Socialiniai tinklai

Aktualijos

Vidas Rachlevičius. Politinis bankrotas per 100 dienų

Avatar

Paskelbta

data

Ilgai stebėjome normalios politikos, išmintingų veiksmų, sąžiningo ir atviro dialogo su rinkėjais bei politikų garbės kodekso agoniją, todėl daug žmonių 2020 m. rudens Seimo rinkimų laukė kaip atgaivos, šviesesnio, kultūringesnio ir protingesnio rytojaus galimybės. Buvo dideli lūkesčiai, tačiau įvyko netikėtas dalykas: labai greitai išaiškėjo, kad TS-LKD vadovaujamos koalicijos Vyriausybė yra nekompetentinga, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios stovyklose tvyro lyderystės vakuumas, o valdžia nesugeba sutelkti visuomenės bendriems tikslams ir užtikrinti normalaus jos funkcionavimo.

COVID-19 kontekste išryškėjo iki šiol neregėtas įvairių valdymo grandžių profesionalumo ir atskaitomybės prieš visuomenę deficitas. Maža to, diegiama cenzūra ir vis nauji draudimai bei suvaržymai, nuosekliai kuriama policinė valstybė. Pandemijos valdymo, komunikacijos ir skiepijimo procesus geriausiai apibūdina žodis „chaosas“. Dabar turime visą būrelį chaoso karalienių.

Visiškai nesitariant, nediskutuojant ir nesiskaitant su visuomenės nuomone buvo paleistas naujų įstatymų buldozeris. Milžinišku greičiu importuojamos daugeliui nesuprantamos sąvokos, jos traukiamos į įstatymus, trypiamos įprastos ir prievartiniu būdu be jokio bendro sutarimo diegiamos naujos vertybės, kurios iš esmės keis gyvenseną. Aiškiai matyti, kad daugelis žmonių ir net įstatymus rašantys bei stumiantys politikai visiškai nesupranta nei jų tikrosios prasmės, nei reikšmės, o svarbiausia – realių pasekmių kasdieniam gyvenimui.

COVID-19 kontekste išryškėjo iki šiol neregėtas įvairių valdymo grandžių profesionalumo ir atskaitomybės prieš visuomenę deficitas. Maža to, diegiama cenzūra ir vis nauji draudimai bei suvaržymai, nuosekliai kuriama policinė valstybė.

Geriausia to iliustracija – plačiai pasklidęs Laisvės frakcijos seniūnės Seime Ievos Pakarklytės interviu dėl neapykantos kalbos. TSPMI viešosios politikos analizės magistro laipsnį turinti moteris yra chrestomatinis naujos diplomuotų beraščių kartos simbolis, o tokie žmonės rašo bei priiminėja įstatymus! Jie nepaiso elementarių demokratijos principų, kad kategoriškai spręsti, kas yra teisinga ir kas ne, nėra Vyriausybės prerogatyva, nes ji tik tarnauja žmonėms, todėl apsispręsti atviroje diskusijoje ar referendumuose turi pati visuomenė.

Politikų nesugebėjimas bei nenoras kalbėtis su visuomene skandina šalį tarpusavio kaltinimų, vaidų, rietenų bei paprasčiausio trizniavimo pelkėje, o konfliktuojančios pusės jau linksta į kraštutinumus. Daug rinkėjų pasijuto apgauti ir išduoti. Socialiniuose tinkluose matome autoironija persunktus įrašus: „Nušaukite mane kas nors, aš už juos balsavau“. Nereikėtų stebėtis: ši situacija buvo užprogramuota, bet gerai užmaskuota ir visuomenė dabar moka už savo neįžvalgumą, socialinį pasyvumą, politinį neraštingumą bei infantilumą. Taigi, atėjo pats laikas suvokti „kas yra kas“ ir pavadinti daiktus tikraisiais vardais.

Pirmoji iki šio neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis yra labai aiškiai matoma net ir plika akimi – milžiniškas demokratijos deficitas. Tai eina iš pačios TS-LKD, kurios vadovybė pasirinko atvirai autoritarinę partijos valdymo formą, o tam nuolankiai pritarė jos nariai.

Pirmoji iki šio neregėto visuomenės susipriešinimo priežastis yra labai aiškiai matoma net ir plika akimi – milžiniškas demokratijos deficitas. Tai eina iš pačios TS-LKD, kurios vadovybė pasirinko atvirai autoritarinę partijos valdymo formą, o tam nuolankiai pritarė jos nariai.

„Šiuo sudėtingu laikotarpiu, suprasdami Lietuvos žmonių pasitikėjimą mūsų rinkimų programa ir siekdami tą pasitikėjimą pateisinti, atsisakome kandidatuoti TS-LKD pirmininko rinkimuose ir kviečiame telktis Lietuvai svarbiems darbams“, – buvo teigiama partijos skyrių iškeltų pretendentų rašte. Kas tai – karo ar maro metas? Ne, grynas oportunizmas, be to, labai blogas pavyzdys visai politinei sistemai bei visuomenei. Iškelti kandidatai savo atsisakymą motyvavo situacija, „reikalaujančia susitelkimo ir vieningo darbo Seime bei Vyriausybėje“.

Man susidarė įspūdis, kad tos formuluotės tiesiog nurašytos iš sovietmečio laikraščių, kai buvo raginama „susitelkti aplink komunistų partiją, jos centro komiteto politinį biurą su draugu… priešakyje“. Kai toks moralinis klimatas tvyro valdančiojoje partijoje, tai visiškai nenuostabu, kad šioje šalyje žodis „laisvė“ susigūžęs tyliai kūkčioja kamputyje.

Savo vaidmens valstybėje nesuvokia ir premjerė Ingrida Šimonytė. Labai greitai išaiškėjo, kad ji nėra nei gera politikė, nei administratorė, aš jau nekalbu apie prezidentui būtinas savybes. Ji yra valstybės finansų žinovė, bet tik technokratė, kuri anksčiau neblogai atlikdavo jai pavestas užduotis. Ji net nesupranta elementaraus dalyko, kad dabar vadovauja ne buhalterijai, atstovauja ne grupei rinkėjų, o yra Vyriausybės vadovė, tarnaujanti visai visuomenei, todėl privalo kalbėtis su visais. Tačiau premjerė skaldo visuomenę, nesiteikia su ja kalbėtis, didelę jos dalį tiesiog „nurašo“ kai arogantiškai pareiškia, kad tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks.

Visiškas savo darbo bei pareigų nesuvokimas yra būdingas ir kitiems valdančiosios koalicijos partneriams. Lietuva be didesnio triukšmo išgyveno vieną iš didžiausių demokratijos ir parlamentarizmo krizių per visą atkurtos Nepriklausomybės istoriją, nes dauguma apskritai nesuvokė nei kas įvyko, nei kas neįvyko. Turiu galvoje situaciją su parašais dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš parlamentinio Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.

Pagal Konstituciją Seimas yra Tautos atstovybė ir jo nariai yra davę atitinkamą priesaiką. Taigi, jie atstovauja visai visuomenei, nepriklausomai nuo jos narių politinių, religinių ar kokių nors kitokių pažiūrų bei įsitikinimų, todėl kiekviena piliečių iniciatyva yra svarbi, gerbtina ir į ją privaloma atitinkamai reaguoti. Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintuose rinkėjų sąrašuose yra 2 449 683 balso teisę turintys piliečiai. Parašus įteikę piliečiai teigė surinkę 365 000 šią iniciatyvą remiančių parašų. Tiek žmonių nebalsavo nei už konservatorius, nei už jokią kitą dabar valdančiąją koaliciją sudarančią partiją.

Kas būtų įvykę civilizuotoje ir demokratiškoje šalyje? Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen, atsižvelgdama į rinkėjų nuomonę, privalėjo skubiai organizuoti situacijos svarstymą Seime, rimtus parlamentinius debatus, Žmogaus teisių komiteto darbas bei jo vadovo iniciatyvos turėjo būti viešai ir nuosekliai išnarstytos po kaulelį, išdiskutuotos, o po to priimtas vienoks ar kitoks sprendimas. Žmogaus teisės – labai platus klausimų spektras, o LGBT bendruomenė sudaro mažiau kaip 5 proc. šalies gyventojų.

Seimas privalėjo išsiaiškinti, ar T. V. Raskevičiaus vadovaujamas komitetas tinkamai atstovauja visos visuomenės interesams? Ar reikia keisti komiteto pirmininką, o gal po kokių nors komiteto darbo korekcijų bei viešų įsipareigojimų jis gali ir likti? O kas įvyko? Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimąsi. Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. Maža to, Seimo pirmininkė dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“.

Seimas paprasčiausiai nusispjovė į 365 000 piliečių kreipimąsi. Viskas nusirito į biurokratinių formalumų bei standartinio posovietinio mąstymo pelkę. Maža to, Seimo pirmininkė dar viešai pažemino 365 000 piliečių, pavadinusi juos „visuomenininkais prisistatančiais asmenimis“.

Visos tautos atstovybės pirmininkė taip ir nesuprato, o jai niekas nepaaiškino, kad nėra jokio skirtumo, kas tuos parašus surinko ir kaip surinko, svarbiausia, kad ten buvo, kaip teigiama, 365 000 Lietuvos žmonių kreipimasis ir visai nesvarbu, ar jis pareikštas internetu, parašytas ant popieriaus lapų ar Kalėdinių atvirukų. TS-LKD ir jų sąjungininkai šį faktą interpretavo tik kaip puolimą prieš savo seksualinės orientacijos neslepiantį Seimo narį. Išmušė progresyviųjų rėksnių valanda, leftistinio populizmo varžybos, prasidėjo viešos psichologinio smurto akcijos. Ir dar viena išraiškinga detalė, apnuoginanti valdančiosios koalicijos mąstymą: skandalas, kilęs po M.A.M.A. apdovanojimų, jiems pasirodė daug rimtesnis, nei tie šimtai tūkstančių rinkėjų parašų. O priežastis labai paprasta: šiuo atveju pasisakė ir būrelis „žinomų žmonių“.

Kitas valdžios išprovokuotas visuomenės nesusikalbėjimo ir aštraus susiskaldymo veiksnys yra klausimų grupė, susijusi su Stambulo konvencija, LGBT teisėmis, vienalytėmis partnerystėmis, santuokomis bei kitais su šia tema susijusiais klausimais. Apie tai reikia visiškai viešai, ramiai ir kultūringai diskutuoti ir apsispręsti, bet tai yra kolektyvinio konsensuso klausimai, kurie demokratinėje visuomenėje priimami bendru sutarimu, o ne buldozeriu stumiant įstatymus ir skirstant visuomenę į protingus ir kvailius.

TS-LKD sumaniai manevravo ir daugeliui prieš rinkimus atrodė, kad tai tik Laisvės partijos, kuri atstovauja labai nedidelei rinkėjų grupei, idėjos. Tačiau suformavus koaliciją netikėtai išaiškėjo, kad tai yra beveik pagrindiniai valdančiosios koalicijos politinės darbotvarkės klausimai. Daug rinkėjų pasijuto apgauti: kokie yra tie mūsų konservatoriai? Jeigu pastebėjote, iki šios vietos aš sąmoningai vengiau žodžio „konservatoriai“, nes atėjo laikas garsiai ir aiškiai pasakyti, kad TS-LKD yra ne konservatoriai, o patys tikriausi naujieji marksistai. Kaip ir Laisvės partija bei tam pritariantys liberalai. Tam reikės šiek tiek pažvelgti į istoriją.

Klasikinis marksizmas apibrėžia revoliucinę kovą, kai darbininkai nuverčia kapitalizmą ir perima gamybos priemonių kontrolę, tuo tarpu neomarksizmas daugiausia dėmesio skiria vadinamiesiems kultūros karams. Praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį Vokietijos Frankfurto mokykloje susibūrę neomarksizmo ideologai suprato, kad vakariečiai niekada nelips ant barikadų, todėl visas dėmesys buvo nukreiptas į kultūrinį, o ne ekonominį judėjimą ir visa neapykanta buvo nukreipta į tradicines Vakarų vertybes. Frankfurto mokykloje buvo suformuluota pagrindinė mintis, kad efektyviausias būdas yra įsiskverbti, perimti kontrolę ir sugriauti institucijas, nuo kurių priklauso kapitalizmo išlikimas.

Svarbiausiais kultūrinio karo taikiniais tapo visuomenės mentalitetą formuojančios institucijos – mokyklos, universitetai, žiniasklaida, šeima, bažnyčia, profesinės asociacijos. Tuo pat metu forsuotai diegiama vaivorykštinė ideologija su visomis jos atmainomis. Dabar Vakarų universitetai nebesivadovauja nešališkais švietimo idealais, subalansuotomis mokslinėmis žiniomis ir požiūriais, pagrįstais racionalumu ir protu. Jie tapo kultūrinio karo bastionais, mokantys politkorektiškos ideologijos ir „teisingo“ mąstymo. Šiuo keliu jau eina ir mūsų universitetai.

Visos praeities civilizacijos buvo pagrįstos taisyklių rinkiniais, apibrėžiančiais, kas yra moralu. Jų tikslas buvo tautos stabilumas. Vakarų civilizacija, kurios ilgėjomės penkis dešimtmečius ir už kurią kovojome, buvo pagrįsta krikščionybe ir dešimčia Dievo įsakymų. Ataka prieš šią sistemą pasiekė kulminaciją ir dabar garsiausiai šaukia bei toną užduoda neomarksistiniai nebrendylos, kuriems Lietuvoje ryškiausiai atstovauja Laisvės partija, o jiems pritaria didelė dalis TS-LKD. Jau turime balso teisę turinčią lengvai manipuliuojamo ir įtakojamo jaunimo kartą. Dabar daugumai priimtinas tiesos standartas naikinamas, nes yra išrastos naujos pseudotiesos apie rasizmą, įvairovę, diskriminaciją, toleranciją, klimato kaitą, kuriomis visiškai atvirai prievartaujama visuomenė.

Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas. Užuot diegę tai plačiau, mes grimztam į diktatūrą, kurią vis uoliau teisina mūsų akademikai.

Kaip elgiasi mūsų „konservatoriai“ ir kas vyksta Lietuvoje? Vienas iš grėsmingiausių ženklų yra tas, kad valstybės galios auginamos visose srityse, o visuomenė spaudžiama į kampą. O juk pradžioje tikėjome laisva rinka ir savireguliacija, kuri yra demokratijos ir brandžios visuomenės bruožas.

„Stambulo konvencija yra tarptautinis dokumentas ir jo ratifikavimas Seime neturi priklausyti nuo eilinių Lietuvos piliečių įsivaizdavimų ir žinių lygio apie smurtą šeimoje ir lyčių lygybę“, – teigia Dalia Leinartė, VDU profesorė, kuri globalizmą ir neomarksistinę ideologiją stato über alles, o žmonės jai yra tik minkomas molis. Mūsų mokslininkai bei profesoriai, kurdami niekinius veikalus ir dėl to sočiai valgantys įvairių fondų sąskaita, net neabejoja visiškai antimoksliniu bei absurdišku kultūrinio marksizmo ideologiniu konstruktu „socialinė lytis“ bei kitais išradimais. Kaip vandens į burną prisiėmę sėdi ir kultūrininkai bei vadinamieji politikos mokslininkai, nes ir jie gausiai prisiduria iš tų pačių sąskaitų, o darbdaviai tie patys – politinė konjunktūra ir atvežtinė ideologija. Liūdna matyti, bet praktiškai visa mūsų inteligentija yra užčiaupta lengvais pinigais ir turime naują tipažą – Kolaborantas 2.0.

Tų, kuriuos anksčiau vadinome konservatoriais, 100 dienų ir vėlesni veiksmai rodo, kad jie atitinka visus grynakraujų neomarksistų požymius. Visų pirma, jie netiki diskusija, dialogu ir visuomenės evoliucija. Jie yra įsitikinę, kad visi dalykai, kuriuos jie mano būtina keisti, gali būti keičiami atėjus į valdžią pačiu brutaliausiu būdu. Akivaizdžiai matome, kad jie yra apsėsti naujų draudimų bei ribojimų manijos ir dar galvoja, kad yra įgalioti moralizuoti bei teisti.

Štai europarlamentaras Andrius Kubilius elgiasi kaip tipiškas sovietmečio biurokratas, pabrėžiantis, kad „aš viršininkas, o tu durnius“, ir klausia: „Kada Lietuva turės „tamsybiškumo sulaikymo strategiją?“ Komunistai su šaknimis rovė tautinį, kultūrinį identitetą, religiją, o žmones, kurie vadovaujasi vertybėmis ant kurių yra pastatyta visa Vakarų civilizacija, A. Kubilius vadina „tamsybininkais“. Matome visiškai atvirą TS-LKD ideologinį priešiškumą ne tik savo ankstesnei politikai, bet ir tradiciniam konservatyvumui.

Kaip toli nueita, rodo bandymai pačių lietuvių rankomis perrašyti istoriją, vyksta tikras mūšis dėl Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų lietuvių rezistentų vertinimo, siekiama diskredituoti ginkluotus pasipriešinimus. Ar jums nekyla minčių, kad jis visu smarkumu įsiplieskė per pastarąsias 100 dienų? Maža to, „konservatorių“ sudarytos Vyriausybės teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska bando kišti tokias įstatymų pataisas, apie kurias pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais autonomininkai tik svajojo.

Tačiau, mano požiūriu, pats svarbiausias yra dar vienas niuansas, apie kurį visai nekalbama. Demokratijoje politikai turi pasiūlyti aiškią politiką, suformuluoti tikslus ir nurodyti būdus jiems pasiekti. Tai nėra, kaip dabar pas mus įprasta, tik skaičiukai kiek ir kam pradėsim prie algos ar pensijos. Dabar prievartiniu būdu diegiama ideologija, kuri iš esmės keičia gyvenseną, bet visuomenė net nežino, kas yra jos autorius, kokie konkretūs žmonės už viso to stovi, o svarbiausia – mes matome tik fragmentus, tačiau niekas neįvardija galutinio tikslo. Viskas kartojasi iš naujo tik su kitomis dekoracijomis: komunistai dainavo „pasaulį seną išardysim“ ir prievarta bei represijomis kūrė utopiją. Kas mokėsi sovietmečiu, prisimena pseudomokslinę abstrakciją „komunizmas – šviesi žmonijos ateitis“. Tačiau sovietmečiu bent buvo formuluotė „yra nuomonė“. Tai reiškė, kad tai yra kolektyvinė komunistų partijos atsakomybė. Dabar nėra net to.

Puikiai suprantame, kad rinkimus laimėjusios partijos pirmininkas G. Landsbergis nepajėgus dalyvauti debatuose ar atsakyti į bent kiek rimtesnį klausimą, jis tiesiog pasislėpė už nugarų. Vis dėlto, atėjo laikas pakviesti TS-LKD pirmininką į TV forumą ir paklausinėti iš esmės: iš kur visa tai eina? Koks šios politikos galutinis tikslas? Kas ir kada nusprendė, kad tai yra vienintelė teisinga ideologija? Kodėl mes privalome ją aklai diegti? Kol visuomenė neturi aiškių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų svarbių klausimų, ji turi pilną tiesę ir pareigą griežtai atmesti visą šią ideologiją, nes ji ne dvylikametė mergaitė, kuri šokoladuku suviliota su nepažįstamu dėde patikliai eis į mišką.

Kol visuomenė neturi aiškių atsakymų į šiuos ir daugelį kitų svarbių klausimų, ji turi pilną tiesę ir pareigą griežtai atmesti visą šią ideologiją, nes ji ne dvylikametė mergaitė, kuri šokoladuku suviliota su nepažįstamu dėde patikliai eis į mišką.

Prancūzijos revoliucijos teroras, bolševikų perversmas Rusijoje, Stalino represijos, Mao kultūrinė revoliucija Kinijoje ir daugelis kitų pavyzdžių rodo, kad revoliuciniai pokyčiai, kurių apraiškas jau matome, yra visiškai destruktyvūs, destabilizuojantys ir žudantys, todėl pats laikas pradėti viešą diskusiją, ką reiškia šiais laikais būti konservatoriumi, nes neomarksizmui yra tik viena alternatyva – sveikas konservatizmas.

Kuo skiriasi tradicinis konservatorius nuo mūsiškio neomarksisto? Jų mąstymas kardinaliai skiriasi ir, visų pirma, pozityviu požiūriu. Konservatorius mato daug gerų dalykų, kurie jam patinka, o jei kas nors nepatinka, tuomet jis, remdamasis visiems suprantama tradicija ir bendruomenės interesais, ieško sprendimo. Neomarksistas mąsto diametraliai priešingai: jis mato tik tai, kas bloga, o griovimas yra pagrindinis veiklos tikslas.

Paskutinio, 2011 m. atlikto Lietuvos gyventojų surašymo metu Romos katalikų religinei bendruomenei save priskyrė 2 350 478 lietuviai. Tuomet tai sudarė 77,23 proc. Lietuvos gyventojų. TS-LKD vadovai bei nariai veidmainiškai nuolat dalyvauja įvairiose šventinėse mišiose ir tuo pat metu griauna krikščionybe paremtos Vakarų civilizacijos pamatus. Jų požiūriu, vienintelis kelias yra nediskutuojant priimti brukamus revoliucinius pokyčius, vedančius į naują pasaulio tvarką, kuri yra paremta neomarksizmo ideologija. Mums vėl kišama utopija, kurioje nebėra jokių nelygybės formų, visi gyvens taikoje ir darnoje, o perrašyta istorija esą panaikins visas praeities neteisybes.

Tačiau konservatyvumo nereikėtų painioti su reakcingumu. Reakcionieriai nemato jokios vertės dabartyje ir nėra nusitaikę į ateitį, jie tik trokšta prarasto aukso amžiaus. XXI a. konservatoriai, skirtingai nei neomarksistiniai chunveibinai, vertina praeities išmintį, tačiau pripažindami ir vertindami praeities paveldą, lanksčiai vertina ir dabartį, ir pozityviai formuoja ateitį. Jiems visiškai svetimos idealizuotos utopinės vizijos, kuriamos naujos tironijos principais.

Idėjinių konservatorių arba normalios dešiniosios pakraipos partijos Lietuva nebeturi, liko tik rinkėjus klaidinanti iškaba bei būrys politikos chameleonų. Atėjusi į valdžią TS-LKD neįtikėtinai greitai patyrė politinį ir moralinį bankrotą. Dabar tai yra amorfinis darinys, labai panašėjantis į visiškai beveides europines valdžios partijas, neturinčias jokių aiškių vertybių ir tik vieną strateginį tikslą – būti valdžioje. O kas per kitus rinkimus balsuos už TS-LKD? Visiškai aišku, kad rinkėjų grupė, kuri iki to laiko taip ir nesuvoks, kuo tapo konservatoriai, ir tie, kuriems labai artimi Laisvės partijos idealai. Lietuvos politinių partijų spektre atsivėrė milžiniška skylė, o tuo pačiu – ir galimybė, nes didelei, o gal net ir didžiausiai rinkėjų grupei niekas nebeatstovauja.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Antrajame mero rinkimų ture konservatoriai susikaus su „žaliaisiais“

Avatar

Paskelbta

data

Balandžio 11 d. įvyko Radviliškio rajono savivaldybės mero rinkimų pirmasis turas. Jame dalyvavo 7 kandidatai. Į antrą rinkimų turą pateko savivaldybės administracijos direktorė, Moteris – Saulė Jolanta Margaitienė bei savivaldybės Turizmo ir paveldosaugos poskyrio vedėjas, buvęs meras Vytautas Simelis.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (konservatorių) kandidatė Jolanta Margaitienė surinko 30,66 proc. visų rinkimuose balsavusių rajono gyventojų balsų, o V. Simelis, rinkimuose dalyvaujantis su Lietuvos žaliųjų partija, surinko 22,30 proc. visų rinkimuose balsavusiųjų rajono gyventojų balsų.

Apie praėjusius rinkimus bei kandidatus:

Jolanta Margaitienė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (konservatorių) partijos kandidatė

Į antrą turą patekusi kandidatė  J.Margaitienė  priklauso  konservatorių partijai, kurios nariai rajone pagarsėjo, kai kartu su meru A.Čepononiu buvo teisiami dėl korupcijos net aštuonerius metus…  J. Margaitienė  rinkimų metu stengėsi pelnyti rinkėjų palankumą rajono seniūnijose dalindama saldainius ir zefyrus su pasibaigusiu galiojimo terminu bei lakstydama po įvairias statybvietes – neva apžiūrėti objektų. Ši konservatorė  rajono gyventojams žinoma kaip uoli buvusio mero A. Čepononio įsakymų vykdytoja. Kad J. Margaitienė neturi lyderio savybių bei savo, kaip merės, veiklos strategijos, radviliškiečiai galėjo įsitikinti debatų metu – ji lyg užsukta vis kartojo „Tęsiu Antano pradėtus darbus“. Ir tęsia – įsigijo butus Vilniuje ir Palangoje, visai kaip anksčiau Antanas.

Beje, J. Margaitienė jau du kartus buvo išrinkta į Tarybą, tačiau atsisakė Tarybos nario mandato – apgavo savo rinkėjus. Konservatoriams A.Čepononiui bei J.Margaitienei valdant Radviliškio savivaldybę, rajonas nusirito beveik į paskutinę vietą pagal atlyginimų vidurkį, lyginant su kitomis 59  Lietuvos savivaldybėmis.

Vytautas Simelis, Lietuvos Žaliųjų partijos kandidatas

Į antrą turą taip pat pateko V. Simelis, kurį daugelis rajono gyventojų prisimena kaip buvusį merą, tad patirties, kaip vadovauti rajonui, šis kandidatas turi. V. Simelis rinkimuose į mero postą dalyvavo su Lietuvos žaliųjų partija, nors daugelį metų buvo socialdemokratų partijos narys – kaip sakoma, iš raudono tapo žaliu. Kadangi ši mero kadencija bus trumpesnė, truks tik dvejus metus, belieka tikėtis, jog išrinktas meru V. Simelis gal ir nepakels rajono iš bedugnės, tačiau ir jam nepakenks.

Kazimieras Račkauskis, Socialdemokratų partijos kandidatas

Rinkimų  metu bene daugiausia plakatų bei skrajučių buvo su K. Račkauskio atvaizdu, sukurtas net filmukas, tačiau tai jam  nepadėjo net patekti į antrą turą. Tai ambicingas, pasipūtęs politikas, savo oponentams dažnai rašantis labai piktus laiškus. K. Račkauskis rajone žinomas kaip posėdžius praleidinėjantis politikas bei kaip Kontrolės komiteto neveiklus pirmininkas. Tiesa, K. Račkauskis siūlė atidaryti Vaikų ligų skyrių, kurį  konservatoriai ir  jo bendrapartiečiai socialdemokratai prieš kelerius metus  uždarė.

Tai jau treti  iš eilės šio kandidato pralaimėti rinkimai, kai jis antrame ture pralaimėjo konservatorių kandidatui, o paskutinius du  kartus – Seimo nario  ir mero rinkimuose –  net  nepateko į antrą turą. Radviliškio skyriaus socialdemokratų partijos nariai kalba, jog dėl prastų rezultatų rinkimuose, K. Račkauskis gali netekti ir Socialdemokratų partijos Radviliškio rajono skyriaus pirmininko pareigų.

K. Račkauskis sulaukė 17,14 proc. rinkėjų palaikymo.

Gediminas Lipnevičius, nepartinis

Vienintelis rinkimuose dalyvavęs nepartinis G. Lipnevičius pirmajame  ture surinko balsų tiek, kiek dvi parlamentinės partijos – „valstiečiai“ ir liberalai ar Darbo partija kartu sudėjus. Prieš dvejus metus pirmą kartą dalyvavęs mero rinkimuose šis kandidatas sulaukė 10,9 proc. balsų, o šį kartą gerokai daugiau – net 12,86 proc. balsų  nuo visų atėjusiųjų į rinkimus.

Kaip niekas kitas G. Lipnevičius  sulaukė  trukdymų, apie jį buvo aktyviai skleidžiama dezinformacija. Šie rinkimai, daugelio radviliškiečių nuomone, nebuvo švarūs. Rinkimų komisija elgėsi tendencingai, atokiai nuo balsavimo apylinkių gyvenantiems piliečiams nebuvo sudaryta galimybė atiduoti savo balsą. Todėl dalyvavusių rinkimuose kraštiečių šiemet buvo kaip niekad mažai. Visa tai tarnavo sisteminių partijų atstovams. Nepartinis Tarybos narys G. Lipnevičius pasiryžęs toliau dirbti Radviliškio krašto žmonėms ir tęsti savo pradėtus darbus bei duotus pažadus būdamas  Radviliškio rajono gyventojų  atstovu Radviliškio rajono savivaldybės taryboje.  

Aurimas Gaidžiūnas, Lietuvos valstiečių ir Žaliųjų sąjungos kandidatas

„Valstietis“ A. Gaidžiūnas pirmajame rinkimų ture į Radviliškio rajono savivaldybės merus liko penktas – nepadėjo net darbo Seime patirtis. Ką ir bekalbėti, kai už Baisogaloje gyvenantį kandidatą aktyviai nebalsavo net patys baisogaliai. Kalbama, jog dėl tokio skaudaus pralaimėjimo rinkimuose A. Gaidžiūnas gali netekti ir skyriaus pirmininko posto. Beje, ketverius metus sėdėjęs Seime, A. Gaidžiūnas ne kartą pašieptas LNK KK2 laidoje, o rajone išgarsėjo ne aktyvumu kaip Seimo narys, o tuo, kad įsigijo itin prabangų BMW automobilį beveik už 100  tūkst. eurų, kuriuo sugebėjo  numušti  net dvi stirnas. Labiausiai nustebino  šio kandidato kolega „valstietis“  M. Pauliukas, einantis mero pareigas, kuris labai  nenoriai agitavo už savo bendrapartietį.

A. Gaidžiūnas surinko 10,11 proc. rinkėjų balsų.

Mantas Reutas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatas

Priešpaskutinis  liko M. Reutas, kuris  rinkimų į merus kampanijos metu taip pat norėjo būti matomas bei žinomas, tačiau radviliškiečiai vis tiek vieni kitų klausinėjo „Kas tas Mantas Reutas?“ Šiam jaunam politikui dar trūksta patirties susiremti su patyrusiais kandidatais. Gal jaunam kandidatui koją pakišo ir tai, kad jis yra  liberalų partijos, kurios idėjos daugeliui piliečių svetimos dėl požiūrio į šeimą ir homoseksualias santuokas, atstovas.

M. Reutas surinko tik 3,23 proc. rinkėjų balsų.

Jurgis Baublys, Darbo partijos kandidatas

Kaip ir buvo galima tikėtis, paskutiniu rinkimuose  liko Darbo partijos Radviliškio skyriaus pirmininkas Jurgis Baublys. J. Baublys jau ne pirmą kadenciją dirba savivaldybės Taryboje ir posėdžiuose dažniausiai tyli. Tiesa, pasisako, kai sprendimai liečia jo, kaip verslininko, interesus, o šio kandidato pagyvėjimas posėdžiuose pasimatė prieš savivaldybės mero rinkimus – ir jis panoro būti žinomas.

J. Baublys surinko 3,03 proc. rinkėjų balsų.

Balandžio 25 d. antrame rinkimų ture susikaus buvęs meras, „žaliasis“ Vytautas Simelis ir administracijos direktorė, konservatorė Moteris – Saulė Jolanta Margaitienė.

„Radviliškio krašto“ informacija


Skaityti daugiau

Aktualijos

Žmonių gyvenimą pakeitusi pandemija koregavo ir kriminogeninę situaciją

Avatar

Paskelbta

data

Pandeminiu laikotarpiu policijos pareigūnams buvo deleguota daug papildomų funkcijų, tarp kurių – įvairių Lietuvos vyriausybės sprendimų vykdymas, organizuojant kontrolės priemones karantino situacijai valdyti. Tam teko skirti nemažai tarnybos laiko ir buvo baiminamasi, ar užteks žmogiškųjų išteklių tiesioginėms savo uždaviniams vykdyti – operatyviai reaguoti į iškvietimus, užtikrinti viešąją tvarką ir nusikalstamų veikų tyrimą,  šalinti nusikalstamas veikas įtakojančius rizikos veiksnius. Šiaulių apskrities  policijos  kolektyvui tai pavyko. Suokalbininkas šioje situacijoje buvo ir pati pandemija bei su ja susijęs visuomenės gyvenimas karantino sąlygomis.

Pagrindinė žinutė gyventojams – nusikalstamumas  sumažėjo

Pirmojo ketvirčio rodikliai byloja, kad kriminogeninė situacija tiek šalyje, tiek Šiaulių apskrityje keitėsi į gerąją pusę. Šiaulių apskrities policijos kolektyvą džiugina šio laikotarpio  nusikalstamumo rodikliai su minuso ženklu.

Per pirmąjį šių metų ketvirtį, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, Šiaulių apskrityje nusikalstamų veikų skaičius sumažėjo 21 proc. ir jų buvo užfiksuota 787. Trečdaliu sumažėjo nusikalstamų veikų, padarytų viešosiose vietose, tarp jų ir gatvėse. Mažiausiai nusikalstamų veikų viešosiose vietose užfiksuota Joniškio (4), Pakruojo (6) ir Raseinių (8) rajonuose.

Ikiteisminių tyrimų dėl viešosios tvarkos pažeidimų aptarnaujamoje teritorijoje  sumažėjo nuo pernai buvusių 33 iki 13, vagysčių – nuo 173 iki 91. Tokiuose rajonuose, kaip Pakruojo ir Raseinių, šių nusikalstamų veikų sumažėjo keturis kartusi, Joniškio rajone  – tris kartus. Mažiau buvo pavogta transporto priemonių, mažiau įsibrauta į gyvenamąsias patalpas. Turto sunaikinimo atvejų apskrityje šiemet registruota 22, kai per praėjusių metų pirmąjį ketvirtį jų buvo 42.

Bendras nusikalstamų veikų skaičius turi tendenciją mažėti, tačiau sunkių ir labai sunkių nusikaltimų skaičius bei jų lyginamasis svoris bendroje nusikalstamumo statistikoje didėja. Šios kategorijos nusikaltimų per  pirmąjį ketvirtį registruota 48 (pernai per tą laikotarpį – 42) ir jų lyginamasis svoris išaugo nuo 4,2 proc. iki 6 proc. Nužudymų užregistruota 4 (pernai – 2), sunkių sveikatos sutrikdymų – 3 (pernai – 1), plėšimų 8 (pernai -6). Tačiau  sunkių nusikaltimų šiemet daugiau ir atskleista. Bendru nusikalstamų veikų atskleidimo rodikliu Šiaulių apskrities policijos komisariatas pirmauja tarp didžiųjų  šalies apskričių komisariatų.  Kolektyvas atskleidė 86,6 proc. visų registuotų nusikalstamų veikų. O Telšių apskrities policijos kolektyvas, su kuriuo nuo rudens Šiaulių AVPK dirba eksperimento sąlygomis, kaip vienas administracinis vienetas, pasiekė net 97 proc. nusikalstamų veikų atskleidimo rodiklį. Geriausiais nusikalstamų veikų ištyrimo rodikliais Šiaulių AVPK gali pasigirti Šiaulių miesto ir rajono PK kolektyvas, atskleidęs 91 proc. nusikalstamų veikų, ir Joniškio PK kolektyvas, pasiekęs 94.6 proc.  nusikalstamų veikų atskleidimo rodiklį. Atskleistų nusikalstamų veikų analizė rodo, kad sumažėjo nusikalstamumo keliu pasukančių nepilnamečių skaičius. 2020 m. 1 ketv. jie įvykdė 70 nusikalstamų veikų, šiais  metais – 41.  Anksčiau teistų asmenų ir girtų asmenų padarytų nusikaltimų skaičius taip pat sumažėjo, tik padaugėjo nusikalstamų veikų, kurias įvykdė asmenys, apsvaigę nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

Kadangi karantino sąlygomis prekyba didžiule dalimi persikėlė į interneto erdvę, tai šių metų pirmą ketvirtį buvo stebimas sukčiavimo atvejų (2020 m. 1 ketv. – 33, 2021 m. 1 ketv. – 41) dažnėjimas. 

Šiaulių apskrities policijos pareigūnai per 1 ketv. ieškojo 63 dingusių be žinios žmonių. 78 proc. jų surasta, kitų paieška tebetęsiama. Šiaulių miesto ir rajono PK ieškojo 34 asmenų (surasta 28), Radviliškio PK – 12 (surasta 12), Raseinių r. PK – 8 (surasta 5), Pakruojo PK -3 (surastas 1), Joniškio r. PK – 1 (surastas 1).

Eismo dalyviai buvo atsargesni ar tiesiog mažiau keliavo?

Optimistinė avaringumo statistika  Šiaulių apskrities policijos aptarnaujamos teritorijos keliuose pasiekta intensyvia policijos pareigūnų kontrole. Ribojant judėjimą tarp savivaldybių, natūraliai sumažėjo ir eismo dalyvių. O išvykusiuosius į kelionę  drausmino žinia apie padidintų pareigūnų pajėgų budėjimą keliuose. 

Per 1 šių metų ketvirtį įskaitinių eismo įvykių (kuriuose sužaloti ar žuvo žmonės) sumažėjo daugiau, negu per pusę (2020 m. 1 ketv. – 68, 2021 m. 1 ketv. – 27).

                               2020 m. 1 ketv.                                        2021 m. 1 ketv.                                       

Šiauliuose                                    34                                                             12

Radviliškio rajone 13                                                             5

Šiaulių rajone                               10                                                             3

Raseinių rajone       7                                                               3

Joniškio rajone       3                                                               0

Tik  Pakruojo rajone stebimas įskaitinių eismo įvykių augimas (2020 m. 1 ketv. – 1, 2021 m. 1 ketv. – 4).

Žuvusiųjų eismo įvykiuose sumažėjo nuo pernai buvusių 3 iki 1 šiemet (mirtis eismo įvykyje fiksuota Šiaulių rajone), sužalotųjų – nuo 81 iki  31. Sumažėjo ir įskaitinių eismo įvykių dėl neblaivių vairuotojų kaltės: 2020 m. 1 ketv. – 5, 2021 m. 1 ketv. – 2. Abu girtų asmenų sukelti eismo įvykiai fiksuoti Pakruojo rajone.

Šiaulių apskrities keliuose pareigūnai per šių metų 1 ketv. sulaikė 196 neblaivius vairuotojus, kurių 58-iems buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, nes jų girtumas siekė per 1,5 prom. Vidutinio ir sunkaus girtumo vairuotojų daugiausia sulaikyta Šiaulių mieste ir rajone (22), Raseinių rajone (13) ir Radviliškio rajone (11), mažiau – Joniškio rajone (6) ir Pakruojo rajone (5).

Kritika – grūdina, o padėka – motyvuoja

Policijos pareigūnai džiaugiasi vis daugiau pilietiškėjančia visuomene. Nuolat jaučiamas jos palaikymas  ir pagalba, dalinantis savo pastebėjimais apie jų aplinkoje vykstančius abejotinus procesus, teisės ir saugaus eismo pažeidimus. Visuomenės pastabumas padeda policijai, ieškant nusikalstama veika įtariamų asmenų. Pareigūnai dėkingi visiems, kurie aktyviais savo veiksmais įsitraukia į dingusiųjų be žinios paiešką.  Tik tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas  sudaro terpę saugios aplinkos kūrimui. Kritinės gyventojų pastabos policijos kolektyvą grūdina ir priverčia keistis, o padėkos, kurių irgi netrūksta, motyvuoja dirbti.

                      Atstovė spaudai Gailutė Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi