Socialiniai tinklai

Aktualijos

Apžvalgos

Avatar

Paskelbta

data

Vieną ankstų rytą stebėjau pirmąjį padangėje pasirodžiusi čiurlį, vėliau prie jo prisijungė dar vienas, dar po kurio laiko keturi ir netrukus debesų fone nardė visas jų būrys. Nuo to ir pradėsiu.

Pradžia B

Čiurliai man panašūs į mintis. Viena, kita, spiečius. Kaip ir visada rašydamas eilinę „Ka“ apžvalgą mąstau, ką padaryti, kad jos taptų įdomesnės. Galvojau net apie apžvalgos ir savo skilties hibridą. Nieko nesumanęs lieku prie senos, tradicinis apžvalgos. Šios pradžia 1973-08-25 Nr. 101. Pagerbti ŽŪMG inžinierius V. Čepaitis, milicininkas J. Kornišovas, pedagogė J. Bukauskitė. Raudondvaryje vyko aviacijos sporto šventė, kurioje dalyvavo rajono vadas P. Šidlauskas (yra nuotrauka be užrašo). Iš ciklo laiškas pakvietė kelionėn „Ar bus linksma Ožaičiuose“ išsakoma mintis apie iš kaimo bėgantį jaunimą, nes ten nėra ką veikti. Ožaičiai ir šiandien užkampis, tik jaunimas dabar masiškai bėga iš Lietuvos, ir nors turėtų ką veikti, jiems norisi gyventi kaip žmonėms, o Lietuva kol kas yra Europos Ožaičiai, o Ožaičiai… Rašoma apie prasidėjusią paukščių medžioklę. Pagerbta Remonto-mechaninio cecho darbininkė M. Čižauskaitė. Tai įprasta, bet noriu pasakyti štai ką – pradžioje buvo stiklų fabrikas (virto stiklo), vėliau jis tapo  remonto – mechaniniu cechu, dar vėliau Mechanizacijos priemonių gamykla ir, ko gero, pabaigs kaip UAB „Rameta“ (iššifruojama  kaip Radviliškio metalas). Pradžiai pakaks, toliau girininkai.

Toliau girininkai

Manau, suprantate, kad tai tik simbolinis pavadinimas, bet apie eigulio darbą anuomet rašė V. Mikalauskas, o kito V. Mikalausko knygą „Nepaprasti kino aktoriai“ siūlė rajono knygynai. Nr. 105 skirtas kolūkiams ir … karvės bus sočios, o veršelių priesvoriai mažesni bei reportažas iš trečios vidurinės (dabar Vaižganto) mokyklos atidarymo. Vienoje nuotraukoje iš Grinkiškio mokyklos mokiniai su uniforminėmis kepurėmis, mieste jų (kepurių) jau nebematydavom. Pagerbtas ŽŪMG tekintojas V. Špokevičius, RRĮ darbuotoja Z. Legeckaitė, girininkai T. Žaltauskas, S. Kriaučiūnas, S. Apalainis. Radviliškio kolūkiečiai (kažkurioje srityje) tebepirmauja A. Dirsė. Kuriozas, nes dirsė yra žiemkenčių piktžolė, ką šis žodis reiškia latviškai, pasidomėkite patys. Trepsutis rašo, kad į neuždengtą kanalizacijos šulinį šaltinio g. (?) įkrito ir smarkiai susižalojo 5 metų mergaitė. Yra 4 – 5metrų gylio neuždengto kanalizacijos šulinio nuotrauka Stadiono g. Įdomesnė naujiena apie kiaules, pamėgusias Sidabravo kapines, bei jų šiukšlintojus. Tai iš esmės vienas ir tas pats. Įvairiais ordinais ir kitais meduoliais apdovanoti 77 rajono kolūkiečiai. Pagerbti – vairuotojas S. Svetikas, tekintojas V. Petraitis ir du draugovininkai – A. Bielskis ir R. Juodeikis. Gyvenimo mintyse (skyrelis „Gyvenimas ir mintys“) pastebėjimas apie tai, kad Radviliškio stadione nėra persirengimo kambario. M. Ainienė eiliuoja: „Bet į širdį spalvos kelias /Žavesiu liūdnu/ Kada nyksta pėdos žalios/Vasaros dienų“. Tad gal pavadinkime kitą pastraipą nykstančiomis pėdomis.

Nykstančios pėdos

Apie bibliotekininkų darbą rašo P. Kazlauskaitė. Šiaulių zonos kirpėjų varžybose nugalėjo R. Neciunskienė, D. Varonienė. Populiariausia nūdienos kirpėja Marytė Kurutytė buvo trečia. Vėliau ji atsiėmė tai, kas priklauso. Pagerbtas šaltkalvis P. Skipitis. Liaudies švietimo skyriaus vedėjas V. Paliūnis rašo: (kartais įdomu panašius dalykus paskaityti) „Kiekvieną rudenį išeina mokytojas kaip sėjėjas į savuosius – pedagoginius – arimus. Išeina dosniai sėti žinių, gėrio į jaunosios kartos protus ir širdis. Būk pasveikintas, mokytojau, dirbantis šį didelį ir prasmingą darbą. Dabar prasmingo darbo tęsinys.1973-10-06 šeštadienis Nr.119. Pagerbtos pedagogės A. Žilinskienė, V. Strockytė, mezgėja D. Tikuišytė. Trepsučiui per garsiai ūžia „Žaros“ ventiliatorius. Rajono knygynai siūlo L. Brežnevo „Apie aktualias partinės statybos problemas“. Serija „Drąsiųjų keliai“ nepristatoma, ją perka iš po skverno, o štai fantastikos serija „Zenitas“ pareklamuojama. Tiesa, fantastika pas mus nebuvo vertinama, o iš 56 šios serijos leidinių tik kokie šeši šio to verti. Sovietmečiu ir fantastika buvo sovietinė, gelbėjo užsienio autoriai. Pagerbti – mokytojas A. Žukas ir dujininkė R. Žitkauskienė, sviestininkė V. Girjotienė, virėjos O. Lukoševičiūtė, B. Senulienė, O. Šližinskienė ir šeši komunalininkai (nepainiokit, komunarų buvo keturi). Knygynai siūlo V. Lenino „Valstybė ir revoliucija“.  Pagerbtas tinkuotojas J. Legeckas, vaistininkė A. Pučinskienė, kepėja S. Chvainickaitė. Kapų ir Naujosios g. šunų augintojai sulaukia kritikos dėl dieną naktį lojančių ir vilku staugiančių augintinių. Niekas nepasikeitė, bet, manau, jog šunų ženkliai padaugėjo. Antroje vidurinėje mokykloje svečiavosi  A. Ambrazienė, kuri pasidalino kelionės įspūdžiais iš Čekoslovakijos. Šios valstybės jau nebėra, bet piliečiai keliauja į Čekiją atsigerti alaus ar sutikti Naujųjų metų. Mums metas iškeliauti į kitą pastraipą.

Iškeliavimas

Pagerbtos kojinių fabriko darbuotojos D. Noreikaitė, I. Sidaraitė, J. Vaškaitė  bei aštuoni komjaunuoliai. Gyvenimo mintyse rašoma apie neapšviestas miesto gatves. Besislapstančius alimentininkus pliekia Trepsutis. Čia situacija nepasikeitusi. Rašoma apie numatomą Radviliškio durpynų melioraciją. Ji įvyko, buvo pastatytas žolės miltų agregatas ir tikimasi dirbtinio drėkinimo būdu nuimti ne vieną žolės derlių. Faktiškai visi darbai buvo padaryti, bet atėjo Lietuvos nepriklausomybė, pelkių bandymų stotis tapo nebereikalinga, kaip ir žolės miltų granulės. Liko puikiai įrengti butai ūkio darbuotojams. Paskelbtas konkursas „Gamta – visų namai“. Pašte vyko kulinarijos gaminių paroda. Pagerbtas RRĮ kalvis A. Balčiūnas, o rajono knygynai siūlė „Gyvulininkystės mechanizavimą ir elektrifikavimą“. Parudęs 1973-11-07d. trečiadienio laikraštis pasipuošė obalsiu: „Tegyvuoja Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 56-osios metinės!“ A. Česnulevičienė skaitytojams pateikia „Leningrado etiudus“. Nemačiusiems Sank – Peterburgo (Rusija) siūlyčiau aplankyti šį įdomų miestą. Reportažas iš šventinės darbo žmonių demonstracijos arba, kaip sakydavome anuomet, parado. Šis žodis ne rusiškos kilmės, o prancūzų gaminys, reiškiantis iškilmingą žygiavimą, pasirodymą, eiseną, cirko ar teatro vaidinimo dalyvių išėjimą į sceną ar mugės teatro sceną, farso atmainą. Tai štai, iš nuotraukų atpažinau Gedimino g.3 kampą, prekybos centro (anuomet universalinės parduotuvės) viršutinį aukštą, Dariaus ir Girėno g.6 balkonus ir vykdomojo mansardą. Veidų, deja, išskirti neįmanoma. B. Senulytė eiliuoja: „ gervės grįš į pelkyną/ ir kvatosis ilgais vakarais“. Atsigavote. Tuomet pagerbtieji penki milicininkai, ŽŪMG gurgutininkė V. Ūsienė (gurgutininkas ruošdavo liejinių formas, o liejyklos uždarymas ŽŪMG klaida), darbininkai J. Smilginas, J. Žilinskas ir buhalterė V. Juozelaitytė. Tikriausiai pastebėjote, kad didesnių kiekių pagerbtųjų nebevardinu. Būtų tas pats, kas perspausdinti visas „Ka“ užuojautas. Jūs mano užuojautos nelaukite, nes kitą pastraipą pradėsiu eilėmis.

Eilėmis

V. Bagušytė rašo: „Ateičiai aš gyvu fakelu norėčiau degti/Kad nereiktų pelenuos žarijom smilkti“. Gal įkvėpta. R. Kalantos žūties, nuo kurios praėję pusantrų metų. Beje, 1972 m. „Ka“ medžiagos apie Kauno įvykius nepastebėjau. Trepsučiui rašo apie puodų kautynes Gedimino g. 3. Autorė ir šiandien gyvena minėtame name. Laikraštyje diskusija, ar Radviliškis įkurtas 1613, ar 1645 m.(dabartinė versija 1567 m.). „Mūsų Lietuvos“ III T. rašo apie aktą, iš kurio matyti, kad vienas žemės valdytojas 1539 m. iš kažkokio radviliškiečio pasiskolino 100 kapų grašių. Pagerbtos mezgėjos G. Noskienė, M. Panoraitė, kirpėja D. Černiauskienė ir milicininkė R. Požaitienė. Šeduvoje duris atvėrė  nūdienos seniūnija, buitininkai surengė madų demonstravimą, o „Draugo“ kolūkio pirmininkas A. Malinauskas tapo soc. darbo didvyriu, įteikiant jam Lenino ordiną  ir „Pjautuvo ir kūjo“ auksinį medalį. A. Valiuvienė straipsnyje „Chuliganams nuolaidų nebus“ apžvelgia įvairaus chuliganizmo apraiškas rajone. Trepsutis rašo apie išdaužytus Šeduvos pirties langus. Įdomūs žmonės tie Šeduviai – ir tradicijas gerbia, ir ieško naujų tradicijų formų, pavyzdžiui, nupjaudami velykinį medį. Būtų sovietmetis, tokių veikėjų nuotraukos ir pavardės atsidurtų „Ka“ puslapiuose. Kažkokia A. Kiršanskienė patalpino didelį straipsnį „Istorinės dienos nepamiršti vardai“  apie 1918-1919 m. sovietinės revoliucijos veikėjus mūsų krašte. Straipsnis iliustruotas Vykdomojo komiteto pastato nuotrauka, bet man svarbiausia detalė – matomas „štankietų“ tvoros kampas. Jis buvo toje vietoje, kur per savivaldybės pastatą ėjo bevardė gatvelė. Ir apskritai dabartinės savivaldybės pastatas stovi medinių namukų vietoje. O štai jei minėta ponia (anuomet draugė) A. Kiršanskienė būtų parašiusi tokį pat straipsnį apie 1919 m. Radviliškio kautynes, nurodydama legendinio mūrinio malūno vieta ir bermontininkų kapavietę, jis (straipsnis) būtų aukso vertės. Gyvenimo mintyse – apie įkaušusius koncertų lankytojus, o apžvalgą užbaigiau 1973-12-29 d. šeštadienio Nr. 153. Ir ką? Didelio noro keliauti po 1974 m. komplektą nepajutau ir vėl pamąsčiau apie hibridinę skiltį. Stebėdamas būrelius čiurlių, atliekančių vakarienės mankštą, Kutiškių pusėje pasirodžiusį oro balioną, laukuose pradėjusius rūkti laumių laužus ir besiklausydamas nesąmoningo koncerto, pagalvojau – tebūnie.

Tebūnie

Gal kiek ir primins „bitlų“ dainą, nesvarbu. Liepos 26 d., sekmadienį, per Šiaulių TV laidą išvydau gyvą vaiduoklį. T. y., mūsų miesto seniūną, kuris kažką pasakojo apie inkilus, naująjį mero parką. Kodėl vaiduoklis? Todėl, kad nematau jo naudingos veiklos. Mieste apstu sąvartynų, kakarykynų, pastatų – vaiduoklių. Apie tai, kas ir kaip bus sutvarkyta, seniūnas nepasakoja nei oficiozo puslapiuose, nei per nupirktas TV laidas. Na, pasirodo, kartas nuo karto it koks vaiduoklis. Žinoma, teoriškai galima užeiti į seniūniją ir paklausti ko nors, tarkime, apie miesto apšvietimą tamsiuoju paros laiku. Tik kas iš to, net jeigu kažką sugebės atsakyti. Mūsų mero šutvininkas pelių negaudo. Nemokytas, tingi, nesugeba. Jei būtų priešingai, neturėtume tiek apsišikėlių (mero terminologija), bet dabar – nelauktas posūkis. Jūs girdėjote žodį kolaborantas? Jis prancūziškos kilmės, daugiaprasmis. Pagal vieną versiją – tai asmuo, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia, kenkiantis savo šaliai, jos gyventojams, tėvynės išdavikas. Skamba rūsčiai, bet, sakykite, kaip įvardinti tuos, kurie tarnavo sovietų valdžiai? Pavyzdžiui, kariniuose komisariatuose, saugume, partijos struktūrose, vykdomoje valdžioje ir pan. Šiandien jie gauna padorias pensijas, nors, mano nuomone, nusipelno tik šalpos. Beje, aš rašiau apie seniūną, tik kažkodėl prisiminiau sovietinį atitikmenį – miesto vykdomojo komiteto pirmininką. Prisimenu, kaip vaikė mane į kirpyklą (anuomet plaukų dar turėjau), nes nepatiko šukuosena ir kokius kryžiaus kelius turėjau praeiti, kai gavęs pasą turėjau prisiregistruoti. Šiandien įrodymų teismui nepateikčiau, nes nebėra gyvų liudininkų. Tiesa, faktas lieka faktu, toks vykdomojo komiteto pirmininkas buvo. Ar jis kolaborantas – spręsti Jums. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Anuomet stoti į partiją ir tarnauti okupantams, arba eiti į gamyklą ir dirbti paprastu darbininku, ar pan. Tą galėjo padaryti ir šiandieninis miesto seniūnas, bet jis, neturėdamas gebėjimų, pasirinko konservatorius ir pareigas. Tiesa, išdavyste neapkaltinsi, bet kenkėjiškumo mąstą reikėtų įvertinti. Pasakykite sąžiningai, ar Radviliškis yra toks, koks galėtų būti? Apie būti nerašysiu, nes metas pabaigai.

Pabaiga

Jai paskutinis klausimas – kas buvo „Komunizmo aušros“ darbuotojai? Kad kolaborantai – neabejotina. Kad visi žmonės nori privilegijų, padėties, gero atlygio ir pan.- neabejotina. Ir ketvirtoji valdžia (žiniasklaida) nebuvo skriaudžiama – faktas. Be abejo, buvo cenzūra, o kaip anuomet be jos, bet… Yra dalykų, kurie netelpa į įprastinius rėmus. Kadangi esu šiek tiek prisilietęs prie žiniasklaidos, tad drąsiai galiu teigti – ten esama švento naivumo padaryti pasaulį geresniu, arba romantikos. Išvada: „Komunizmo aušros“ darbuotojai, gal ir patys to neįtardami, buvo šiek tiek romantikai. Taškas.

Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Konservatoriai su „valstiečiais“ ir socialdemokratu korupcija įtariamai direktorei padidino atlyginimą

Avatar

Paskelbta

data

Balandžio 30 d. vyko neeilinis Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdis, kuriame buvo svarstomi balandžio 1 d. posėdyje atidėti klausimai – dėl Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės Irenos Janušonienės 2020 m. darbo ataskaitos tvirtinimo bei dėl jos atlyginimo padidinimo.

Praėjusiame Tarybos posėdyje Radviliškio poliklinikos vadovės ataskaita nebuvo tvirtinama, nes ji posėdyje negalėjo dalyvauti dėl nušalinimo nuo darbo, nes  buvo įtariama dėl korupcijos, o dar vėliau atšauktame neeiliniame Tarybos posėdyje negalėjo dalyvauti dėl ligos.

Įtarimai korupcija neturi jokios įtakos…

Prieš Radviliškio poliklinikos direktorės veiklos ataskaitos tvirtinimą Tarybos narys Gediminas Lipnevičius suabejojo, ar galima ją tvirtinti dėl direktorės įtarinėjimo korupcija. „Jeigu mes patvirtinsime ataskaitą už 2020 metus, o vėliau paaiškės, jog ji susijusi su korupciniais veiksmais, kaip galime už ją balsuoti?“,- pasiteiravo Tarybos narys.

„Finansinėse ataskaitose yra nurodomos pirkimo sutartys – ką matau, tą pajamuoju, tad kaip įtarimai korupcija gali turėti įtakos ataskaitai? Jeigu bus pripažinta, kad buvo atlikti kažkokie korupciniai veiksmai, tokiu atveju pinigai sumokami į visai kitą fondą. Paslaugos, suteiktos ligoniams, yra apmokamos iš Ligonių kasų, mūsų pajamas ir išlaidas tikrina „Sodra“. Net  jeigu padaroma klaida ir ligoniui neteisingai paskiriami vaistai, mokame žalą Ligonių kasoms“,- sakė poliklinikos direktorė I. Janušonienė, tikindama, jog ant jos kritęs korupcijos šešėlis jokios įtakos įstaigos veiklos ataskaitai neturi.

Vyksta tyrimas…

Tarybos narys G. Lipnevičius paprašė savivaldybės Juridinio skyriaus vedėjo Arnoldo Matuzevičiaus pakomentuoti, kaip vyksta tyrimas dėl įtarimo korupcija Radviliškio poliklinikoje, nes Tarybos nariai neturi jokios informacijos.

„Šiuo metu, kaip buvo minėta, vyksta tyrimas, jo medžiaga neviešinama. Manau, jog asmens veiklą bei įstaigos ataskaitą sieti su vykstančiu tyrimu neetiška“,- savo nuomonę išsakė teisininkas, kuri Tarybos nariams net sukėlė šypseną. Tarybos nariams taip ir liko neaišku, kaip pareikšti įtarimai dėl korupcijos darbo vietoje neturi jokios reikšmės ir dar jų svarstymas neetiškas!

Septyni Tarybos nariai nebalsavo dėl pritarimo 2020 m. Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centro vadovo veiklos ataskaitai, o 13 balsavo už.

Direktorei alga bus padidinta

Kadangi dauguma Tarybos narių pritarė Radviliškio poliklinikos direktorės ataskaitai, tad buvo pritarta ir jos atlyginimo kintamosios dalies padidinimui.

Aiškinamajame rašte, pateiktame Tarybos nariams, teigiama, jog „Atlikus VšĮ Radviliškio rajono pirminės sveikatos priežiūros įstaigos 2020 m. veiklos vertinimą, nustatyta, kad kiekybinių ir kokybinių rodiklių įvykdymo balų suma yra – 80 balų (atitinka 20 procentų mėnesinės algos kintamosios dalies pagal Aprašo II skyriaus 4.2.4 punktą „IV grupės įstaigos balai“ dalį). Vadinasi, nors paskui įstaigos vadovą ir velkasi specialiųjų tarnybų įtarimų šleifas, jis vis tiek nusipelno didesnio atlyginimo.

Konservatoriams, „valstiečiams“ ir socialdemokratui įtarimai korupcija – ne kliūtis didinti atlyginimą

Tarybos narių konservatorių, „valstiečių“ ir socialdemokrato balsais korupcija įtariamai Radviliškio poliklinikos direktorei  padidino atlyginimą. Už  jos atlyginimo padidinimą balsavo: „valstiečiai“ K. Dambrauskas, J. Povilaitis, M.Pauliukas, konservatoriai: A. Budrikas, S. Dišlė, A. Grabauskas, P. Kablys, J. Kvėglys, S. Nakutis, I. Palionienė, E. Pranevičius, G. Verdingas, socialdemokratas J. Pravilonis.

Prieš tai, kad poliklinikos direktorei būtų padidintas atlyginimas, balsavo 7 Tarybos nariai. Tačiau pritarus daugumai, I. Janušonienės atlyginimo kintamoji dalis buvo padidinta maksimaliai –  20 procentų.

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Daugiau – nereiškia geriau

Avatar

Paskelbta

data

Girdėjau diskusijas apie keturių dienų darbo savaitės įvedimą. Apsidžiaugiau – SUPER! Galėčiau daugiau laiko skirti sau, saviugdai, daugiau praleisčiau laiko su žmona ir savo mažyliais. Pagaliau perskaityti vieną kitą knygą, kurių niekaip nespėju „įveikti“, per tą amžiną lėkimą. Mat dar įsitaisiau šunį – vaikai labai norėjo…  Mane puikiai supras tie, kas  yra nesenai vedę, turi tik ką įsigytą hipotekinį NT.., lizinginį auto ir t.t…  Na, taip sakant, amžinam skubėjime  – artimiausiems dvidešimt metų, ir tai, jei pasiseks. „Bliamba“, kai pagalvoji, tai kokių nervų, sveikatos ir ryžto reikia, jau nekalbu apie psichologinę būseną. O čia, štai tau keturių  darbo dienų savaitė o, moka kaip už penkias. Amerika! Rojus!

Truputį pasigilinau. Suglumęs stebiu ir klausausi, kaip rimti finansistai, visokio plauko ekspertai ir šiaip atsakingas pareigas einantys žmonės „švokščia“ apie tai, kaip pasaulis nėra pasirengęs sutrumpinti darbo dienos laiko trukmę. Ir nieko nesuprantu. Žiūriu į šiuos rimtus išsilavinusius žmones, matau juose senovės vergų savininkus nerimaujančius, kad vergai iš dyko buvimo neišsivaikščiotų linksmintis ir girtauti. Jų manymu, laisvi, nepervargę piliečiai – pagrindinė grėsmė  šalies ekonomikai.

Eina šimtmečiai – niekas nesikeičia. Kažkada  bijota aštuonių valandų darbo dienos. Aktyvų savininkai šventai tikėjo – ekonomika to neatlaikys. Gąsdino žmones totaliu skurdu. Na ir ką? Laikas labai greit parodė, kad darbo  dienos laiko sutrumpinimas – nauda, ir ne tiek socialinė, kiek ekonominė. Net didžiausias kapitalistų šviesulys – guru Dž. Fordas suprato, kad jei neišspausi iš žmogaus visų syvų, jis dirba geriau (staigmena, ar ne?). Tai nustatė Dž. Fordas savo gamyklose įvedęs aštuonių valandų darbo dieną. Žinoma, jis tai darė ne iš humanistinių sumetimų, bet kaip eksperimentą. Ir šis visų kapitalistų šviesulys  – guru užsuko šią velniavą ne todėl, kad staiga pajautė begalinę empatiją  ir meilę proletariatui: sistema pasirodė esanti efektyvi – per dvejus metus jo įmonių apyvarta padvigubėjo.

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo aštuonių valandų darbo dienos įvedimo; per šį laikotarpį tiek daug įvyko: viena po kitos planetoje siautė techninės, „žaliosios“, IT revoliucijos. O mes nesame pasirengę transformacijoms. Kalbama, pasaulis dar nepakankamai automatizuotas, robotizuotas, skaitmenizuotas.  Po velnių, palyginti su tuo, kas buvo prieš šimtą metų. Šiandien net labiausiai nutolę kokios nors nuskurdusios Afrikos  šalies kampeliai yra geriau automatizuoti. Kalbama, kad jei sumažinsime darbo valandas – mažės darbo našumas. Beje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, kur faktiškai jau dabar vidutiniškai žmonės dirba mažiau nei trisdešimt valandų per savaitę, su darbo našumu viskas gerai. Tai galbūt kaip tiktai dėl to?

Pažangą lemia ne tiktai tingumas, bet ir laisvo laiko turėjimas. Norėdami išspęsti problemą turime nebijoti į ją įsigilinti. Pirma – diskomfortas, bet paskui… na, kaip ir su skiepais. Jei žmogų užverčiame darbu ir ataskaitomis apie  atliktą darbą, jei žmogui neleidi pakelti galvos, tai apie darbo proceso optimizavimą negali būti nei kalbos. Bet kai tik atsiras tarpelis „perekūrui“ ar „kavutei“, tik darbuotojai „atsijungs“ leisdami sau  skirti laiko „plepalams“, tai iš karto – paradoksas!  – gimsta įvairiausios idėjos, kurios „stumia“ visą verslą į priekį.

Mokymai

Kiekvienas darbdavys suinteresuotas savo darbuotojų tobulėjimu. Viršininkai prisiklausę įvairių guru šventai įtikėjo, kad darbuotojas – ne darbuotojas, jei vieną kartą per metus nepateikia  naujų idėjų. Anksčiau, kai žiemos buvo šaltesnės,  elektra pigi, o žolė žalesnė įmonių vadovai bandė viską sutvarkyti patys: mokymus, komandos formavimą, žaidimus, skirtus įgūdžiams formuoti, po to tai tapo neefektyvu, nuobodu ir brangu. Jie nuspendė apsiriboti popierinėmis apklausomis.

O kas būtų, jei, pavyzdžiui, pamaina ne aštuonios valandos, o šešios, arba ne dvylika, o devynios (jeigu ne penkios dienos), galbūt patys darbuotojai norėtų kažko išmokti, gal kažkas jiems būtų įdomu. Žinoma, mažai tikėtina, kad visi skubėtų į kursus „Kaip uždirbti milijoną savo mylimam šefui“.

Galbūt žmonės skubėtų į muziejus, teatrus pagaliau į šokių kursus. Žmonės gal būt eitų į kulinarijos kursus ar siuvimo kursus, istorijos ir meno paskaitas, galbūt mokytųsi kalbų. Sakoma – trumpesnis darbo laikas lems didesnes darbo sąnaudas. Žinoma, kad taip ir bus! Būtent tai  ir yra,  ko reikia. Aišku, kad nuolat išnaudoję nuolatiniu darbo aprovimu vieną darbuotoją, turėsite samdyti antrą. Bet kas geriau: vienas išsekęs, viskam abejingas, ar du kupini jėgų ir drąsių idėjų? Žinoma, antrasis variantas yra brangesnis. Suprantama – kokybė yra  brangu. Kalbama, kad darbo laiko sutrumpinimas įteisinant įstatymu yra utopija, nes neoficialiai žmonės vis tiek bus priversti dirbti viršvalandžius, kaip yra verčiami dabar, grasinant atleisti, nes „tokių  kaip jūs už durų laukia dešimt“. Bet juk tai yra įkaitų logika. Beje, vis mažiau yra norinčiu dirbti už minimumą. 

Viktoras Karpenko

Skaityti daugiau

Skaitomiausi