo“ baigusių PTM, gerai dirbančių ir atliekančių savo darbą: laikrodininkų, vairuotojų, auksakalių. Kaip jie prisimena tuos jaunystės metus? O aš?

Ar auklėtojas turėjo padėjėjų sunkiose situacijose? Žinoma. Paveždavo į kaimus, ruošdavo pokalbius su tėvais ir „neklaužadomis“. Niekaip neišsitrina iš atminties vienas vizitas į ne labai darnią šeimą kaime. Tėvų namuose neradome. Ant kėdės išsidrėbę sėdėjo du apygirčiai jaunuoliai (auklėtinio broliai), o kai pranešiau, kad esu auklėtoja, man rėžė: „Su kiekviena k…nekalbam“. Tada užstojo kartu buvęs tėvų komiteto pirmininkas Z.V.(ata), mokyklos direktorius, Bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktorius… Viskas lyg ir baigėsi gerai, bet, ir daug metų praėjus, šio įvykio ištrinti iš atminties negaliu.

Nepamirštami ir kiti atvejai iš pedagoginės veiklos. Miesto pedagogų šeimą žaibiškai apskriejo žinia, kad N mokyklos mokytoja nušalinta nuo klasės vadovo pareigų už tai, kad kartu su mokiniais dalyvavo auklėtinio mamos laidotuvių procesijose. Paaiškinta buvo: ėjo paskui kryžių. Na gal ne paskui kryžių, o paskui velionio karstą, palaikydami bendraklasį sielvarto akimirką?!

Teko ir man pasipriešinti mokyklos direktoriui, nepritarti pasiūlymui nedalyvauti laidojimo procesijoje. Nesutikau nei aš, nei mano mokiniai. Jų bendraklasį užaugino senelis. Nešėme gėles, vainikus, stovėjome už bažnyčios vartų, lydėjome į kapines nebijodami, kad bus sugadintos charakteristikos ar auklėtoja nušalinta nuo pareigų. Po viso šito su auklėtiniais diskutavome apie moralę, draugystę, atjautą. Tai buvo skaudžios gyvenimo pamokos. Buvo ir dar skaudesnių pamokų, o gal klaidų, kai reikėjo pasakyti NE!, bet nepakako drąsos. Tai vienas iš siaubingiausių prisiminimų. Aš – mokytojų komjaunimo organizacijos sekretorė. Partkomo agitacijos ir propagandos skyriuje man „įsūdomas“ paliepimas per Velykas važiuoti į kaimo bažnytėlę užrašyti klebono pamokslą. Tai privalau padaryti, jei noriu toliau dirbti mokykloje. Kas aš? Špionė? KGB aktyvistė? Direktorius pataria neprieštarauti. Ir aš  atvežama į Velykinį prisikėlimą. Ir čia labai patinka: tą ankstyvą rytmetį susirinkusi žmonių minia, tos giesmės, ta ramybė. Grįžusi viską papasakoju mamai, draugei. Mama džiaugiasi, kad „atėjau į protą“, draugė stebisi. Kalbos, kad siunčiami klausytis pamokslų, pasklinda miestelyje, pasiekia ir partkomą. Išsikvietęs į kabinetą darbuotojas mane „šokdina“ dėl išplepėtos paslapties. Mano gynyba nei šiokia nei tokia: „Nereikia persekioti tikinčiųjų ir siuntinėti „nepatikimus“, tokius, kaip aš, per prievartą slapukauti. Direktorius šį kartą tylėjo, savo pozicijos neišsakė…

Kai mūsų kariai buvo siunčiami į Afganistaną ir iš ten juos pargabendavo cinko karstuose, mes negalėjome tylėti. Bandėme išsakyti savo nuomonę pedagogų tarybos posėdyje. Tuomet karinis vadovas mus „nuramino“: o kiek girtų vairuotojų žūsta keliuose? Atsakymo negavome. Bet  kai iš Afganistano parvežė cinko karste mūsų mokinį, visa mokykla ir kaimo gyventojai jį palydėjo į paskutinę kelionę. Tai buvo mūsų bendruomenės tylus protestas.

Menasi ir abiturientų atestatų įteikimo šventė. Joje kalba auklėtojas, mokiniai, tėveliai. Direktorius man primena, kad tėvų atstovas turi padėkoti ir partijai, vyriausybei. Čia jau problema, kaip surasti tokį „patriotą“. Kaip tame anekdote, kad ištartų „Prišla viesna, pridiot i lieto, spasibo partiji za eto“ (Atėjo pavasaris, ateis ir vasara – dėkingi partijai už tai). Tuos žodžius partijai klasės tėvų komiteto pirmininkas…ištarė, tik salėje niekas neplojo….

Nepamirštami išleistuvių papročiai, kai paryčiais abiturientai su dainomis eidavo į Antaniškių parką pasitikti saulės tekėjimą. Gatvės prabusdavo nuo lietuviškų dainų, kurias tėveliai išmokė vaikus. Viena iš tokių dainų: „sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų; sėk, sesute, žalią mėtą, kad Lietuva neliūdėtų…“. Džiaugėsi vaikai, džiaugėsi jais tėvai. Tik niekas nežinojo, kad auklėtoja turėjo valdiškoms instancijoms rašyti pasiaiškinimą apie dainų turinį…“

Ar buvo lengva visa tai išgyventi mokytojui?. Kai daugelis Lietuvos istorijos puslapių jaunimui nebuvo atskleisti, o tėvai, ir žinodami kur kas daugiau, nei buvo sakoma vadovėliuose, tylėjo. Tik vėliau atėjo metas sužinoti apie tremtį  (o juk tai išgyvenusių buvo ir dėstytojų, ir mokytojų, ir , bendrakursių tarpe), apie žiaurius pokario metus ir prabilti. Ar buvo lengva istorijos mokytojams, kurie dėstė vienas tiesas, o dabar prabilo kitaip? O ir kam buvo lengva? Ir ar galėjo būti kitaip?…

Mokytoja radviliškietė

Asociatyvi nuotr.

Total
29
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts