Prisiminimai apie paskutinįjį Baisogalos dvaro savininką Vladislovą Komarą (1879-1941) ir jo šeimą

Papasakojo Baisogalos gyventojas,  buvęs Komarų liokajus Vladas Bondzinskas.

1990 metais užrašė baisogalietė kraštotyrininkė Regina Vaitkevičienė.

Tarnavau pas bajorą Eidrigevičių Antanavo dvarelyje, apie Vabalius. Jis išrašė man charakteristiką. Turėjau pažįstamą pakajavają pas Komarą – Maižrimaitę, ta pradėjo vadint. Atėjau pas Komarienę,  priėmė iš karto,  sako, jei būsi geras, galėsi dirbt. Taip išdirbau 7 metus, iki 1941 metų. Patalynę, rankšluosčius reikėdavo savo turėt. Tik du kostiumus duodavo: šventišką ir paprastą. Turėdavau pilką uniformą iš pusvilnonės medžiagos su dviem eilėm blizgančių sidabrinių sagų, su vyšninės spalvos papuošimais. Kur bebūdavau, visi grožėdavosi mano uniforma, klausinėdavo, kuo užsiimu.

Mes būdavom du liokajai: vyresnis ir padėjėjas. Pareigos buvo sunešiot iš virtuvės maistą, patarnaut prie stalo. Rytą tik sudedi, o pietums patarnauji. Komarienė iš dešinės savo brangiausius svečius sodindavo, o Komaras savo. Pirma jos svečiams paduodi, o paskui jo. Be pirštinių negalima. Jas pats skalbdavau. Po valgio nukraustydavom stalą, indus plaudavom. Reikėdavo kambarius vaškuoti, šveisti. Vėdindavom valgomąjį, muses išmušdavom. Neduok, Dieve, jei Komarienė pamatydavo musę. Valydavom ir lygindavom Komaro drabužius.

Pročka ( iš lenkų k. praczka – skalbėja – paaiškinta mano, R.V.) pas Komarus buvo Cemnolonskienė. Sunkiai dirbo. Kantri buvo. Kai ištekėjo, Komarienė pročką išsirašė iš Kauno.

Komarai mokėdavo man 30 litų per mėnesį (lauko darbininkai gaudavo po 35 litus). Paskutiniais metais algą pakėlė iki 50 litų, bet nemanau, kad tai daug, nes ilsėtis nebuvo kada.

Gaudavau arbatpinigių iš svečių. Jei nakvodavo, duodavo po 10 litų, jei nenakvodavo – po 3-5 litus. Sutinki, aptarnauji, išlydi. O per vasarą nemažai svečių būdavo.

Komarai buvo skirtingi ponai.  Komaras paprastas, be galo darbštus. Nuo ryto šešių iki nakties dvyliktos laukuose. Tik per pietus vieną valandą pamiegodavo. Žmonėms būdavo geras. Jei kumečiui nudvėsdavo karvė, duodavo biednam dykai, o turtingesniam už išsimokėjimą. Man dovanojo 300 litų, o buvo paskolinęs 1000 litų išsimokėti už sklypą. Sužinojo Komarienė. Jai pagailo tų pinigų. Paprašė manęs paskolint pinigų, išdavė kortelę, bet labai ilgai neatidavė tų pinigų. Paskui išgavau.

Komarienė žiauri buvo, ragana. Ji buvo nervinga, ligota. Komarienė valdė visus rūmus kaip savininkė ir prižiūrėtoja, Komaras laukus, o Komaraitė Rožė prie gyvulių. Kita buvo Varšuvoj, Marysia, ji pasirodydavo per atostogas. Ištekėjo Lenkijoje, turėjo 4 vaikus. Sirgo vėžiu, jauna mirė. Vyras netrukus žuvo autoavarijoje. Paskui vaikai vienas kitą mokė ( teiginių apie Marysią negaliu nei paneigti, nei patvirtinti, kol kas informacijos neturiu – pastaba mano, R. V.). Abi dukros buvo negražios.

 (Gražiausia buvo Jadzė. Būdama 13 metų ji čiuožė ant tvenkinio ledo, išgriuvo aukštielninka, atmušė inkstus ir nebeatsikėlė. Nunešė į rūmus. Vežiojo pas įvairiausius gydytojus. Komarienė nupirko bažnyčiai medines stacijas, kad Dievas pasigailėtų ir leistų dukrai pasveikti (liokajus painioja faktus. Ant tvenkinio ledo čiuoždama nugriuvo ir atmušė inkstus ne paskutiniojo, o priešpaskutiniojo Komaro, taip pat Vladislovo,  bažnyčios fundatoriaus, dukra Ona. Tiesa ta, kad ją vežiojo pas garsiausius gydytojus, kad motina padovanojo bažnyčiai stacijas, tikėdamasi, kad Dievas išgelbės dukrą nuo mirties. Žmonės pasakoja, kad tėvas buvo pažadėjęs bažnyčioje pastatyti jos dydžio auksinę statulą, jei dukra pasveiks (žinant didžiulius Komarų turtus, toks pasakojimas visai tikėtinas). Deja, Ona Komaraitė, gimusi 1887 m. sausio 3 d., mirė 1907 m. birželio 4 d. Baisogaloje. Palaidota Komarų koplyčioje. Antkapinėje lentoje parašyta: „Mergaitė ne mirus, bet miega“. Šv.Math. IX   „Aš prisikėlimas ir gyvybė, kas tiki į mane, nors ir būtų miręs, bus gyvas“. Šv. Jonas XI. –  patikslinta mano, R. V.  – Nenorėdama nusižengti istorinei tiesai,  patikslinu paskutiniojo Baisogalos dvaro savininko Vladislovo Komaro dukterų vardus: Marija, Rožė ir Jagulia. Užaugo tik dvi, o trečioji, Jagulia , gimė Kislovodske 1917 metų liepos 30 dieną, kai tėvai per  I pasaulinį karą buvo pasitraukę į Kaukazą, ir mirė vos 6 metukų, 1923 m. lapkričio 23 d. Baisogaloje,  Komarams sugrįžus iš Rusijos).

Komarienė, sako, buvo kunigaikštytė Voronecka iš Lenkijos, turėjusi Italijoje giminių. Ji buvo negraži, pailgos galvos kaip arklio, aukšta, liesa, nupuolusi nuo kojų.  Nemėgo biednų žmonių. Tie jai buvo chlopy, chamy. Tarnų nemėgo ilgai laikyt. Pradžioj geruoju liepdavo išeit, o jei neina – su triukšmais. Pakajavąsias keisdavo 1-2 kartus per mėnesį. Dvasia smirdi ar kas. Tik Mikalajūnienė Zofija išbuvo gal 2 metus. Ta mokėdavo pasišnekėt, įtikt.

Būdavo pas Komarus tokia sena moteris Kazimiera Nekrašaitė, užsitarnavusi ponų malonę. Ji kažkada per karą bėgo su jais į Rusiją, gelbėjo jiems vargą vargti, duoną uždirbti.

Senelis Žalnoravičius buvo liokajus. Jis atvažiuodavo iš Šeduvos. Buvo su barzda. Komarienė liepė nusiskust. Komaras užstojo. Tai paliko tik bakenbardus.

Plaukus dėt poniai atvažiuodavo kirpėja iš Panevėžio. Suku būdavo Komarienei įtikti. Jei tik nepatiko kas – von ir liepdavo kelionės pinigus atiduoti.

Veronikos Stasiūnaitės-Žilinskienės sesuo Miliauskienė buvo labai gabi virėja. Mokėjo poniai įtikti. Bet tik ištekėjo – išeik, nebepakęsdavo.

Komarienė kasmet rudenį vienam mėnesiui išvažiuodavo į Dresdeną gydytis. Iš ten dažnai skambindavo Komarui. Jie turėjo 2 telefonus.

Kaip žmogus, Komarienė buvo labai pikta. Prieš ją ir svečiai ant pirštų galų vaikščiodavo. Prasiskolinusio dvarponio nė iš tolo neprisileisdavo. Užpykusi išvarinėdavo tarnus, išvadindavo kiaulėm, asilais. Daugiausia kentė pakajavoji. Ji turėdavo sėdėt, dežuruot, lopyt. Supykusi Komarienė į plaukus įsikabindavo, raudavo, išvarydavo. Ir poną užpjudydavo. Ponas mušdavo su palkute. Maižrimaitę ponas bandė mušti.  Turėjo lendrinę lazdelę, su ja ir kumečiams kliūdavo, jei blogai ardavo.

Kaune, Putvinskio gatvėj, Komarai samdydavo iš senos panos butą: 3 kambarius ir didelį saloną svečiams. Mokėjo po 300 litų per mėnesį. Tarnų būdavo pakajavoji, virėja, šoferis, liokajus. Kambariai buvo Komaro, Komarienės ir Komaraitės. Tarnus kitur varydavo. Tik virėja miegodavo mažam kambarėly prie virtuvės. Aš nakvodavau pas seserį. Paskui turi jai atnešt sąskaitą už butą. Jei atrodo, kad per brangu, dalį liepia apmokėt iš savęs. Vieną kartą pavalgiau vakarienę „Versalyje“, ir gana brangi sąskaita buvo, tai ji manęs vos nesudraskė. Sakė, čia ponams valgyti.

Pas Komarą į pasitarimus suvažiuodavo 10-12 dvarininkų. Paskui jie likdavo vakarienei iki 23-24 valandos. Komarienė nenakvindavo. Vakarienes ruošdavo gausias: ir mėsiškų, ir saldžių, ir bandelių. Maistą imdavo iš restoranų.

Komarienė laikė vyrą „ant dietų“, kad netuktų. Kasdien liepdavo maudytis ir svertis. Komaras svėrė 110-112 kilogramų. Jeigu šiek tiek daugiau, kildavo triukšmas. Bardavo virėją ir mus. Virėją – kad verda, mus – kad atnešam. Pusryčius Komarui atnešdavo anksti, 6 valandą ryto, tai ji su chalatu tuojau  atslinkdavo iš kambario. Jeigu maistas ne toks, kokį ji liepdavo valgyti, indai lakstydavo ant grindų. Komaras tylėdavo.

Pusryčiams ji leisdavo tik 2 kiaušinius (tik trynius, baltymų negalima), porą puodukų virinto pieno, porą gabaliukų juodos duonos, 8-10 gramų sviesto, 10 gramų sūrio.

Pietums: grįžęs iš laukų, suvalgydavo braškių, obuolį ar kriaušę. Po to valandą pamiegodavo. Paskui pietaudavo: 1 citrina, balta alyva labai brangi su salotom iki soties. Vieną kartą per savaitę duodavo vištienos arba žuvies. Iš daržovių jam kepdavo „zapekankas“, bet jis nenorėjo, labiau mėgo salotas. Sriubų nė iš tolo neduodavo. Mėgo grikių košę. Sakydavo: železna kaša.

Vakarienei: 1 molinis bliūdukas rūgusio pieno su bulvėm. Bulvių leisdavo sočiai valgyti. Jas ruošdavo vis kitaip. Jei Komaras pageidavo, duodavo arbatos, tik be cukraus, su sacharinu. Sviesto vakarienei – 10 gramų.

Komarienė iki soties leisdavo vyrui valgyti tik laukinių žvėrelių ir paukščių mėsos. Rudenį Komaras šaudydavo kurapkas. Dresiruota kalė rinkdavo ir atnešdavo jam. Tų jam duodavo iki soties. Žiemą būdavo po tris zuikių medžiokles. Zuikienos jam irgi sočiai duodavo.

Komaras dažnai važiuodavo į Kauną, tai eidavo pavalgyt į „Versalį“.  Komarienė net tarnų klausinėdavo, kur ponas buvo, ką valgė. Jei supykdavo, savaitę neišeidavo iš kambario, tik laiškelį parašydavo.

Komarienės meniu

Pusryčiams: 1 puodukas arbatos ir užsienietiški džiūvėsėliai. Sviesto vos vos, nė 10 gramų. (Sviesto iš Kauno, iš Pieno centro, parsisiųsdavo traukiniu kasdien po 100 gramų. Furmonas dabodavo traukinį ir parveždavo iš stoties.)

Iki pietų apsisukdama (iš turgaus visada būdavo nupirkta sūrio) ateidavo į bufetą sūrio. Turėjo šokolado plytelėmis. Tą sučiulpdavo.

Pietums: tai manų, tai kitokių kruopų košė (kruopų atsisiųsdavo iš užsienio), o dažniausiai žuvis (tvenkiniuose turėjo karpių). Salotų valgydavo. Juodos duonos nė į burną, tik batono šiek tiek. Jai kepdavo viščiukus. Pusę viščiuko suvalgydavo.

Pavakariams: arbata be cukraus ir džiūvėsėliai su sviestu.

Vakarienei: kalafijorai virti su džiūvėsėliais ir sviestu, arbata be cukraus.

Jei džiūvėsėlių pritrūkdavo, supjaustydavau batoną ir ant balanų prieš židinį apskrudindavau.

Komarienė sverdavosi kas antrą dieną. Jei svoris nors kiek padidėjo, tris dienas guli lovoje ir valgo vos užbalintą pupelių sriubą.

Kaip minėjau, žiemą būdavo medžioklės. Per medžiokles smagiai pagyvendavom 1-2 dienas. Prisikavodavom maisto, gėrimų.

Patarnaudavau prie stalo. Butelis su servetėle apdengtas. Įpili jiems. Valgydavo visokių mėsų, žuvies, šaltienos, zuikienos, kremų visokių. Būdavo stalas pilnas apstatytas. Tai Komarienė po kelis kartus per dieną iš Kauno skambindavo, klausdavo, kas verdama, duodavo nurodymus.

Šeimynos meniu

Pusryčiams:  6 valandą ryto baltos kavos. Užkąsdavo, kas ką turėjo. Savaitei kiekvienam išduodavo 0,5 kg sviesto, 5 kg duonos. Mėnesiui išduodavo kilogramą cukraus.

Pietums: košė, sriuba, bulvės. Veršienos duodavo. Žydas apgaudavo, atveždavo ožių vietoj veršių, tai Komarienė liepdavo su uodega atvežti, kad matytųsi, ar veršis, ar ožys.

Valgydavom labai prastai.

Pavakariams: 0,5 litro pieno kiekvienam.

Vakarienei: bulvių ar kruopų sriuba.

Sekmadieniais: tik manų košė.

Pas Komarą paprastai būdavo 3-4 praktikantai, baigę žemės ūkio mokyklą. Juos mokydavo ūkvedys Vėdaras. Mokydavosi jie pavyzdiniame Komaro ūkyje 3 metus. Paskui gaudavo charakteristikas ir eidavo dirbti ūkvedžiais. Komaras jiems mokėdavo po 30 litų per mėnesį, duodavo maistą ir kambarį. Vienas iš jų buvo labai stropus, sąžiningas ir charakteristiką gerą gavo. Jis norėjo patekti pas Smetonienę, bet jo nepriėmė dėl išvaizdos – nepatiko, negražus. Buvo biednas, neturėjo nė kostiumo. Visi čerkasiniu vadindavo.

Komaras buvo geras gaspadorius. Ir žmoniškas. Bet buvo kas pasirašė, kad išvežtų. Aršiausi tai Pranevičiai buvo.

Daug ponų išbėgo per Lenkiją į Švediją. Jie laikinai apsistodavo pas Komarus, kol susitvarkys dokumentus. O Komarai nevažiavo, manė, kad neišveš. Kur ten, atėjo išvežt. Tuo metu Komaraitė per vargus  jau buvo patekusi į Lenkiją. Komarienė buvo pabėgusi į Kauną. Ten gyveno kokius 3 mėnesius po anglimis įrengtame bunkeryje. Į gatvę neišeidavo. O paskui išvažiavo į Lenkiją, kai tik galimybė atsirado, ir gal po metų mirė (liokajus klysta: Komarienė mirė ilgai pragyvenusi Lenkijoje, 1962 metais, – patikslinta mano, R.V.).

Komaras vakarieniavo, kai atėjo jo suimti. Jis pakvietė prie stalo, ale kas ten valgys bulves su rūgusiu pienu. Ponas pavalgė ir atsistojo perbalęs. Pasiimt neleido nieko, tik lagaminėlį, sakė, visko bus.  Ir išsivežė. Pradžioj laikė Kėdainiuose, vėliau Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Čia jis beveik apako. Būdami Kaune, Komarai siuntinėjosi laiškeliais. Prieš išvežant Komarą į Sibirą, leido pusei valandos susitikti stoty. Abu susitarė, kad kasvakar 20 valandą abu kalbės rožančių.

Vienas šeduvis, atrodo, Pranckietis, žino, kur yra Komaro kapas (šį faktą aiškinomės atkūrus Nepriklausomybę. Norėjome Komaro palaikus parsigabenti į Baisogalą, nes Komarų koplyčioje yra tik menamas abiejų Komarų – Rožės ir Vladislovo – kapas. Suradome Šeduvoje Pranckietį, bet jis pasakė, kad girdėjęs, jog Komaras palaidotas bendrame kape. Taigi Komaro palaikai ilsisi Sibire, Karagandos srityje, – patikslinta mano, R. V.). Pranckietis pasakojo, kad Komarą įšvežė į Sibiro miškus. Jis kirto medžius, statė „zemliankas“. Kai „suslabo“, pargabeno į lagerį. Buvo apakęs, purvinas, utėlėm ir nešvarumais aptekęs. Mirė, atrodo, po karu (liokajus nurodo netikslią Komaro mirties datą. Komaras mirė tremtyje 1941 metais – patikslinta mano, R. V.).

Rimantas Petrikas

Total
27
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts