Iš ciklo „Mano tėviškės žmonės“
Dvigubas džiaugsmas dvynukai
Šiandien pasišnekučiuosime su Vaitiekūnų kaimo bendruomenės pirmininke ir šio kaimo seniūnaite Dalia Alešiūnaite-Kaklauskiene. Tai jauniausia šių pasakojimų apie mano tėviškės žmones pašnekovė, gimusi 1976 metais. Pirmiausia rašiau apie vyriausius Vaitiekūnų ir gretimų kaimų senbuvius.
D. Alešiūnaitė-Kaklauskienė gimė ir augo Vaitiekūnuose, kur iš Būdų kaimo 1975 metais atsikraustė jos tėvai Justinas ir Elena Alešiūnai. Būdai buvo už Dirgaičių, o šie – už Vaitiekūnų. Rašau buvo, nes nei Būdų, nei Dirgaičių nebėra.
Dalios mama Elena Teišerskytė-Alešiūnienė užaugo didelėje kaimo sodyboje, kuri ir dabar tebestūkso netoli kelelio iš Dirgaičių į Vosiliškį, tik, deja, jau tuščia. Kai kadaise mudu su mama eidavome šiuo keliu į Vosiliškio bažnyčią, matydavome tame vienkiemyje vaikštant žmones – Kazimieras ir Jadvyga Teišerskiai buvo darbštūs ūkininkai, užaugino 5 vaikus – 3 dukras ir 2 sūnus.
Į Vaitiekūnus dirbti ir gyventi persikėlė visos Teišerskių dukterys – Elena, Vitalija ir Janina. Elena jau Anapilyje, Vitalija Vepštienė neseniai išsikėlė į Radviliškį, o Janina Navickienė tame kaime tebegyvena, – neseniai apie ją pasakojau.
„Mano tėveliai susituokė 1974 metais, o 1976-aisiais jiems gimė dvynukai – aš ir mano brolis Vidmantas“, – sakė Dalia. Ir jos mama su seserimi Janina buvo dvynės. Vietinis „Spindulio“ kolūkis paskyrė Alešiūnams naują plytų namą, kurį vėliau jie išsipirko.
Dalios tėtis Justinas Alešiūnas kilęs iš Raseinių rajono Liaubarų kaimo, kuris buvo netoli Praviršulio ežero ir pelkės. Su Elena susipažino Vosiliškio bažnyčioje. „Jis būdavo tvarkingai apsirengęs, lėto būdo ir gražus, tad mano mamai patiko“, – pasakojo jos prisiminimus Dalia.
Deja, netrukus po vestuvių paūmėjo galvos trauma, kurią Justinas gavo mokydamasis Vilniuje. Tad jis nemažai laiko praleisdavo ligoninėje. Visas namų ūkis gulė ant jo žmonos pečių.
2019 metais J. Alešiūnas mirė, o 2024 metų birželį užgeso ir Elena Alešiūnienė.
„Tai įvyko taip staiga ir taip tyliai, kad net nesupratau. Išvakarėse buvome su mama ataskaitiniame mūsų bendruomenės susirinkime-vakare, po jo eidamos namo pasidžiaugėme, kad viskas buvo gerai. Mama nuėjo miegoti ir naktį ją ištiko insulto priepuolis, o aš negirdėjau. Rytą pabudau – mama guli, pagalvojau – miega ir išvažiavau į darbą. Ir kaimynė paskambino, kad mamai blogai.
Toji kaimynė vėliau pasakojo, jog sumanė užeiti pas mano mamą ir neprisibeldė į duris, nors žinojo, kad Alešiūnienė turi būti namie. Pasikvietė kitą kaimynę, šiaip taip įėjo. Ir rado mano mamą be sąmonės. Po to ji dar ilgai gulėjo ligoninėje komoje, bet neatsigavo“, – graužėsi Dalia.
Mamų kantrybė begalinė
– Mūsų mama buvo gerietė – ir darbšti, ir su niekuo nesipykdavo. Nors mūsų tėtis sirgo nervais, bet mama visą laiką kantriai su juo gyveno ir mus augino.
– Kur mokėtės?
– Abu su broliu pradinę mokyklą baigėme Vaitiekūnuose pas mokytoją Birutę Volskienę, o paskui mokėmės Grinkiškio vidurinėje. Čia baigėme 9 klases. Vidmantas toliau mokytis nenorėjo, tai ir aš taip pat – juk mudu dvynukai ir daug ką darėme vienodai.
Toliau mokėmės Radviliškio proftechninėje mokykloje, ten įsigijau ūkininkės profesiją. Toje mokykloje mokė būti gyvulių augintoja, žvėrelių prižiūrėtoja, operatore-melžėja, vairuotoja, sodininke – daržininke, siuvėja, virėja, žodžiu, visko, kas vėliau man labai pravertė, nes likau kaime.
Mano brolis dabar gyvena Daugėlaičių kaime ir dirba Radviliškyje, baldų įmonėje „Multimeda“ (buvusi medžio apdirbimo gamykla „Beržas“).
– Išmokot virėjos meno, tai kurį valgį skaniausią pagaminat?
– Dukros sako, kad geriausiai man išeina plovas. Moku gaminti ir cepelinus, kotletus ir taip toliau, bet kad labai mėgčiau tai daryti, tai ne. Vis dėlto tam reikia gabumų. Antai pas mūsų kaimo garsiąją virėją Dalytę Galentienę kokie kotletai! – Didžiuliai, sultingi, o tokie skanūs, kad gal niekas pasauly tokių nepadaro. Kai klausiam, kaip gamino – kuklinasi „Aš nieko ypatingo nedėjau“. Matyt, vis dėlto įdeda – meilės (juokiasi).
– Kas dar čia garsėja skaniais valgiais?
– Asta Švėgždienė kepa skanius tortus, taip pat vieno kąsnio užkandukus. Algimukas Jurevičius garsėja skaniais valgiais (deja, jis neseniai mirė. – F.Ž.). Gal ir dar kas nors skaniai gamina, tik nesiskelbia.
– Užsiminėt apie dukras – kiek jų auginat?
– Jau užauginau. Vyresnioji, Liveta, gimė 1998 metais, jau ištekėjusi ir dirba finansininke kavinėje Jonavoje. Jaunesnioji – Evelina 8 metais jaunesnė už sesę. Baigė Grinkiškio mokykloje 10 klasių ir toliau mokytis išvažiavo į Kauno dailės mokyklą.
Ūkio reikia, nes galvoja dar gyvent
– Mano vyras Arūnas – vilkiko vairuotojas, gimė ir augo Kėdainiuose. Jo babytė gyveno netoli nuo Vaitiekūnų, tai jis aplankydavo ją ir ateidavo į šokius mūsų kaime. Taip ir susipažinome. Susituokėme, atsikėlė čia gyventi.
Dirbo iš pradžių traktorininku, vėliau įsidarbino tolimųjų reisų vairuotoju. Šulskis Arvydas pradėjo „furistu“ dirbti, tai ir Arūnas užsimanė. Važinėdavo į Vokietiją, Italiją, Prancūziją, Rusiją ir kitas šalis, o dabar daugiausia po Lietuvą. Sykį išmatavau jo mašiną net 12 žingsnių, klausiau, kaip tu gali tokią didelę suvaldyt?
– Ir ką atsakė? Juk nelengvas tai darbas, o ir gerai orientuotis reikia. Aš negalėčiau.
– O jis gerai prisimena kelius, sykį nuvažiavo ir kitąsyk jau prisimena. Puikiai orientuojasi. Ne visi tokie gabūs.
– Nesunku būdavo sulaukti jo grįžtant iš reiso?
– O taip, išvažiuodavo mėnesiui ir dar ilgiau. Na ką žinau, parvažiuoja vis tiek (juokiasi). Buvo metas, kai dirbo Švedijoje net pusę metų, bet ir iš ten grįžo.
– Kadangi kaime, tai ūkiškai gyvenat?
– Turiu dvi karves ir telyčią, netrukus atsives ir veršiuką (kalbėjomės 2025 metų rudenį. – F.Ž.) Kol neturėjom žemės, bulves auginom iš pradžių prie Kačikų trobelės netoli Juodelių kaimo, paskui čia, prie Vaitiekūnų. Vėliau žemės davė, tik nearti – prie kelio į Dirgaičius. Ten mūsų ganykla, ten ganom karves, šienaujam. Nes nors pasaulis neramus, bet galvoju dar gyvent (juokiasi).
– Dirbate dar ir pardavėja.
– Kitaip neišgyvenčiau. Dirbu 6 kaimų parduotuvėse Radviliškio ir Kėdainių rajonuose – Palonuose, Devinduonyse, Kalnaberžėje ir kitur. Su kolegėmis pasikeisdamos prekiaujam tai vienur, tai kitur.
– Kaip visur spėjate?
– Tenka anksti keltis. Pusę šeštos aš jau ant kojų, nes kitaip nespėčiau – aštuntą ryto turiu būti darbe, o, pavyzdžiui, žiemą, kai keliai slidūs ar užpustyti, tenka ir valandą iki darbo važiuoti. Rytą užsikuriu krosnį durpių briketais arba anglimis. Dirbu iki 20 val. vakaro; grįžusi randu krosnyje dar žarijų, tai vėl įkuriu. Taip ir gyvenu.
Vadovauti sutiko iš bėdos
– Kai tiek darbo, tai ar ne rizikinga buvo tapti dar ir bendruomenės pirmininke?
– Tik iš bėdos ir pasižadėjau, kad jei nėra kam tų pareigų imtis – pabūsiu aš. Prieš tai į tas pareigas buvo išrinktas veterinarijos gydytojas Žydrius Bitaitis, bet po kurio laiko atsisakė. Tada žmonės bendruomenės pirmininku išrinko buvusį šio „Spindulio“ kolūkio ir vėliau bendrovės vadovą Adolfą Šniauką, bet ir jis atsisakė to darbo. Ką liko daryti?
Susirinkime svarstėme kelias kandidatūras į tą postą. Aš pasiūliau Pranaitienę Janytę, o ji sako: „Ar aš durna, kad eičiau?“ Tada prašėme vadovauti Liną Lydikaitienę – „Jau buvau, gana“, – atsakė. Ir iš tiesų ji kadaise buvo pirmoji šios bendruomenės pirmininkė, ji ir įkūrė mūsų bendruomenę. Vėliau jai vadovavo Eugenijus Varkalevičius su žmona Vida, o paskui, kaip sakiau, Bitaitis.
Kadangi daugiau niekas nenorėjo, sutikau aš ir išrinko. Visa tai buvo 2022 metais. 2026 metų pavasarį baigsis mano kadencija.
– Dar kartą kandidatuosite?
– Nežinau… Nelengva, bet kita vertus, kodėl ne? Jei žmonės pasitikės.
– Kas tame darbe sunkiausia, skaudžiausia?
– Kai žmonės duoda pinigėlių bendruomenės renginiui, o patys neateina. Arba – kai skuba išeiti, nors mato, kad po renginio ruošiame stalą: „Ai, ilgai užtruks, kol padengsit“. Tai eik padėk, pjaustyk, nešk į stalą ir bus greičiau, negi tik aš ir dar kelios padėjėjos turim būti tarnaitės?
Žiemą pečių bendruomenės pastate pakurti, vasarą kondicionierių įjungti, žolę aplink nupjauti, gėles prižiūrėti, rudenį lapus nupjauti ir taip toliau, darbo čia netrūksta, bet padėti nori nedaug kas. Laimei, keletą pagrindinių talkininkių turiu: Danutę Murzienę, Viliūnę Kundrotienę, Ingridą Montvilę, Irutę Lukoševičienę, Rūtą Kavaliauskienę ir kitas.
– O vyrai padeda?
– Kad labai nedaug jų teturime. Naujametę eglutę pastato, dar vieną kitą darbelį padaro ir viskas. O parvežti eglutę prašome mūsų bendrovės „Auga Spindulys“ direktoriaus Andriaus Gudaičio – jis geras žmogus, ne tik duoda transportą parvežti, bet ir leidžia tiekti bendrovės elektrą eglutės girliandoms. Be to, duoda pinigų naujametėms dovanėlėms vaikams pirkti.
– Ir norėjau klausti, ar vietos žemės ūkio bendrovė bendruomenę paremia?
– Taip. Kai labai reikia, paskiria pinigų. Daug ir dažnai jų ir neprašome, nes nors bendrovės valdžia ir prisideda prie mūsų renginių, tačiau dažniausiai juose nedalyvauja, tad nepatogu dažnai prašyt. Bet ligi šiol niekada neatsisakė padėti.
– Nepriekaištauja, kad vasarą savo renginiais gal kartais atitraukiate žmones nuo darbo?
– Ne. Pavyzdžiui, kai Grinkiškyje vyksta konkursas „Protų mūšis“, tai važiuojam ten, aš arba mano padėjėjos, Saulius Pranaitis, Mindaugas Lukošius ir kiti. Bendrovės valdžia visada juos išleidžia. Mūsų komanda dažnai laimi tą konkursą, prizų gaunam.
Smagiausia, kai susiburia vaikai
– O kai žmonėms laidotuvės ar kitos bėdos, – bendrovė padeda?
– Čia jau bendruomenės rūpesčiai. Skiriame salę ir t.t.
– Senam, ligotam padėti, malkas sunešti ir pan. Ar kas tuo pasirūpina?
– Kadangi esu dar ir seniūnaitė, tai suorganizuoju tokią pagalbą, jeigu sužinau, kam jos reikia. Esam padėję Zakarevičienei, Baukienei, Šapronui ir kitiems. Dažniausiai paskiriu tokioms talkoms bedarbių, kurie privalo už gaunamas socialines pašalpas keletą dienų per mėnesį atidirbti visuomenei reikalingų darbų. Turime keletą tokių vyrų, vieną kitą moterį. Jie supjausto malkas, nušienauja žolę, nugrėbia lapus ir pan.
– O kada būna smagiausia?
– Kai susirenka į mūsų renginius vaikai, ypač mažieji – daugiausia mūsų bendruomenės anūkėliai. Pavyzdžiui, per Kalėdas. Bet ir tada pasitaiko, jog kas nors iš bendruomenės niurzga: kodėl prisikvietėt anūkų? Tai kad mūsų vaikų beliko keletas, o anūkų ateina apie 20. Argi jie ne mūsų? Džiaugiuosi ir negaila pinigėlių jų saldainiams.
Kai kurie mūsiškiai klausia dar ir taip: „O į namus mūsų anūkams dovanėlių atnešit?“ „Ne, – sakau, – duosim tik tiems, kurie atėjo į šventę“. Tai irgi įsižeidžia.
– Nesigailit sutikusi vadovauti bendruomenei?
– Aš ir ligi tol joje būdavau aktyvi, padėdavau ankstesnėms vadovėms Linai Lydikaitienei, Vidai Varkalevičienei ir kitoms, man visos buvo ir yra geros.
Gyvenimas dabar – projektai
– Kiek bendruomenėje yra narių? Ar jie tik iš Vaitiekūnų?
– Šiuo metu 79. Ne tik iš Vaitiekūnų, bet ir iš Juodelių, Pyplių kaimų. Yra ir toliau gyvenančių, pavyzdžiui, Mindaugas Mėžinys. Jis gimė ir augo Vaitiekūnuose, o dabar gyvena Šiauliuose.
– Prisimenu, 2011 metais buvo 106.
– Taip, bet gal tuometiniame sąraše buvo keletas žmonių iš tos pačios šeimos, o dabar dažniausiai po vieną.
– Koks nario mokestis?
– 10 eurų per metus. Ir kai jį renku, kartais kas nors sako: „O ką man už tai duosit?“ Atsakau: „Tai padėkite organizuoti renginius, čia gi visų mūsų bendruomenė“. „Tai, – sako, – aš turiu 10 eurų duoti ir dar linksminti?“ Nugi ne, juk sveikinam jubiliatus, kurie sulaukia 50, 60, 70 ir taip toliau. Ir kitokių renginių organizuojam.
O dar pasitaiko, jog renkant nario mokestį pasako – tai jau gersit? Nugi ir to kartais reikia. Šokius šoksit? Bet juk ir pasišokt reikia… Sueinam, susitinkam, kartais ir labai nedaug mūsų susirenka, bet pabuvimas kartu juk reikalingas, be šito gyventi sunku. Arba pakviečiu sportuoti, tai tik pasijuokia.
Iš šalies gali atrodyti – susirinksim ir nuspręsim, kaip tą nario mokestį panaudoti. Bet juk žmonės labai skirtingai mąsto, vienos nuomonės niekada nebus – vienas nori to, kitas kito. Štai dabar reiktų anūkams žaidimų aikštelės, o kitas sakys, o kam ją daryti? Neretai pasiūlau: važiuokim į ekskursiją, tai kas nors atšauna, o kam? Geriau kokį daiktą nusipirkim.
– Bet juk iš to nario mokesčio labai maži pinigai. Kas bendruomenei jų skiria daugiau – Grinkiškio seniūnija, Radviliškio rajono savivaldybė?
– Ir seniūnija, ir savivaldybė, priklauso nuo mūsų poreikių ir projektų. Pavyzdžiui, ką tik atlikti vandentiekio ir kiti santechnikos darbai bendruomenės namuose, sumontuotas boileris – tai finansavo seniūnija.
Mūsų bendruomenė parengia reikalingų darbų projektus ir pateikia juos rajono savivaldybei, o toji sprendžia, skirti lėšų ar ne. Anksčiau tuos projektus mums parengdavo Janina Jasinskienė. Dabar padeda rengti ir Robertas Eigminas. Jis dirba rajono savivaldybėje, bet turi namuką Vaitiekūnuose, todėl mums patalkina.
Šitaip per projektus įsigijom žoliapjovę, stalų, kėdžių, vėliavos stiebą, krosnelę, kondicionierių, surengėme kelionę į Klaipėdą, edukacines išvykas į Krakes ir Plinkaigalį ir t.t.
– Kaip žinote, kokius projektus rengti ir ar gausite jiems lėšų?
– Pasitariame, ko reikia. Pavyzdžiui, dabar mums rekomenduoja padaryti vaikų žaidimų aikštelę prie bendruomenės pastato, dauguma kitų bendruomenių tokias jau turi. Bet mažų vaikų pas mus jau mažai. Mes norėtume nusipirkti tautinių rūbų. Juk būna renginių, kai jie tiktų. Žodžiu, svarstom, tariamės. (Nuo tada, kai kalbėjomės, Vaitiekūnų bendruomenėje įvyko vakarai-susitikimai su vietos kunigu, Radviliškio rajono meru, vaitiekūniškiai aplankė kaimynus Kėdainių rajone, smagiai sutiko Kalėdas ir Naujuosius ir kt. – F.Ž.)
– Būna, kad lėšų projektams neskiria?
– Būna. Be to, dažnai turime ir savo pinigais prisidėti.
– Tad ką nors sumanius nebūtinai savivaldybė patvirtins?
– Nebūtinai. Vertina balais ir kt. Prisimenu, pateikėm vieną gerą, mūsų akimis, projektą – jį įgyvendino kitur, nors rašėme mes. Gal sumaišė ar dar kas.
– Tad pyktis su rajono savivaldybe ir seniūnija bendruomenei neverta?
– Ne. Bet mes ir nesipykstam, nesiginčijam – nedavė, tai nedavė, gyvenam toliau. Gal kitą kartą duos.
– O jeigu kaimiškos dešros nuvežti ir buteliuką prie jos kaip būdavo tarybiniais laikais – nepadėtų?
– Nebandžiau (juokiasi).
Be algos dirba tik keistuoliai
– Kiek uždirba bendruomenės pirmininkas ar pirmininkė?
– Niekas už šį darbą algos nemoka. Negaunu jos ir kaip seniūnaitė. Tiesa, savivaldybė kompensuotų mano keliones valdiškais reikalais, tačiau tam turėčiau pildyti kelionlapius. O juos pildyti, atspausdinti ir nuvežti į savivaldybę daugiau vargo, negu naudos, nes moka tik 30 eurų per ketvirtį, todėl nepildau.
– Tai kodėl dirbti tą darbą, būti tose pareigose? Juk ten įtikti visiems neįmanoma, visada atsiras kritikų. Kodėl jūs tai darote?
– Nes man patinka bendrauti su žmonėmis, dalyvauti renginiuose. Todėl ir gelbėjau mūsų bendruomenę nuo išnykimo. Ar pavyko išgelbėti, ar ir toliau gyvuosim – paaiškės vėliau.
– Vis dėlto nėra teisinga, kad bendruomenių vadovai negauna algų. Antai daugiabučių namų bendrijų pirmininkai atlyginimus gauna iš narių specialiai tam surinktų lėšų, nors darbo ir atsakomybės turi daug mažiau, juk jiems nereikia organizuoti tiek renginių ir t.t. Bendruomenių vadovams nėra suinteresuotumo skirti laiką ir energiją tai veiklai. Argi ne taip?
– Deja, taip. Turime aukoti daug savo asmeniško laiko, jėgų ir dar būti kantrūs, nes gauni pastabų ir iš valdžios, ir iš savo žmonių. Dažniausiai iš tų, kurie patys niekaip neprisideda ir nieko nedaro.
– Būna tokių, kurie palieka bendruomenę?
– Taip, dalis išėjo, dalis į renginius neateina. Bet ne taip mažai ir susirenka. Antai į Rudenėlio šventę (2025 m.) atėjo beveik 20. Aišku, tai nėra daug, bet vis dėlto ne keletas.
– Kaimyninės bendruomenės tokios pat neskaitlingos?
– Panašios – Kairėnų, Vosiliškio, Pašušvio ir kitos. Grinkiškio bendruomenė didesnė, bet ten juk miestelis, jie erdvių, patalpų savo renginiams daugiau turi ir dirbti gali kitaip, negu mes.
– Dauguma Vaitiekūnų bendruomenėje turbūt jau pagyvenę žmonės?
– Ogi taip ir būna, kad kai kviečiu saviškius ateiti į kokį mūsų renginį, man atsako: „Kviesk jaunesnius!“ Bet kas čia tie jaunesni? Tik Renata, kuri yra Virginijos Miežinienės marti, o dauguma kitų – tokios kaip aš ar dar vyresnės.
Štai reikėjo malkų bendruomenės pastato šildymui prikapoti, sunešti, pakviečiau per feisbuką bendruomenės narius ir matau – atėjo Viliūnė Kundrotienė, kuri jau pagyvenusi, ir dar už ją vyresnė Šulskienė Elytė. Danutė Murzienė tada sakė „Gėda jaunimui“, betgi kad to jaunimo čia nebėra.
– Išvažiuoja iš Vaitiekūnų daugiau žmonių negu atvažiuoja?
– Taip, bet tuščių namų beveik nėra, juos nuperka atvykėliai iš svetur.
– O jie ar įsijungia į bendruomenę?
– Nelabai. Štai mūsų kaimynas (pavardės nerašysim. – F.Ž.) – neseniai čia įsikūrė. Pasveikinom, pakvietėm į bendruomenės šventę, bet sako – „Nenoriu, neisiu“. Atvykėliai namus perka daugiausia vasarojimui.
Samanės kaime jau nebėra?
– Kokių profesijų žmonės čia gyvena?
– Bene trys pardavėjos, keletas mechanizatorių, viena kita sandėlininkė, dvi bendrovės raštinės darbuotojos. Kiti – ūkininkai, daugiausia jau pensininkai. Viena gyvulininkystės darbuotoja – Vilma Šuplevičienė; ji važinėja dirbti į Kairėnų fermą. Anksčiau tokių darbuotojų buvo daug, tačiau bendrovė gyvulius iš mūsų kaimų perkėlė į Kairėnus.
– O kiek dabar čia vaikų eina į mokyklą?
– Gal tik 5 ar 6. Astos Švėgždienės sūnus iš Juodelių, Danutės Murzienės anūkė, Ramūno Urbštanavičiaus sūnus ir Rasos Daukšienės vaikai.
O kai aš mokiausi Grinkiškio vidurinėje mokykloje, mūsų klasėje buvo 31 mokinys ir dauguma berniukai. Iš Vaitiekūnų tada su manimi mokėsi Donatas Jurevičius, Linas Varkalevičius, Ramūnas ir Romas Urbštanavičiai, Gintaras Ramonas, Remigijus Minalga.
– Piktumų, nesutarimų ar net peštynių čia būna?
– Pasitaiko, bet nedaug. Na, gyvena čia netoliese sutuoktiniai, kurie mėgdavo peštis, važinėdavo pas juos tai policija, tai greitoji. Dabar apsiraminę. Kitam vaitiekūniškiui vienas vaikinukas buvo įnikęs daužyti langus, ne kartą iškūlė.
Bet didelių muštynių pas mus nėra, o kas tarpusavy apsistumdo, nelabai ir sužinom.
– Girtuoklių daug?
– Jau gerokai sumažėjo – išmirė tie, kurie daug gėrė. Nebedaug tokių liko.
– Kai aš kadaise čia gyvenau, gerai žinojome, kur nusipirkti samanės. O dabar ar dar kas nors čia ją verda?
– Nemanau. Gal kas nors sau ir pasidaro, bet nežinau.
– O jei kuris vaitiekūniškis nori vakare arba sekmadienį išgerti, o parduotuvė uždaryta, ką daro?
– Sėdi negėręs. Nebent anksčiau nusipirko.
– Alkoholio tiekėjų po darbo valandų nėra? Žinau, kad Kairėnuose yra.
– Čia apie tokius negirdėjau. Žmonos paskųstų, juk jos pyksta, kai vyrai geria.
– Būna tokių, kurie nesisveikina?
– Kartais pasitaiko, kad dėl ko nors įsižeidžia. Bet aš stengiuosi su niekuo nesipykti ir neimu į galvą, kad ir nepasisveikina, kas čia tokio.
Man kai kas sako: nebūk tokia nuolaidi, atsikirsk, pasakyk griežčiau. Nes būna – prisako kartais net skaudžių dalykų, bet aš nutyliu. Tai man sako – tu perdaug gera. Na ir kas? Jūs vienaip darytumėt, aš kitaip darau. Ko čia pyktis.
Jei ką negerai tau pasakė ar padarė truputį to žmogaus privengi, būni atsargesnė, betgi to žmogaus neišauklėsi, visokių jų yra ir bus. Vieną dieną nesisveikina, kitą jau pasisveikina – nesuprasi.
– Turit pas ką išsiverkti?
– Kad aš retai verkiu (juokiasi). Amžinatilsį Janina Zakarevičienė būdavo labai draugiška. Elytė Šulskienė visur padeda. O kiek ji yra primezgusi mums visoms bliuzelių, kostiumėlių, suknių! Ingrida Montvilė iniciatyvus žmogus, talkina renginiuose. Viliūnė Kundrotienė moka bendrauti su vyresniais žmonėmis, nes buvo jų socialinė globėja. Yra čia daug gerų žmonių – patariančių, užjaučiančių, pamokančių.
Kaip prisikviesti jaunus?
– Apie bendruomenės vaikus jau klausiau, o kas dabar čia vyriausias?
– Ilgai vyriausia Vaitiekūnuose buvo minėtoji Zakarevičienė. Ji sulaukė 95 metų, gaila, neseniai pasimirė. Dabar mūsų bendruomenėje vyriausia yra Elena Mackevičienė iš Pyplių kaimo, jai turbūt 91. Bet gyvena ji jau pas sesers dukterį mieste, tik vasarą parveža čia ją pabūti.
O absoliutų ilgaamžiškumo rekordą buvo pasiekusi vaitiekūniškė Elena Daunorienė išgyveno net 103 metus. Ne taip seniai numirė. Amžinatilsį vaitiekūniškis Antanas Švėgžda irgi gyveno 100 metų.
– Skurdžiai, sunkiai gyvenančių yra?
– Labai skurdžiai – gal ne, nes gauna valstybės paramą. Anksčiau jiems tiekdavo maisto produktų, o dabar gauna pinigų į kortelę ir gali patys apsipirkti, ko labiausiai reikia. Vaikai gauna mokyklose nemokamą maitinimą, vadinamąjį mokyklinį krepšelį ir t.t.
– Ko reikėtų, kad Vaitiekūnai ir kiti čionykščiai kaimai nemažėtų, kad bendruomenė išliktų?
– Vaikelių reikia. O iš kur jų imsi, jei jaunų šeimų čia gyvena mažai. Jaunam žmogui kaime dabar ką veikti? Aš ir pati juk turiu dvi mergaites ir kai pagalvoju, ką jos čia veiktų, jei liktų gyventi? Kur jų darbas būtų? Kėdainiuose, Radviliškyje? Taip, gražioje vietoje čia, Vaitiekūnuose, stovi mano namas, šalia teka Šušvė, tad dukros sako – „Neparduok jo, mama“, – bet ką jos čia veiktų?
Gerai būtų mūsų bendruomenės pastatą paremontuoti, kavinukę kaime turėti. Betgi reiktų ją išlaikyti. Norėtųsi, kad verslių žmonių atsirastų, pavyzdžiui, kaip yra Skėmiuose, sultis spaudžia, vaisius džiovina. Bet ar jie čia išsilaikytų? Neturime stiprių verslininkų, ūkininkų. Vienas buvo pradėjęs auginti morkas, kitas sraiges, bet tempė neilgai. Tik braškes vasarą kai kur dar augina pardavimui.
– Mačiau prie kai kurių namų lenteles „Gražiai tvarkoma sodyba“.
– Grinkiškio seniūnė Giedrė Bložienė kasmet prašo, kad pateiktume konkursui gražiai tvarkomų sodybų savininkus. 2025 metais apdovanojo gražios Liepų gatvės Vaitiekūnuose iniciatorius, prieš tai – Eleną Šulskienę, Vandą Sirutavičienę už pavyzdingą jų namų aplinką. Gražiai tvarkosi ir Lina Lydikaitienė, Danutė Švėgždienė ir kt.
Tiesa, kai kurie žmonės nenori, kad jų darbas būtų teikiamas konkursui, sako, aš dirbu sau, ne viešumai. Gal tai ir perdėtas kuklumas, bet reikia gerbti.
– Tad ko norėtumėte Vaitiekūnams?
– Kad jauni žmonės norėtų čia gyventi. O kaip juos prisikviesti – nežinau…
Feliksas Žemulis
Dalios Alešiūnaitės-Kaklauskienės
ir Felikso Žemulio nuotraukos 2025 metai,
Vaitiekūnai
