Vaiko patirties suplanuoti neįmanoma, tačiau galima sudaryti tam palankią edukacinę aplinką. Sugriežtinto karantino metu vaikų skaičius grupėje sumažėjo. Mažesnis skaičius leidžia dar labiau individualizuoti ugdymo procesą, pasiekti kuo didesnio vaikų aktyvumo dalyvaujant veiklose, įgyvendinti spontaniškai kilusias idėjas, taikyti inspiruotą veiklą.
Ugdytiniai žino, kaip svarbu rytais pavalgyti, kad pusryčiams sveika įvairių rūšių košė. Prieš pusryčius pasiūlau patiems „išsivirti“ košę. Improvizuojame eilėraštuką „Košė makalošė“. Pasiruošiame aplinką, priemones, aprangą. Aš deklamuoju, vaikai atlieka veiksmus: pila į puodukus smėlio, skiedžia jį vandenėliu, kaičia ant viryklių. Virta koše noriai „vaišina“ vieni kitus, suaugusiuosius.
Lėlė – ypatingas žaislas, suteikiantis galimybę vaikui imituoti kasdienį gyvenimą. Tai ką vaikas mato savo artimuosius darant kiekvieną dieną, jis „išžaidžia“ su lėle. Žodžiu, ja rūpinasi, atkartodamas mūsų rūpestį juo pačiu. Vaikučiai išsirenka po lėlytę. Ją maudo, rengia, valgydina, apkabina, myluoja, guodžia. Su lėlytėmis šoka šokį „Atsitūpk – atsistok“, dainuoja lopšinę „A-a pupą“, migdo.
Žaidimo metu įgyjami pagrindiniai socialiniai įgūdžiai, mokomasi bendrauti, išbandomi nauji socialiniai vaidmenys. Veiklose vaikai naudoja vaizduotę, per žaidimą simboliškai išreiškia save, savo jausmus, emocijas, kūną ir aplinką. Priemonės saviraiškai – kasdieniai daiktai, žaislai.
Kuo dažniau žaisime su vaikais, kursime su jais, tuo labiau ugdysime mes patys, suaugusieji, savo charakterį. Tuo pačiu keisis ir vaiko asmenybė. Taigi, bendraujant su vaikais teigiamas savybes pirmiausia turime išreikšti mes patys. O tada didelė tikimybė, kad jas greitai perims ir mūsų vaikai. Bet koks kūrybinis procesas yra labai malonus vaikui – juk mažylis dirba kartu su jam artimu suaugusiuoju.
Radviliškio rajono Šeduvos lopšelio-darželio ikimokyklinio ugdymo pedagogė
Danutė Briedienė
