Feljetonas
Gegužės 30 d. 13 val. skambutis į duris. Dėl negalios man fiziškai nepatogu žiūrėti per durų akutę. Gyvenu kaip pasakoje „KATINĖLIS IR GAIDELIS“. Skirtumas tik tas, kad „katinėliui“ išėjus į darbą, durų niekam neatidarau. Sėdžiu, dirbu prie kompiuterio, skambutis į duris… Savo sprandu nerizikuoju. Po kiek laiko antras, trečias. Nesijudinu iš vietos. Žinau, tie kas nori, ir tiems kam reikia mane pamatyti, žino: mano problemą, internetą, ir telefoną. Todėl dėl pasimatymo susitariame iš anksto. Jehovos liudytojai ir parfumerijos platintojai manęs nedomina. Girdžiu skambučius ir į kaimynų duris. Jie drąsesni…
Dėl visa ko paskambinu žmonai, pasiteirauju, ar viskas gerai? Pranešu apie netikėtus skambučius į „tvirtovės“ duris. Iš savo pusės ji, grįždama namo, pirmiausiai pažiūri pašto dėžutę – nieko nėra. Pažiūri skelbimų lentą – nieko nėra. Nueina pas artimiausius kaimynus. Pasirodo, lankėsi ponas DNSB pirmininkas. Ponas Juozas – labai geras žmogus. Myli valdžią, myli vaikus ir netgi mane. Iš anksto žino, kad neatidarysiu, bet vis tiek ateina ir skambina. Iš pareigos – tris kartus. Paskui dar ką nors įpareigoja, kad ir jie atliktų savo pareigą. Geri žmonės skambina, o aš neatidarau. Tai kas aš toks savo mielų kaimynų supratimu? Taigi… Visą vakarą turiu žagsėti galvodamas: „A kas čia taip intensyviai gali geru žodžiu mane minėti?” Dėl savotiško jo darbo stiliaus nepatogią biolaukų trintį jaučiame mes abu. Aš tiesiu tekstu sakau ir rašau. Jis, į nepatogią mano kritiką, tiesiog nereaguoja. Tokiems dviems „tiesiogiams“… suprantate patys. Pasirodo, jis renka parašus dėl vaikų žaidimo aikštelės statybos. Kaimynė paaiškino, kad seniūnija siūlo pastatyti aikštelę. Reikia tik gyventojų sutikimų. Kaip suprantu, prieš rinkimus daryti „loską“ galima įvairiais būdais. Vieni – pensininkams žada 200 eurų vienkartinę išmoką. Kiti – sąlyginai nemokamas žaidimų aikšteles vaikams. Ir pabandyk prisikabinti dėl rinkėjų balsų papirkinėjimo. Augam akyse išradingumo technologijose.
Pakalbinau užėjusią kaimynę. Ar ji matė tos aikštelės projektą? Ar susipažino su preliminaria projekto sąmata? Ar skaitė, tarp DNSB „Eibariškės“ ir seniūnijos pasirašytą sutartį dėl vaikų aikštelės statybos ir eksploatacinių išlaidų apmokėjimo. Garantinio laikotarpio, ir priežiūros darbų apmokėjimo. Pasirodo: nei matė, nei skaitė, o paprasčiausiai patikėjo ŽODŽIAIS. Tai reiškia, kad butų savininkai, padėję parašus, lengva ranka „pakiša“ nepasirašiusių būtų savininkus. Svarbu – kad nereikia mokėti. Nor, sutarties nematė ir neskaitė. Lengvabūdiškumas, neatidumas ir neatsakingumas prie gero nepriveda. Suaugę žmonės, o nežino, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. O gal tie „spąstukai“ dar ir bendrapartiniai?..
Laiptinės skelbimo lentoje apdairiai apie tai, kad ruošiamas toks naudingas gyventojų vaikams projektas. Kad tam reikalingi gyventojų sutikimai nebuvo užsimenama. Skambučiu į duris netikėtai užkluptas gyventojas daug sukalbamesnis. Be išankstinio pasiruošimo neužduoda nereikalingų klausimų. Tuo, pačiu greičiausiu, aikštelės statybos sprendžiamo reikalo prastumimu, DNSB administracija elgiasi ne visai etiškai. Tingintiems savarankiškai galvoti, nedrįstantiems būti baltomis varnomis dėtis nėra kur, todėl bendrijos narys, kad neišsiskirtų, skuba dėti parašą.
Aš ne prieš vaikų žaidimo aikštelę kieme, po namų langais. Aš prieš dėdamas parašą noriu žinoti į ką tas viskas gali išsirutuliuoti. O jums neįdomu? Statyti žaidimų aikštelę – kilnus reikalas. (Kaip vis labiau suprantu, tie, kas tam trukdys – vaikų, tėvų ir valdžios nedraugai). Iki pilno, komercinio malonumo, tereikia daugiabučio gyventojų RAŠTIŠKO sutikimo. Kaip panašiais atvejais renkami parašai – žinau iš patirties.
Nemačius projekto ir preliminarios sutarties. Šventas reikalas pradeda kvepėti įprastu lėšų švaistymu. Seniūnija viena. Žaidimų aikštelė viena. Daugiabučiai keli. Žmonės tylūs ir patiklūs. Vieni sulindę į partijas, kiti už metalinių durų. Aikštelė – bendras reikalas, o niekas nieko iki galo nežino. Galima juk buvo iš anksto, į kiekvieno buto pašto dėžutę, įdėti raštišką paaiškinimą-pasiūlymą-paklausimą. Išvardinant kas, kaip ir kiek? O gaunasi: šur-šur-šur… kuo mažiau žinai tuo ramiau miegi.
Akivaizdus ieškojimas kvailių bandant prastumti to ko nėra. Niekas nieko nematė. Niekas nieko nežino. Niekas nieko negarantuoja, bet tikrai bus! Todėl, tikėkite ir duokite raštišką sutikimą. Atsiprašau tautos už nepatiklumą, elektroninį laišką parašiau į seniūniją. Paprašiau informacijos. Sužinojau, kad „Eibariškių“ DNSB savininkų sutikimas gautas birželio 1 dieną. Dviem savaitėm anksčiau numatyto galutinio termino. Oficialiame (S-2013) Radviliškio rajono savivaldybės administracijos atsakyme, į akis krito akcentas: NEMOKAMAI. Apie preliminarias kainas ir įkainius – jokios šnekos. O vizualiai, vaikų žaidimų aikštelės vaizdą, galiu pamatyti Facebook žiniatinklyje. Aš nebūčiau aš, jeigu nepasigrožėčiau tokiu nuostabiu žmonių rankų kūriniu. Netgi atsiliepimą palikau – tiems, kas domėsis po manęs.
„Nemokamo sūrio nebūna. Atsakykite prašau, tai vienintelis vaikų žaidimų aikštelės modelis visam Radviliškiui ar pasirinkimui yra ir daugiau alternatyvų? Metalinės konstrukcijos iš kinietiško plieno ar tikro metalo? Kokia to viso projekto įrengimo ir tolesnės eksploatacijos bendra kaina? Ar savo lėšomis prisideda prie to bendro reikalo, DNSB, kurių gyventojų dauguma privalėjo (Savo noru – žinodami A ir nežinodami B) pasirašyti sutikimą dėl aikštelės statybos. Patys žinote, realijos tokios – už ką pinigų nemoku, to ir nesaugau. Gyventojai užkimba ant žodžio nemokamai. Į ką tas „nemokamai” išsirutuliuos, dar niekas nežino. Bet sutikimas iš gyventojų jau imamas iš anksto. Prieš parašų rinkimą laiptinių skelbimų lentoje niekas nepasirūpino pakabinti nei mažo, nespalvoto žaidimų aikštelės piešinio. Nei nuorodos į šį Facebooko puslapį. Kad nors vizualiai įsivaizduoti už ką pasirašai. Įdomu žinoti, kas perka mus už įkištą katę maiše. Vieno projekto stumimas visiems – man kelia visokių minčių… “
Jeigu namo gyventojų, pritarusių žaidimų aikštelės vaikams statybai, sąrašas ne slaptas – išdrįsau paprašyti jo kopijos. Radviliškio miesto seniūno Ernesto Mončausko atsakymas buvo: „Dėl duomenų apsaugos, sąrašo Jums neteiksime“. Vadinasi, tai kas gali sukelti papildomų minčių bet kuriam daugiabutyje esančio buto savininkui – pamatyti draudžia duomenų apsaugos įstatymas. Gaunasi administracinis kaimynų kiršinimas. Tie, kurie tylėdami parašus padeda – geri ir lojalūs. Tas kuris į priekį galvoja prieš pasirašydamas – tautos priešas. Kodėl sąrašas slepiamas? Žaidimų aikštelė – ne strateginis objektas. Daugumos DNSB gyventojų pasirašyti sąrašai, turėsiantys (o juo labiau neturėsiantys) vienokios ar kitokios įtakos sutikimo nepasirašiusiems kaimynams, bet kada turi būti vienodai prieinami visiems be išimties butų savininkams. DEMOKRATIJĄ REIKIA DARYTI, O NE TIK KALBĖTI APIE JĄ.
Antanas Stugys
