Pagrindinis kiekvienos valstybės ramstis yra jos gyventojai. Tačiau, kad tas turtas dar labiau būtų vertingesnis, valdžia turi jai rūpintis. Per švietimą, per kultūrą, per sportą, taip pat ir per sveikatą ir kūno kultūrą. Ruošiamos įvairiausios strategijos, kaip gyventojus sudominti ir įtraukti į užimtumo programas fiziniam aktyvumui skatinti, kad rinktųsi sveikos gyvensenos būdą. Kiekviena protinga valdžia investuoja į sporto infrastruktūrą, plečia sporto bazes, didina jų prieinamumą kuo didesniam gyventojų skaičiui. Ir ypač stengiamasi dėl vaikų – gerus įpročius reikia formuoti kuo ankstyvesniame amžiuje.
Slėptos naudojimosi stadionu taisyklės
Rūpesčiai dėl Radviliškio miesto centrinio stadiono iškilo tada, kai, įvykus keletui nemalonių incidentų, į viešumą iškilo faktas, kad stadioną administruojantis Švietimo ir Sporto Paslaugų Centras nebuvo visuomenei prieinamose vietose paskelbęs naudojimosi taisyklių visa apimtimi. Ar tai buvo daroma tyčia, kad Centro treneriai ir darbuotojai be teisinio pagrindo varytų vaikus nuo pagrindinės futbolo aikštės, ar dėl kitų sumetimų, tai yra netinkamas pareigų vykdymas, būtų buvę iki pat šiandien neaišku. Bet vieną dieną „pribrendo“ būtinybė tuos sportuojančius vaikus užstoti. Ne chuliganiškai besielgiančius, o sportuojančius. Pradžioje Centro darbuotojai ir treneriai buvo žodžiu perspėti dėl galimo netinkamo elgesio vaikų atžvilgiu. Kai kurie į pastabas reagavo greitai ir be jokių įsižeidimų. Tuo tarpu priklausantys valdančiajai partijai nenorėjo keisti įpročių.Gindamas bendrapartiečius ir pats save nuo galimų nemalonumų, Centro direktorius V. Jakavičius paviešino naudojimosi stadionu taisykles.
Taisyklės prasilenkia su sveiku protu
Šių taisyklių kai kurios nuostatos prasilenkė su paprasčiausia logika. Pradiniame jų variante, be to, kad kiekvienas asmuo ar asmenų grupė iš anksto turėjo bent prieš vieną darbo dieną suderinti ŽODŽIU su Centro sporto skyriaus darbuotojais savo buvimą stadione, galėjo būti apkaltintas ne mažiau kaip vieno tūkstančio eurų minimalios žalos padarymu, kad atsisėdo ant žiūrovams skirtų kėdžių ne varžybų metu arba vasaros metu žaistų po 21.00 valandos! Arba, kad iš anksto nesusiderinęs pasinaudotų biotualetais gamtiniams reikalams atlikti, nes naujai įrengti tualetai nėra skirti plačiajai visuomenei. Aiškinantis, kas ir kaip parengė absurdiškas taisykles, V. Jakavičius net neslėpė, kad nusikopijavo iš interneto. Vis dėlto originalumu bei įžvalga nepasižymintis vienas iš Radviliškio skyriaus konservatorių vadovų į pastabas nenorėjo geranoriškai reaguoti. Jo užsispyrimas buvo suprantamas – juk yra „stogas“, leidžiantis jam skirtame „feode“, tai yra Centre, tvarkytis nebaudžiamam. Žinoma, kol tokie „vasalo“ veiksmai nekelia pavojaus strateginiams vadovaujančio rajonui „Caro“ interesams.
Nuo stadiono vejosvaromi vaikai
Nesusikalbant su Centru dėl tokios daugiau jau tragikomiškos situacijos, kai iš stadiono išprašomi vaikai už tai, kad jie niekam netrukdydami spardo kamuolį ant stadiono pagrindinės futbolo vejos, buvo ieškoma užtarimo savivaldybės ir jos administracijos institucijose. Bet neseniai praėjęs savivaldos rinkimų vajus, matyt, kažkaip neigiamai paveikė politikus, kad praktiškai visi pamiršo, ką buvo pažadėję rinkėjams. Nei vienas nepasidomėjo, kodėl Centro direktorius V. Jakavičius, praėjus beveik metams laiko, nubaudė trenerį M. Urbonavičių. O jis buvo nubaustas už tai, kad išvaręs du spardančius kamuolį vaikus nuo vienų stadiono vartų, prie kitų paliko, trenerio žodžiais remiantis, „garsiai rėkiantį asilą“! Centro vadovybei buvo nesvarbu, kad 5 vaikai ir suaugęs naudojosi pagrindine futbolo aikšte pagal tiesioginę paskirtį. Tad į vieną incidentų turėjo įsikišti ir teisėsauga nuraminti įsiaudrinusias aistras.
Skundai dėl naudojimosi stadionu Tarybos nepasiekdavo
Tačiau nei Taryba, nei jos komitetai ar komisijos padėti praktiškai negalėjo (arba nenorėjo). V. Smalinskui, visuomeninės administracinių ginčų komisijos pirmininkui, nuo pat pradžių taisyklės atrodė „normalios ir nekeistinos“. Tarybos, kaip aukščiausios rajono valdžios, skundai ir raštai „nepasiekdavo“, o Tarybos vardu atsakymus raštu rengdavusi administracija palaikė Centro poziciją. Netgi tada, kai meras A. Čepononis su administracijos direktore J. Margaitiene „išbandė“ įrengtą čiuožyklą ir gavę paklausimą, kada jie suderino savo buvimą laiką stadione, arba, kodėl futbolininkai naudojasi pagalbinėmis patalpomis, nors nevyksta nei treniruotės, nei rungtynės, išaiškėjo tikrasis politikų veidas. Tik įspaustas į kampą įrodymais dėl laiku nesusiderinto buvimo stadione ir galimai padarytos tūkstantinės žalos jam patikėtam turtui, V. Jakavičius buvo priverstas keisti taisykles. Bet ne tiek, kad leistų kiekvienam žaisti ant pagrindinės stadiono aikštės. Nesvarbu, kad stadionas tuo metu visiškai tuščias! Tai, V. Jakavičiaus nuomone, yra reprezentacinės paskirties ir kiekvienam pašaliečiui negalima juo naudotis.
Atskiru ieškiniu kreiptasi į teismą
Nerandant kompromiso su rajono politikais ir valdininkais, atskiru ieškiniu buvo kreiptasi į rajono apylinkės teismą. Ieškinio pateikimas teismui savaime „padėjo“ V. Jakavičiui dar kartą „paminti“ savo interesus ir du kartus koreguoti taisykles. Bet jis vis tik nesutiko leisti naudotis pagrindine aikšte. Nori spardyti kamuolį į stadiono vartus – nuomok už 60 eurų valandai. Neturi pinigų, nes nedirbantis arba uždirbantis per mažai? Tai ne Centro problema. Tik V.Jakavičius pamiršo, kad tai viešas stadionas, o ne privataus klubo, kuriame galėtų daryti, ką norįs. Nors išdidžiai pristato vartus, ant kurių užrašas: „Padovanokime Ronaldo Lietuvai“. Deja, net teisminė meditacija nepadėjo. Centro direktorius V. Jakavičius pasitraukė iš jos ir nusprendė toliau bylinėtis už mokesčių mokėtojų pinigus. Kad tik nepradėtų „svetimi“ naudotis pagrindine futbolo aikšte.
Teismas palaikė valdininkus
Radviliškio apylinkės teismo neįtikino argumentai, kad yra poreikis neorganizuotai su kitais asmenimis naudotis stadiono pagrindine futbolo aikšte laiku, laisvu nuo Centro vykdomos veiklos, nuo vejos priežiūros ir kitų būtinų darbų. Nors buvo motyvuojama, kad dviejų Radviliškio miesto mokyklų vaikai šiltuoju metu laiku, atostogaudami tris mėnesius, galėtų džiaugtis visa stadiono infrastruktūra. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad stadionas nėra toks užimtas, kaip nurodė Centras. Teismo tai neįtikino. Jo manymu, ieškinį pateikusio asmens teisė pažaisti stadione nėra absoliuti, todėl atmestina. Suprantama, Lietuvoje nėra patvirtinta teisinė bazė ginti viešą interesą individui, tai kol kas gali daryti tik atitinkamos įstaigos savo kompetencijų ribose. Tačiau teismo pozicija akivaizdžiai parodė, kad šioje vietoje teismas pasirinko palaikyti kitų dviejų valdžių poziciją. Ir LR Konstitucijos nuostata dėl valdžios tarnavimo žmonėms ieškinį pateikusio asmens vaizduotėje iš karto išsisklaidė kaip rytinis rūkas. Tikėtis, kad provincijos teismas išdrįs išeiti grynai iš formalizmo rėmų ir mesti iššūkį galėjo tik naivuolis.
Nesvarbu, kad stdionas rekonstruotas už mokesčių mokėtojų lėšas
Teismui neatrodė svarbu, kad stadionas, rekonstruotas mokesčių mokėtojų, taip pat ir Radviliškio rajono savivaldybės lėšomis, turi tarnauti visuomenės nariams. Tad šalia stadiono gyvenančių namų gyventojai neturėtų per daug nustebti, jei pro jų langus įskris futbolo kamuolys. Ir dar su kokio nors netvarkingo šuns savininko nesurinktais šunų ekskrementų likučiais. Teismas laikėsi pozicijos, kad Centras savo teisės aktais nepažeidžia jokių individo teisių į sportą. Nors pavėluotai, bet savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba nustatė, kad tas pats Centras naudojosi savivaldybei priklausančiu turtu pažeisdamas įstatymus, tai yra neteisėtai. Iš kitos pusės, teismas atskirai pasisakė ir dėl Centro sumokėtų 1887 eurų bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, tos išlaidos buvo sumažintos iki 300 eurų, todėl daugiau kaip 1500 eurų Centras skyrė advokatų paslaugoms sumokėti. Įdomu, kiek būtų galėjęs už tiek nupirkti sportinės įrangos?
Teisingumo belieka ieškoti Strasbūre
Kadangi ir Šiaulių apygardos teismo trijų teisėjų kolegija nusprendė, jog Radviliškio rajono apylinkės teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kreipimasis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą lieka tik formalumas. Formalumas prieš ruošiant bylą Strasbūro teisme. Doram ir gerbiančiam Lietuvos valstybę asmeniui yra itin sunku bylinėtis prieš valstybę Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Jei su valdžia susitapatinantys asmenys mano, kad piliečiai turi pareigą mokėti mokesčius negaudami deramos grąžos už tai, kartais tai lieka vienintele išeitimi. Ypač tada, kai kaliniai prisiteisia iš valstybės sumas už sunkiai įsivaizduojamus dalykus, kai tuo tarpu laisvėje esantys kartais negali jaustis tokie laisvi savo pasirinkimais.
Marius Aleksiūnas
