Vitas TOMKUS: Respublikonai ir antirespublikonai

Įtariu, nesu paskutinis. Ateis ir Zakarausko eilė, kuris, užuot pokštavęs apie antrąjį galą, bus priverstas galvot, kaip sudurti galą su galu. Visai nusivažiuos „Dviračio žinios”, užsilenks pramoginės laidos, o kai uždarys cirką Lietuvoje tebus galima juoktis tik iš Seimo. Įsigalės ne tik teisybės, bet ir humoro monopolis…

O kas galėjo pagalvoti? Juk pirmieji seimūnų bandymai prajuokinti savo rinkėjus tebuvo vaikiško lygio: vaikinukų persirengimas sijonais ar pasidabinimas karūnomis labiau priminė darželinukų kvailiojimus, o moterų ir vyrų WC iškabų kaitaliojimas buvo panašus į pokštus pionierių stovyklose. Karas su rusais mano kartos visuose namų kiemuose išbandytas. Tik tada niekas nenorėjo būti „fricais”, o dabar – rusais. „Špijonų” demaskavimas ir gaudymas irgi pereitas dalykas.

Žodžiu, pradžia nebuvo nuostabi ir itin juokinga. Žmonės krizenti pradėjo, kai mūsų rinktiniai klounai valdžioje svetimų šalių prezidentus išsirinko – Venesuelos, Baltarusijos, o savąjį – Gerovės valstybės kūrėją, kad aniems nesimaišytų, nutarė po konservatorių padu pasikišti. Buvom matę „kišeninių” prokurorų, teisėjų, policininkų, bet „po padu” laikomu vyru ilgą laiką galėdavo tik kai kurios žmonos pasigirti.

Dar juokingiau kai šeimas pavadino „burbulais” ir kaip gyvulius suvarė į namus, įvardintus „ūkiais”. Tiesa, žmonių palyginimas su gyvuliais – ne visai korektiškas, nes gyvuliukus (kates, šunis ir jų palikuonis) valdžios klounai dar leido į kiemą išvesti, o štai savo vaikų – nė už ką! Sunku patikėti, bet taip buvo. O gal dar ir bus.

Žinia, juokas yra užkrečiantis dalykas. Valdžia, matydama, kad jos „bajeriai” liaudžiai priimtini, viską pavertė juokais. Argi nejuokinga, kai mitinguojančius apipurškę dujomis rimtais veidais stebisi, kodėl jie rėkia? Priekaištauja, kad protestuotojai be gėlių ir šventiškai nepasipuošę. Ateityje net žada apsitverti grotomis, matyt, susirinkusius juokins vaizduodami emigrantus.

O kam visa tai nebejuokinga, pasitelkę savo žiniasklaida, išvadins „antivakseriais”, „antivalstybininkais” ir „antiglobalistais”…

Tik kodėl „Respublikos” ir jos auditorijos kritikai mums nuolat kabina žodelytį „anti”, kuris savaime turi neigiamą reikšmę? O galbūt viskas atvirkščiai: Respublikonai ir jiems prijaučiantys piliečiai yra dar nepraradę sveiko proto, o visi juos puolantys ir juokinantys pro ašaras yra pavojingi antirespublikonai, Lietuvos išdavikai, pardavę sąžinę ir praradę sveiką nuovoką? Šiandien tie, kurie pasisako prieš „Respubliką” ir respublikonus norom nenorom naikina Lietuvą. Nes „Respublika” yra ne tik laikraščio pavadinimas, bet ir demokratinė valstybės valdymo forma, kas romėniškai reiškia „bendrą reikalą” ar „bendrą gerovę” (Res publica).

Tad netgi tie, kurie sau gerovę jau seniai susikūrė (tame tarpe ir šių eilučių autorius) privalo pasirūpinti kitais Respublikos piliečiais, antraip patys nudardės į dugną su visais savo turtais ir titulais.

Per savo gyvavimą „Respublikos” laikraštis jau išugdė net kelias kartas respublikonų, tarp kurių yra nemažai redaktorių, politikų, verslininkų, viešųjų ryšių specialistų bei kitų žymių visuomenės veikėjų. Asmeniškai man respublikonai yra visi, kurie ne tik dirbo ar bendradarbiavo su leidiniu, bet ir prenumeravo, pirko, skaitė, diskutavo. Netgi tie, kurie mus nuožmiai kritikavo, įtariu, irgi mums buvo neabejingi, jautėsi širdyse „respublikonais”, tik norėjo mus užtempti ant savo kurpalio: konservatorių, socdemų, vėliau – tvarkiečių, darbiečių, valstiečių…

Su visa pagarba jiems turiu pareikšti: to padaryti dar niekam niekada nepavyko ir niekada nepavyks, nes „Respublika” Lietuvoje vienintelė iš buvusios profesionalios žiniasklaidos, kuri dar išlaikė savo stuburą ir spausdina pačias įvairiausias nuomones. O jei joms nepritaria – karštai diskutuoja. Tai vadinasi pliuralizmas, būtinas ne tik bet kokiai žiniasklaidai, bet ir politikai. To ne visada supranta aplink „Respubliką” besiburiantys spaudos mėgėjai. Matyt, nežino, kad kitamintį užtildyti galima – tik ar ilgam?

Lietuvoje, kaip, beje, ir jau daug kur pasaulyje, vietoj argumentų kitaminčiams segamos etiketės, kurias gaminti yra daug lengviau, nei protingą argumentą sugalvoti. Tam daug proto nereikia: užtenka chamiškumo ir įžūlumo. Todėl vis daugiau valdžioje randasi nepraustaburnių, kurie jau nusirito iki to, kad nepatenkintam mitinguotojui siūlo dingti iš akių, nes jis esą smirdi… Pripratę prie antirespubliškoniškos žiniasklaidos liaupsių, valdantieji net nesistengia vadovautis logika, t.y. – akivaizdžiai degraduoja: ignoruoja faktus, teigdami, kad emigrantai bus patikimai saugomi; neigia savo pasakytus žodžius apie saugų pasienį ir greitas tvoros statybas; o kai kas net įsigudrino apšaukti antivalstybininkais visus, kurie protestavo prie Seimo. Po to, kai sociologinės apklausos parodė, kad mitinguojančių idėjas palaiko daugiau nei pusė Lietuvos, belieka pripažinti, kad Lietuvoje tikrai yra gerai įsitaisę antivalstybininkai ir visi jie mūsų išlaikomi valdžioje. Deja.

Matyt, valdžia ne visai kvaila. Kvailiais ji laiko savo rinkėjus. Juk aiškiai pareiškė: jei išsirinkote – tai ir kentėkite dar keturis metus. Tarytum nieko nebūtų girdėjusi nei apie referendumus, nei apie priešlaikinius rinkimus… Antirespublikonai, kurie ją šlovina už pinigus, su malonumu valdžiai antrina, nes žino, kad, atsikračius antirespublikoniškos valdžios, bus užsukti ir pinigų kraneliai.

Bepigu antirespublikonams, kuriuos vienija pinigai. Ypač, kai jie pavogti, atsiprašau, įsisavinti ir pasidalinti. Nes tada nebegalioja nei argumentai, nei logika, nei sveikas protas. Tai įrodo antirespublikinė žiniasklaida, kuri yra dosniai dotuojama tiek iš mūsų šalies biudžeto, tiek įvairių svetimšalių programų bei ES fondų. Pripratę prie sotaus gyvenimo, antirespublikonai pripažįsta tik savisaugos instinktus, kaip narkomanai gyvuliuoja nuo „dozės” iki „dozės” ir kaip velnias kryžiaus bijo, kad nuo generalinės linijos nenukryptų. Nes tada – amen! Galas pinigams ir vienybei. Tad jau seniai nebesistebiu, kai atstumti nuo valdžios lovio politikai ir žurnalistai tampa aršūs nacionalistai ir kovotojai už teisybę, kurie kai kada net išstumia iš kovos lauko tikrus patriotus, nuoširdžiai mylinčius savo Tėvynę. Tame tarpe ir respublikonus…

Mat respublikonus vienija idėjos, dažnai susikertančios su antirespublikonų globalistų norais. Pirmiausia – atsikratyti vasalų sindromo ir atkurti vėl prarastą Lietuvos savarankiškumą. Noras bet kokioje situacijoje išlikti žmonėmis. Išsaugoti savo protėvių žemę. Išauginti savo sveikus vaikus. Išsirinkti sąžiningą valdžią. Nenuprotėti, nenužmogėti, nesugyvulėti… Kaip tai padaryti – siūlomos įvairiausios idėjos. Vieni respublikonai su viltimi žvelgia į Rytus, kiti bando reformuoti Vakarus, treti vis dar viliasi kada nors tapti Šveicarija arba pasekti Singapūro pavyzdžiu. „Respublikai” visos idėjos priimtinos. Ir ji savo respublikonų niekada neišduos, ką jau ne kartą įrodė ir per Kruvinus Sausio įvykius, ir per mafijos siautėjimo laikus, ir per užsitęsusį antirespublikonų valdžiažmogių diktatą.

O cirkininkams iš Seimo galiu tik priminti seną tiesą: juokiasi tas – kas juokiasi paskutinis. Kažkaip nesinorėtų matyti savo išrinktuosius klounus apsivyniojusius apie išskrendančių okupantų lėktuvo ratą. Patikėkit: visai nejuokinga!

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts