Socialiniai tinklai

Aktualijos

Apie opiumą liaudžiai ir Jo Ekscelenciją

Avatar

Paskelbta

data

Vienkartinė 200 eurų išmoka Seimo rinkimų išvakarėse – tai dar vienas mūsų valstybės iškreipto požiūrio į socialinę politiką simbolis. Dar neturėjome valdžios, kuri praleistų progą žmonių skurdą paversti politiniu kapitalu. Kai kas gali pasakyti – kas čia tokio? Svarbu, kad žmonėms nuo to geriau. Bet ar iš tikrųjų taip?

Oficialiais duomenimis, žemiau skurdo ribos Lietuvoje gyvena apie 645 tūkstančiai žmonių (22,9 % visų šalies gyventojų). Tai tie, kuriems per mėnesį tenka 345 eurai. Žemiau absoliučios skurdo ribos pas mus priskaičiuojama 312 tūkstančių. Jų mėnesinės pajamos mažesnės nei 245 eurai.

Daugeliui šie skaičiai iki skausmo pažįstami – jokia paslaptis, jog velkamės ES uodegoje pagal socialinę atskirtį.

Socialinei apsaugai Lietuvoje skiriama 11,5 proc. BVP, kai ES vidurkis – 18,5 proc. Tad socialinėms reikmėms skiriamų pinigų pas mus nebus per daug, ir koks skirtumas, ar jų sušvirkščiama prieš rinkimus ar po rinkimų?

Bet kaip tada būtų galima paaiškinti kitą mūsų valstybės fenomeną? Nors ženkliai atsiliekame nuo ES vidurkio pagal skiriamas lėšas socialinei apsaugai, tačiau savivaldybės, būdamos atsakingos už socialinės paramos teikimą, nepanaudoja nė pusės jų biudžetams skirtų lėšų piniginei socialinei pašalpai teikti: iš skirtų 223 mln. eurų panaudota tik 106 mln., nors socialinių paslaugų poreikis lieka nepatenkinamas.

Pačių savivaldybių lėšų dydis socialinei apsaugai biudžetuose ne didėja, o mažėja. 50 savivaldybių iš 60-ties net nebando išsiaiškinti, kokie yra tikrieji gyventojų socialinių paslaugų poreikiai.

Bedarbiams, labiausiai skurdą patiriančiai grupei, valstybė skiria keliasdešimt milijonų įsidarbinimo pašalpoms. 82 proc. bedarbių atitenka tik riestainio skylė, nes niekas nesiteikia jų informuoti apie tokią galimybę.

Iš ištirtų atvejų, kaip asmenis (namų ūkius) paveikė įvairios išmokos, paslaugos ar lengvatos, nustatyta, kad 86 proc. gavėjų tie socialiniai „paglostymai“ neužtikrino net minimalių vartojimo poreikių.

Peršasi tragikomiška išvada: nors socialinei apsaugai Lietuvoje skiriama ženkliai mažiau negu daugelyje ES valstybių, bet ir tie pinigai nepasiekia žmonių. O tie, kurie pasiekia, skurstantįjį kilsteli nuo dugno, bet iš balos neištraukia.

Socialinės politikos efektyvumą mūsų valstybėje galime palyginti su vandens pylimu į kiaurą kibirą, kai vandens pylimo procesas tampa svarbesnis už kibiro pripildymą.

Neatsiranda nė vienos valdžios, kuri norėtų ir pajėgtų šį ydingą principą pakeisti. Gal todėl iki šios dienos nėra nuspręsta, kokius rodiklius reikėtų stebėti ir kokias analizes atlikti, kad būtų nustatyti socialinės paramos poreikiai ir pamatuotas jos efektyvumas.

Galų gale kam tai daryti? Pinigų vis tiek neužteks. Todėl atsiradę valdžioje biudžetines injekcijas į socialinę sritį seniai pavertė dozėmis. O kadangi šios dozės labiausiai „veža“ prieš rinkimus, tai visada atsiranda „įtikinamų“ paaiškinimų, kodėl pasirinktas dozavimo laikas „netyčia“ sutampa su artėjančiais rinkimais.

Per trisdešimt atkurtos nepriklausomybės metų keitėsi dozuotojai, bet ne požiūris į dozes. Taip socialinės išmokos buvo paverstos rinkiminiu opiumu liaudžiai.

Tad nėra ko stebėtis, jog didelė dalis socialinės pašalpos gavėjų tapo priklausomi nuo socialinės paramos. Juk dozės paskirtis ir yra ne mažinti, o didinti priklausomybę nuo jos.

Prieš trejus su puse metų į valdžią atėję „valstiečiai“ buvo užsimoję šį principą „nuo dozės iki dozės“ pakeisti. Nieko nelaukdami grąžino per krizę nusavintas pensijas likusiems gyviems pensininkams. Ir liko savimi patenkinti.

Tuo metu, dar būdamas šios frakcijos nariu, naiviai galvojau, kad tai tik pirmieji žingsniai keičiant požiūrį į socialinę politiką. Deja, netrukus išaiškėjo: niekas nesiruošė keisti skylėto kibiro pildymo principo. Koketiškai padidintos biudžeto įplaukos, ir tiek. Nors pagal BVP didėjimą šis santykis ir toliau liko neadekvačiai mažas, tačiau tai buvo pateikta kaip didžiausias nuopelnas tautai.

Tačiau iš esmės keisti nusistovėjusio siurrealistinio požiūrio į skurdo problemą valdantieji vengė. Iki šiol lieka neįminta mįslė, kodėl Lietuvoje nustatytas minimalus vartojimo poreikio dydis yra 257 eurai mėnesiui? Kokius asmens poreikius, ypač jei jis gyvena vienas, gali patenkinti ši suma, kai jos du trečdaliai skiriami įvairiems pragyvenimo mokesčiams? O kaip už šią sumą, neva tenkinančią minimalius poreikius, turi išgyventi vieniši tėvai su vaikais? Valdantiesiems akių nebadė ir nustatytas valstybės remiamų pajamų dydis – 125 eurai, kuris yra daugiau nei 50 proc. mažesnis už tos pačios valstybės nustatytą minimalaus vartojimo poreikio dydį.

Tad ko stebėtis, kad pajutę būsimų Seimo rinkimų skersvėjus, „valstiečiai“, vedami išlikimo instinkto, nedvejodami tapo eiliniais dozuotojais: nuspręsta rinkimų išvakarėse suleisti vienkartinę 200 eurų dozę daugiau nei 900 tūkst. potencialių rinkėjų.

Tik naujiesiems dozuotojams reikėtų priminti anų rinkimų šūkį „Orus žmogus – stipri valstybė“. Ir ta proga norėtųsi paklausti, ką turi bendro bandymas nupirkti žmogaus savigarbą už 200 eurų su jo orumo išsaugojimu?

Vienintelis žmogus valstybėje, kuris gali tai sustabdyti, yra Prezidentas.

Tai puiki galimybė Jums, Jūsų Ekscelencija, užimti valstybės vadovui deramą vietą koronaviruso sukrėstoje Lietuvoje. Jūs galite ne tik sustabdyti šį žmonių pažeminimą, bet ir pasiūlyti visai kitą kelią, kaip įveikti šį skurdo ir atskirties liūną, įklampinusį mūsų valstybę. Tuo labiau, kad žodžiai „šiuo metu skurdo klausimas, socialinės atskirties, regioninės atskirties klausimas yra svarbiausias ir nuo jo privalome pradėti“ priklauso Jums.

Tad pradėkite.

Tikiu, Prezidente, jog savo oponentams galite įrodyti, kad nesate vyriausiasis valstybės ekspertas, o tikrasis valstybės lyderis, gebantis įsiklausyti į socialinės srities specialistų nuomonę, įsigilinti į valstybės auditorių išvadas ir suburti kompetentingą komandą, kuri galų gale nustatytų ne mistinius, o realius socialinių poreikių rodiklius, pagal kuriuos būtų nuolat vertinama, ar skiriama parama yra efektyvi ar ne.

Jūs tikrai galite inicijuoti įstatymus, kurie pašalpinę, žmogų žeminančią sistemą pakeistų į galimybę jam pačiam tapti atsakingam už savo gyvenimą ir nebūti priklausomam nuo politikų opiumo.

Koronavirusas dar labiau pagilins skurdo akivarus Lietuvoje ir, jei nepavyks iš esmės pakeisti sisteminio požiūrio į šią problemą, anksčiau ar vėliau Jūsų ekscelencija, atsistosite į tų pačių dozuotojų gretas.

Povilas Urbšys

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Strateginis veiklos planas – tik fantazija?…

Avatar

Paskelbta

data

Nemažai diskusijų  balandžio 1 d. Radviliškio rajono savivaldybės taryboje sukėlė  Radviliškio rajono savivaldybės 2021-2030 metų strateginio plėtros plano tvirtinimas. Buvo pastebėta, jog jame nėra numatyta realių  darbų, kuriuos reikėtų įgyvendinti per dešimt metų.

Strateginį veiklos planą rengė pirmakursis?

Tarybos posėdyje  nemažai kritikos Strateginiam planui kliuvo ir iš gyventojų, ir iš Tarybos narių. Buvo pastebėta, jog plane neatsispindi tragiška rajono situacija – gyventojų vidutinis amžius pats prasčiausias šalyje, o gydytojų, tenkančių vienam gyventojui, skaičius pats mažiausias.
Kadangi į rajoną įsisukęs mokyklų naikinimo vajus, Strateginiame plane taip pat nepaminėta, kokias mokyklas numatoma uždaryti ar reorganizuoti.
Strateginio plano rengėjams kliuvo ir už tai, kad paruoštame dokumente  nėra gyventojų apklausų rezultatų.

Plane  nepakankamai nušviesta ir turizmo įgyvendinimo strategija – jame paminėti dviračių takai, kuriuos gyventojai apvažinėjo jau prieš penkerius metus.

Paminėjus tokius trūkumus, iškilo klausimas, ar toks dokumentas apskritai reikalingas – jį sudaro per 80 puslapių, o  jokios konkrečios informacijos nepateikta.

Dokumentas – tik vizija…

Savo kūrinį tarybos posėdyje bandė ginti Investicijų ir turto valdymo skyriaus  vedėjas Gintaras Pilypas. „Strateginio plano ruošimą 10 metų laikotarpiui įpareigoja Seimo nutarimai, Vidaus reikalų ministerijos įstatymai.  Jis neturi būti konkretus – ką  pasieksime, kokia  kryptimi vystysime rajoną – tai sudėlios Tarybos sprendimai. Gyvenimas keičiasi ir nėra galimybės surašyti konkrečius objektus – tai daroma ruošiant 3 metų strateginį planą. Šis dokumentas neužkerta kelio keisti rajono vystymo krypties kitai Tarybai“,- sakė vedėjas.

Tarybos narė Z. Žvikienė pasiteiravo, kur vis dėlto galima susipažinti su gyventojų apklausų rezultatais – juk įdomu, kokie rajono gyventojų lūkesčiai.

Pasirodo, apklausų rezultatai buvo patalpinti tik  savivaldybės internetinėje svetainėje, o pagal juos, pasak  G. Pilypo ir buvo kuriamas Strateginis planas.

Tad  apie 90 puslapių sudarantis dokumentas – tik vizija, kuri galimai niekada nebus įgyvendinta.

Tvarkinga gatvė bus tvarkoma …  kad gatvė būtų tvarkinga

Tarybos narys G. Lipnevičius pasiteiravo G. Pilypo, kodėl ardoma  gera Vasario 16-osios gatvė. Pasak vedėjo, Radviliškio rajonas nėra tikslinė teritorija, tik geresnė už vidutinę, ir iš Europos sąjungos negavo lėšų kelių rekonstrukcijai, o tik kelių tvarkymui, gerinant eismo sąlygas. Tad  siekiant įsisavinti šias lėšas ir gerinamos eismo sąlygos trijose sankryžose: bus užtikrintas saugus pėsčiųjų judėjimas, pagerintas apšvietimas, bus lengviau judėti neįgaliesiems.

Tarp Tarybos narių buvo kilusi diskusija dėl administracijos direktorės J. Margaitienės  darbų  pirkimo konkurso už daugiau kaip 650 tūkst. eurų, nes radviliškiečiai Vasario 16-osios gatvę jau praminė „auksine“, kaip ir miesto aikštę.

Jonas Petrikas



Skaityti daugiau

Aktualijos

Beveik 60 kartų gaisrinę saugą pirtyse tikrino ugnis

Avatar

Paskelbta

data

Prieš didžiąsias šventes, tarp jų ir Velykas, per Didįjį šeštadienį yra įprasta kūrenti pirtį. O ten, kur ugnis, visada yra didesnė ir gaisro tikimybė.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, vien šiais metais degė 59 pirtys, pernai per tą patį laikotarpį liepsnojo 47. Net 45 gaisrai jose įsiplieskė dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir eksploatavimo reikalavimų pažeidimų bei gedimų. Po kelis gaisrus sukėlė elektros įrenginių, prietaisų, elektros instaliacijos gedimai ir neatsargus žmogaus elgesys.

Vien pernai ugniagesiai gesino 175 pirtis. Kaip rodo penkerių metų gaisrų statistika, vidutiniškai per metus ugnis aplanko daugiau kaip 140 pirčių.

„Didžiausias gaisro pavojus pirtyje kyla dėl netinkamos konstrukcijos dūmtraukių, kai nesilaikoma norminių atstumų tarp sumontuoto šildymo įrenginio ar dūmtraukio iki degių statinio konstrukcijų. Dūmtraukis nuo jų turi būti nutolęs ne mažiau kaip 25 cm, o nuo paties šildymo įrenginio  – nuo 25 cm iki 1 m. Be to, kūrenant pirtį  patartina jos per daug neprikūrenti ir nepalikti be priežiūros. Pakuros durelės turi būti uždarytos, o malkos laikomos ne arčiau kaip per metrą,“  – sako  Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento  Valstybinės priešgaisrinės priežiūros valdybos vyriausiasis specialistas Kęstutis Skrickis.

Be to, priklausomai nuo pirties eksploatavimo intensyvumo, bet ne rečiau kaip kartą per metus, būtina  iš dūmtraukio išvalyti suodžius. Beje, pirties durys turi atsidaryti į išorę, jos turi būti be užraktų ar sklendžių, kad kilus gaisrui iš jos galėtumėte kuo skubiau išeiti.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos

Skaityti daugiau

Skaitomiausi