Vienkartinė 200 eurų išmoka Seimo rinkimų išvakarėse –
tai dar vienas mūsų valstybės iškreipto požiūrio į socialinę politiką simbolis.
Dar neturėjome valdžios, kuri praleistų progą žmonių skurdą paversti politiniu
kapitalu. Kai kas gali pasakyti – kas čia tokio? Svarbu, kad žmonėms nuo to
geriau. Bet ar iš tikrųjų taip?
Oficialiais duomenimis, žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 645 tūkstančiai žmonių (22,9 % visų šalies gyventojų). Tai tie, kuriems per mėnesį tenka 345 eurai. Žemiau absoliučios skurdo ribos pas mus priskaičiuojama 312 tūkstančių. Jų mėnesinės pajamos mažesnės nei 245 eurai.
Daugeliui šie skaičiai iki skausmo pažįstami – jokia
paslaptis, jog velkamės ES uodegoje pagal socialinę atskirtį.
Socialinei apsaugai Lietuvoje skiriama 11,5 proc. BVP,
kai ES vidurkis – 18,5 proc. Tad socialinėms reikmėms skiriamų pinigų pas mus
nebus per daug, ir koks skirtumas, ar jų sušvirkščiama prieš rinkimus ar po
rinkimų?
Bet kaip tada būtų galima paaiškinti kitą mūsų valstybės
fenomeną? Nors ženkliai atsiliekame nuo ES vidurkio pagal skiriamas lėšas
socialinei apsaugai, tačiau savivaldybės, būdamos atsakingos už socialinės
paramos teikimą, nepanaudoja nė pusės jų biudžetams skirtų lėšų piniginei
socialinei pašalpai teikti: iš skirtų 223 mln. eurų panaudota tik 106 mln.,
nors socialinių paslaugų poreikis lieka nepatenkinamas.
Pačių savivaldybių lėšų dydis socialinei apsaugai
biudžetuose ne didėja, o mažėja. 50 savivaldybių iš 60-ties net nebando
išsiaiškinti, kokie yra tikrieji gyventojų socialinių paslaugų poreikiai.
Bedarbiams, labiausiai skurdą patiriančiai grupei,
valstybė skiria keliasdešimt milijonų įsidarbinimo pašalpoms. 82 proc. bedarbių
atitenka tik riestainio skylė, nes niekas nesiteikia jų informuoti apie tokią
galimybę.
Iš ištirtų atvejų, kaip asmenis (namų ūkius) paveikė
įvairios išmokos, paslaugos ar lengvatos, nustatyta, kad 86 proc. gavėjų tie
socialiniai „paglostymai“ neužtikrino net minimalių vartojimo poreikių.
Peršasi tragikomiška išvada: nors socialinei apsaugai
Lietuvoje skiriama ženkliai mažiau negu daugelyje ES valstybių, bet ir tie
pinigai nepasiekia žmonių. O tie, kurie pasiekia, skurstantįjį kilsteli nuo
dugno, bet iš balos neištraukia.
Socialinės politikos efektyvumą mūsų valstybėje galime
palyginti su vandens pylimu į kiaurą kibirą, kai vandens pylimo procesas tampa
svarbesnis už kibiro pripildymą.
Neatsiranda nė vienos valdžios, kuri norėtų ir pajėgtų šį
ydingą principą pakeisti. Gal todėl iki šios dienos nėra nuspręsta, kokius
rodiklius reikėtų stebėti ir kokias analizes atlikti, kad būtų nustatyti
socialinės paramos poreikiai ir pamatuotas jos efektyvumas.
Galų gale kam tai daryti? Pinigų vis tiek neužteks. Todėl
atsiradę valdžioje biudžetines injekcijas į socialinę sritį seniai pavertė
dozėmis. O kadangi šios dozės labiausiai „veža“ prieš rinkimus, tai visada
atsiranda „įtikinamų“ paaiškinimų, kodėl pasirinktas dozavimo laikas „netyčia“
sutampa su artėjančiais rinkimais.
Per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų keitėsi
dozuotojai, bet ne požiūris į dozes. Taip socialinės išmokos buvo paverstos
rinkiminiu opiumu liaudžiai.
Tad nėra ko stebėtis, jog didelė dalis socialinės
pašalpos gavėjų tapo priklausomi nuo socialinės paramos. Juk dozės paskirtis ir
yra ne mažinti, o didinti priklausomybę nuo jos.
Prieš trejus su puse metų į valdžią atėję „valstiečiai“
buvo užsimoję šį principą „nuo dozės iki dozės“ pakeisti. Nieko nelaukdami
grąžino per krizę nusavintas pensijas likusiems gyviems pensininkams. Ir liko
savimi patenkinti.
Tuo metu, dar būdamas šios frakcijos nariu, naiviai
galvojau, kad tai tik pirmieji žingsniai keičiant požiūrį į socialinę politiką.
Deja, netrukus išaiškėjo: niekas nesiruošė keisti skylėto kibiro pildymo
principo. Koketiškai padidintos biudžeto įplaukos, ir tiek. Nors pagal BVP
didėjimą šis santykis ir toliau liko neadekvačiai mažas, tačiau tai buvo
pateikta kaip didžiausias nuopelnas tautai.
Tačiau iš esmės keisti nusistovėjusio siurrealistinio požiūrio
į skurdo problemą valdantieji vengė. Iki šiol lieka neįminta mįslė, kodėl
Lietuvoje nustatytas minimalus vartojimo poreikio dydis yra 257 eurai mėnesiui?
Kokius asmens poreikius, ypač jei jis gyvena vienas, gali patenkinti ši suma,
kai jos du trečdaliai skiriami įvairiems pragyvenimo mokesčiams? O kaip už šią
sumą, neva tenkinančią minimalius poreikius, turi išgyventi vieniši tėvai su
vaikais? Valdantiesiems akių nebadė ir nustatytas valstybės remiamų pajamų
dydis – 125 eurai, kuris yra daugiau nei 50 proc. mažesnis už tos pačios
valstybės nustatytą minimalaus vartojimo poreikio dydį.
Tad ko stebėtis, kad pajutę būsimų Seimo rinkimų
skersvėjus, „valstiečiai“, vedami išlikimo instinkto, nedvejodami tapo eiliniais
dozuotojais: nuspręsta rinkimų išvakarėse suleisti vienkartinę 200 eurų dozę
daugiau nei 900 tūkst. potencialių rinkėjų.
Tik naujiesiems dozuotojams reikėtų priminti anų rinkimų
šūkį „Orus žmogus – stipri valstybė“. Ir ta proga norėtųsi paklausti, ką turi
bendro bandymas nupirkti žmogaus savigarbą už 200 eurų su jo orumo išsaugojimu?
Vienintelis žmogus valstybėje, kuris gali tai sustabdyti,
yra Prezidentas.
Tai puiki galimybė Jums, Jūsų Ekscelencija, užimti
valstybės vadovui deramą vietą koronaviruso sukrėstoje Lietuvoje. Jūs galite ne
tik sustabdyti šį žmonių pažeminimą, bet ir pasiūlyti visai kitą kelią, kaip
įveikti šį skurdo ir atskirties liūną, įklampinusį mūsų valstybę. Tuo labiau,
kad žodžiai „šiuo metu skurdo klausimas, socialinės atskirties, regioninės atskirties
klausimas yra svarbiausias ir nuo jo privalome pradėti“ priklauso Jums.
Tad pradėkite.
Tikiu, Prezidente, jog savo oponentams galite įrodyti,
kad nesate vyriausiasis valstybės ekspertas, o tikrasis valstybės lyderis,
gebantis įsiklausyti į socialinės srities specialistų nuomonę, įsigilinti į
valstybės auditorių išvadas ir suburti kompetentingą komandą, kuri galų gale
nustatytų ne mistinius, o realius socialinių poreikių rodiklius, pagal kuriuos
būtų nuolat vertinama, ar skiriama parama yra efektyvi ar ne.
Jūs tikrai galite inicijuoti įstatymus, kurie pašalpinę,
žmogų žeminančią sistemą pakeistų į galimybę jam pačiam tapti atsakingam už
savo gyvenimą ir nebūti priklausomam nuo politikų opiumo.
Koronavirusas dar labiau pagilins skurdo akivarus Lietuvoje ir, jei nepavyks iš esmės pakeisti sisteminio požiūrio į šią problemą, anksčiau ar vėliau Jūsų ekscelencija, atsistosite į tų pačių dozuotojų gretas.
Povilas Urbšys