Ar daug žmogui reikia?

Ar daug žmogui reikia?

Ar daug žmogui reikia? – klausė viename eilėraštyje poetas. Ir daug, ir mažai… Kartais pakanka šypsenos, gero žodžio, jautrumo, gerumo, nuoširdumo, pagarbos. Reikia artimųjų palaikymo, ištikimų, tikrų draugų. Nūnai norisi, kad namai būtų jaukūs, kad miškas oštų, jūra banguotų…., kad kainos būtų „įkandamos“. Girdėjau sakant, kad būtų duonos ir dainų. Duonos pakanka. Tik kartais gal pasiilgstame, su įspaustu kryželiu. Kažkada ją vadindavo Šidlausko duona (suprask-deficitinė, tik kai kam). O kaip gi be dainų? Mūsų jaunystės laikais daina skambėdavo per susiėjimus, prie vaišių stalo, gerai padirbėjus laukuose poilsio valandėlę, ekskursijose, vasaromis sodžiuose tyliais vakarais. Vyriausias brolis didžiavosi: kai uždainuodavo vyrai lempos (žibalinės) užgesdavo…. Ir nors kaip giminės vyrukai stengėsi, žvakė neužgesdavo.

Šiandien nebemoka mūsų kaimas (jaunimas) linksmintis. Radijas ir televizija retai pradžiugina lietuvių kompozitorių ir atlikėjų ar liaudiškomis dainomis (net „Lietuvos balse“ skamba užsienietiški tekstai). Yra šiokia tokia išimtis. Tai laidos „Duokim garo“, „Sveikinimų koncertas“, „Myliu Lietuvą“. Ir vis tik norėčiau pasidžiaugti, kad lietuviška dainavimo ir grojimo tradicija dar gyva. Džiugina kultūros centro, vaikų darželių dainų ir šokių (kolektyvai), ansambliai. Jie populiarūs ne tik savame mieste, žinomi respublikoje ir net užsienyje. Štai neseniai atšventė gražų jubiliejų „Šelmiai“, vadovaujami E.Verpetinsko.

Visiškai neseniai gražus pulkelis radviliškiečių susirinko į nuostabų renginį „Radviliškio krašto tradiciniai muzikantai“. Kaip visada džiugino skoningai papuošta mažoji salė. Susirinkusius pasveikino Lietuvos nacionalinio kultūros centro atstovas A. Lunys, KC direktorė I. Ginkevičienė. Ir kokios tiktai muzikos neišgirdome! Maršai, polkos, valsai, fokstrotai, trumpakojis, krakoviakas, padispanas. Visi šie kūriniai įrašyti kompaktinėje plokštelėje Radviliškio krašto atlikėjų „Lietuvių liaudies dainų instrumentinė muzika“. Išradinga, sumani jauna vakaro vedančioji pašnekino kiekvieną muzikantą, išjudino senjorus patrypsėti. Atlikėjai pasakojo, kokį ir kodėl kūrinį pasirinko, kada pradėjo groti, kas išmokino. Buvo prisiminta ir šviesuolė Šeduvos Baba Brajinskienė. Visus linksmino šiek tiek senstelėję, bet išlaikę humorą, šeduvietišką šneką „Šeduvos bernai“. Džiaugėmės radviliškiečiams gerai pažįstamais B. Keseliu, D.Stakvilevičiumi, sutikdami ir palydėdami gausiais aplodismentais ir mintydami: nepailstantys renginių, konkursų dalyviai, linksmintojai. Ačiū jiems! O kur dar Neįgaliųjų , silpnaregių, kaimiškų vietovių ansambliai, tremtinių, kultūros centro, vaikų muzikos mokyklos, bažnytinis jaunimo chorai.

Kartais, sėdint salėje kyla mintis: kodėl kultūriniuose renginiuose nedalyvauja valdančių institucijų vadai? Meras ar administracijos direktorė visur nesuspės. Bet dar išrinkome gausią tarybą. Deja, jų renginiuose nepastebime. Ateitų pasižmonėti, pailsėti, na kad ir dėmesį parodytų atlikėjams juolab, kad dabar už pasisėdėjimus algas gauna. Ne kalnus gi verčia, o ir geriau pažintų nors dalį savo rinkėjų. Žinoma, retkarčiais matome didelius atlyginimus gaunančius vicemerus V.Krikščiūną ir J.Sidarienę, administracijos direktorę E. Ivanauskytę ir V.Simelį.

Ko dar man, gyvenančiai Radviliškyje nuo pat gimimo norisi? Norisi oficialių konkrečių darbų, norisi, kad mano miestas būtų brangus ne tik radviliškiečiams, bet ir miesto svečiams, turistams.

Kartais patraukiu į senąsias miesto gatveles, pasineriu į prisiminimus. Ko aš ten einu? Ten praėjo mano vaikystė, jaunystė, branda. Kudirkos gatve (deja neprisimenu senojo pavadinimo) skubėdavau į savo V.Valsiūnienės vidurinę mokyklą, kurioje mus mokė būti pastabiais, reikliais sau ir kitiems, mylėti žmones ir aplinką, kurioje esi. Nedaugelis mena, kad mano jaunystės gatvelė buvo vos ne pagrindinė miesto gatvė. Joje buvo duonos kepyklėlė, tėvas pasakodavo, kad ir daboklė, buitinio aptarnavimo kombinatas, vilnos karšykla ir… duonos parduotuvė. Gūdžiais penkiasdešimtais metais ten po vidurnakčio jau rikiuodavosi eilutė prie duonos. Man teko tose eilutėse pastovėti su mama ir seserimi (broliai jau dirbo). Vienas kepalėlis dar karštos duonos vienam žmogui ir dar keletas „saikių“ (dabar tai būtų dvi saikės ir vieno nedidelio batono). Tėvo požiūris į duoną buvo itin griežtas: nepadėk kepalo atvirkščiai (padu į viršų), nenulaupyk batono, neapkramsnok duonos, kol grįši iš parduotuvės. ( O taip norėdavosi tos duonelės!) Jei duona nukrisdavo, tėvas pyko ir liepdavo ją tuojau pat pakelti. Vėliau Just. Marcinkevičius rašė: pakelk ir pabučiuok…

Neištrintas iš atminties „Raudonasis restoranas“ (Jaramino ir V.Kudirkos gatvių kampas). Jaunimas jame, berods, niekada nesilinksmino, o kas buvo nuolatiniai svečiai, nepasakysiu (mes tuomet buvome maži). Jame buvo net dvi salės: viena už užuolaidų, kita priekyje prie bufeto. Dar vienas restoranas buvo geležinkelio stotyje. Kiek pamenu, jame būdavo įvairių skanėstų ir saldainių. Restorano lankytojai – vyresnio amžiaus pasiturintys radviliškiečiai ir pravažiuojantys. Stotyje buvo spaudos kioskelis. Jame pirkdavome kanceliarines prekes, laikraštį ir cigarečių, degtukus. Radviliškio „garsenybė“- alubaris Jaramino gatvės pradžioje pramintas „arklide“. Čia putojo alus, netruko muštynių. Kavinių sovietmečiu nebuvo. Tik septyniasdešimtų pabaigoje pastatė restoraną „Gaiva“. Jame grodavo etatiniai muzikantai, solistė atvažiuodavo iš Šiaulių. Į restoraną vyrai buvo įleidžiami tik su kostiumais, moterys su šventinėmis suknelėmis ir būtinai su kojinėmis (pėdkelnių dar nebūta). Restoranas buvo paklausus ne tik mūsų mieste, į jį atvykdavo ir šiauliečiai. Buvo ir išankstinė registracija. Pirmame pastato aukšte dienos metu buvo savitarnos valgykla. Vienu metu „Gaivą“ nukonkuravo „Medžiotojų svetainė“ Antaniškiuose. Svetainė buvo deficitinė, nes ne visi norintys ten galėjo patekti.

Mano gimtajame mieste niekada nebuvo nei kavinukės vaikams, nei ledainės. Atvykę į laidotuves giminaičiai stebėjosi, kad miesto centre savaitgalį nėra kur atsigerti kavos, nebent „MAXIMOJE“. Dabar gal padėtį gelbsti kavos aparatai. Jau apie aštuoniasdešimtuosius metus pasikeitė miesto centras. Nebeliko lūšnelių, nugriovė „Invalidų artelę“ (ten, kur savivaldybės pastatas). Bet mano gatvėje buvo puikus dviaukštis banko pastatas,  pirmame aukšte veterinarijos vaistinė, Peščinskio parduotuvė. Žengtelėjus į kairę įsikūrė knygynas. Prisimenu ir „Ramybę“. Tai dabar beveik anekdotu tapęs buvusio viešbučio pastatas. Ir kokia čia ramybė, jei per naktį dunda traukiniai, ūkauja garvežiai. Liko tik apšiuręs pastatas. Tik tiek. O apie septyniasdešimtuosius metus čia buvo biblioteka (dar anksčiau ji buvo dabartinių Šaulių namuose antrame aukšte ir S.Neries (Kęstučio) gatvėse. Vaikystėje biblioteka mane gąsdino, studentavimo metais jos lentynose radau I. Turgenevą, L.Tolstojų, A.Čechovą, F. Dostojevskį. Tik imk ir skaityk!. Dabar biblioteka Dariaus ir Girėno gatvėje. Mano mokykliniais metais šiame pastate mus, keturiolikmečius, priėmė į komjaunimą ir palaimino aktyviai veiklai.

Pamenu, kad radviliškiečiai „teisybės ieškoti“ eidavo pas partsekretorių P. Šidlauską. Eidavo, nes žinodavo, kad jis žodžio žmogus. Išklausys ir jei galės, padės, arba nuramins. Na o dabar niekur nepasikreipsi, niekas tau neskubės padėti. Ir aplamai dabar viskas per nuotolį. Daug nesiskaitymo su žmonėmis. Įmonės, įstaigos užsirakinę, atsitvėrę tvoromis valdininkai, bijo bendrauti akis į akį. Ačiū naujam merui, kad „tvorą“ savivaldybėje panaikino. O tai keistai skambėjo buvusio mero V. Simelio žodžiai „Nėra čia ko vaikščioti!“. Bet kartais reikia ateiti su problema ir pažiūrėti valdininkui į akis! Neseniai nuotoliu kreipiausi į „Būstą“, kad šiukšlių vežėjai sugadino naują konteinerį. Ir gavau pasiūlymą kreiptis asmeniškai į atliekų išvežėjus. Atleiskite, bet sutartį sudarė Taryba, o konteineriai stovi Žaliosios 10 kieme, kurį tvarko „Būstas“. Kas ir su kuo turėtų spręsti problemą? Valdininkė iš „Būsto“ su kuria bendravau telefonu „atsifutbolino“ (liaudiškai sakant) išmoktomis frazėmis. Suvokiau, kad kai kurių regėjimas „arklinis“ (lošadinoje zrienije). Na, žinot, kad arkliai matytų tik vaizdą iš priekio, jiems ant akių uždedamos juodos juostos, kad nesibaidytų… Teisybę sakant „Būstas“ kai kada sureaguoja  į pastabas, padėtis pasitaiso. Tik va klausimas ar artimiausiu metu išsiaiškins, kam priklauso pabarstyti smėliuku šaligatviuką, esantį Žaliosios 10 kieme ir vedantį į ligoninę. Esmė tame, kad  plytelėmis išklotas takelis (vos 2-3 m. ilgio) susideda iš įkalnės ir nuokalnės. Paledijus, taip slidu, kad pargriuvęs šlubčiok tiesiai į traumatologinį. Klausimas: ar kiemsargį (kuriam mokame mes) įpareigoti, ar gydyti žmogų po traumos? O tuo takeliu eina ne tik Žaliosios 10 gyventojai!

Turiu ir gerų prieššventinių pastebėjimų. Džiugu, kad meras išgirdo pastabą apie autobusų stoties laikrodį, ir jis dabar „eina“. Dar džiugiau, kad jau suremontuotas kelias į Vingėliškių kapines, pasirūpinta pėsčiaisiais ir dviratininkais. Ačiū tarybos nariui G. Lipnevičiui , kad „pramušė“ instrumentų kapinių tvarkymui idėją. Ir „žodis tapo kūnu“. Dėl konteinerių patylėsiu. Na, o didesnės automobilių stovėjimo aikštelės čia tikrai reikėtų.

Negaliu nepasidžiaugti atsinaujinusiu turizmo centro informacijos darbuotojų veikla. Pagausėjo lankstinukų apie miesto, rajono, krašto lankytinas vietas. Žinias apie lankytinus objektus darbuotojai ir pats vadovas skleidė ir avininkystės parodoje. Įdomūs siūlomi pėsčiųjų maršrutai po Radviliškį. Į juos noriai įsijungia ne tik moksleiviai, bet ir senjorai. Kad tik organizatoriai nepritrūktų energijos ir iniciatyvos, sumanymų. Jei šis centras organizuotų apmokamas ekskursijas po Lietuvą, į Palangą, manau tikrai atsirastų norinčių pakeliauti su gidu rajono ir miesto gyventojų.  Pažinti geriau savo gimtąjį kraštą – priedermė.

Nuoširdus ačiū už puikią šventę – Kalėdinės eglutės įžiebimą. Tai buvo puiki dovana ne tik mažiesiems radviliškiečiams. Viskas apgalvota, nuoširdūs išradingi vedantieji, smagus Kalėdų Senelis, nuostabi eglutė (tik neskaičiuokim kiek „išplauta“ pinigų), trumpas emocionalus mero pasveikinimas, skambi muzika. Jau senokai mūsų žaliaskarė „suvargo“,  te pasidžiaugia žmonės jos jaunesniąja sese. Ir, turbūt, eglučių alėja.

Lauktume ir įmonių, parduotuvėlių išradingesnių pasipuošimų. Smagu, kad ligoninės skyriai jau gyvena Kalėdine dvasia, žybsi poliklinikos ir ligoninės girliandos. Gal šiais metais nebebus tokie taupūs didieji prekybos centrai ir įmonių vadovai. Grožis daro žmones geresniais. Visais metų laikais ypač gerai prižiūrima ligoninės, poliklinikų teritorijos. Ačiū tiems, kas visa tvarka rūpinasi, darbuojasi. Deja, kai važiuodama autobusu pro langą pamatau buvusios MPG teritoriją, ir skaudu, ir pikta. Nešvara ir betvarke alsuoja ši teritorija (teatleidžia privatininkai, jei pasakiau neteisybę). Sovietmečiu čia ir viduje, ir kieme buvo nepriekaištinga tvarka. Dar norėtųsi, kad mano vaikystės – Jaramino gatvėje nebeliktų sudegusio namo griuvėsių (ir ne tik čia). Pamenu gerai, jog šis pastatas visada buvo tvarkingas. Jame glaudėsi vaikų lopšelis su mylinčiomis vaikučius auklėtojomis, jame buvo įsikūrusi tuokart vienintelė mieste vaistinė. Mere, Seniūne, raskite laiko ir lėšų pasirūpinti medeliais apaugusiais ir šiukšlėse paskendusiais pastatais. Mano gatvė buvo visada tvarkinga ir graži. Ir man skauda širdį dėl tos betvarkės… ar daug aš noriu? Ar daug mes norime?..

 Kai kada gal ir persistengiama priimant nutarimus. Tokia sena Vydūno gatvelė. Ir toks grindinys buvo gerai išsilaikęs. Namukai tvarkingi, trūko gal tik siaurų šaligatviukų. Ir galėtume svečiams parodyti senojo miesto dalį. Daug kas gal nesutiks. Oi, ten tokia betvarkė prie konteinerių. Krūvų krūvos šalia perpildytų. Ne tik aptarnaujančios kiemus organizacijos kaltė. O ką daro gyventojai?! Būkime savų gatvių ir kiemų, miesto šeimininkais. Nepraeikime abejingi pro nevalas, duokime pastabas, kaip nedera elgtis. Gedimino 3 – 5 – 7 namų gyventojai prie jūsų konteinerių bjauri netvarka jau eilę metų. Organizuokitės kovai su teršiančiais aplinką. Abejingumas mus žudo kaip tautą.

Dar apie spaudą. Turime du rajono laikraščius, „Šiaulių kraštą“, skaitome ir respublikinius leidinius. Bet skaitant rajono laikraščius kyla mintis, o gal įtarimas, kad redakcijose nebėra talentingų žurnalistų, korespondentų. Tos pačios kelios pavardės, arba kolektyvų informacijos (o kas parašė tą informaciją, koks žmogus už jos slepiasi? Kieno fotografijos?), anekdotai, nusikaltimų puslapiai, sveikinimai grupiniai dėl pliuso, viena kita padėka ar užuojauta. Mano jaunystės laikais ir brandos metais buvo kitaip. Redakcijose dirbo išsilavinę žurnalistai. Jei skaitytojas parašydavo žinutę (o tai buvo skatinama) jam užmokėdavo. Pamenu, mane, devintokę, užklasinio darbo organizatorė R. Mackevičienė liepė parašyti į „Komunizmo aušrą“( o gal buvo dar ir kitas pavadinimas) žinutę apie mokykloje įvykusį renginį. Ilgai atsikalbinėjusi, pagaliau parašiau. Ir kaip nustebau, kad man užmokėjo 94 kapeikas. Paskui ėmiau dažniau rašyti apie renginius mokykloje. Dirbant mokykloje, redaktorius A. Mikelis paragino įsteigti jaunųjų žurnalistų būrelį. Pats ateidavo paaiškinti, padėdavo prisikviesti svečių, rekomendavo pabuvoti spaustuvėse. Taip laikraštyje atsirado naujų pavardžių. Mokiniai lavino savo literatūrinius gebėjimus, mokėsi stebėti, kurti, apibendrinti. Mokykloje rašydavau ir į Radijo moksleiviškas laidas. Tai buvo ne informacijos, o išsamūs pasakojimai. Juos skaitydavo ir redaktorius skatino rašyti, pasakoti, ugdyti jaunuosius žurnalistus. Vienam berniukui buvo skirtas kelialapis į Arteką. Baigiant mokyklą, gavau Radijo Komiteto apdovanojimą – Padėką ir knygos „Iliada ir Odisėja“. Netrukus paskolinau ją bendraamžei. Jau 50 metų man jos negrąžina, aš ir pavardę skolininkės pamiršau. Gal dabar atsilieptų? Juk „skola- ne mano (žaizda)- neužgys“…

… Prieššventinis laikotarpis. Šurmulys parduotuvėse, kasdieninis skubėjimas. Ar susimąstome ką reiškia Adventas ( juk tai ne tik adventinis vainikas su žvakėmis). Kodėl krikščionys visame pasaulyje laukia Kalėdų? Gal ne dovanos išliks ilgiau atmintyje, o geras žodis, nuoširdus pokalbis (ne žinutė) telefonu ar prie kavos puodelio. Ką tik praėjo mano gimtadienis. Eilinis „entasis“. Nelaukiau. Atskubėjo pats. Buvo diena, kupina mažų stebuklų. „Užlūžo“ pasenęs mobilusis. Ankstų rytą nuoširdžiausia draugė iš bibliotekos su kurjeriu atsiuntė išsvajotą gėlę. Ji jau pražydo. Pasveikino draugės, buvę bendradarbiai. Iki ašarų jaudino žinutės. Netikėtos, nelauktos, bet tokios nuoširdžios. Feisbuko draugai, kažkur „paklydę“ buvę mokiniai, net buvusi švietimo skyriaus vedėja Genovaitė. Pravirkdė. Bet tai buvo džiaugsmo ašaros…

O šiandien mąstau apie žodžius, kurių kažkam nepasakiau, apie neapgalvotus poelgius, apie vienišus, man nepažįstamus žmones, apie Gerumo akcijas ir plačią lietuvių širdį, apie nuošalioje kaimo pirkelėje gyvenančius senolius, kuriuos primiršo vaikai. Galvoju apie savo gydytojus ir slaugytojus, kurie turi jėgų net darbo pabaigoje pakelti akis ir nusišypsoti, gal taip pat nuo netikėtumų ir akibrokštų pavargusiems lankytojams. Mąstau apie knygas, kurių krūvelės auga, o laiko perskaityti tiek mažai…Man daug reikia. Ir daug, ir mažai. Kartais tik gėrėtis, kaip ramiai krinta snaigės, kartais klausytis ūžaujančio už langų vėjo, papurtyti apšerkšnijusį medį… Kartais tik ramybės, tylos, o kartais išgirsti mylimo žmogaus balsą. Man reikia visko: liūdesio ir džiaugsmo, skausmo ir vilties, kad aš būčiau reikalinga kam nors, kad dar pagyvenčiau šiek tiek, kad pasvajočiau. Man reikia paprasčiausiai laiko BŪTI…

Janina Kaučikienė

Total
0
Dalinasi
Related Posts
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Aplikasi Bambu4d
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Bambu4d
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Prediksi Togel Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Lexitoto
Lexitoto
Aplikasi Lexitoto
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Lexitoto
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Situ Togel Online
Situs Togel Amanah
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Prediksi Togel Lexitoto