Svarstant 2026 metų Radviliškio rajono savivaldybės biudžetą, buvo pateiktas siūlymas skirti papildomų lėšų Radviliškio Vaižganto progimnazijos remonto darbams. Tačiau valdančiųjų sprendimu, šis opozicijos siūlymas net neįgavo realios svarstymo galimybės. Ši istorija prasidėjo ne nuo vieno pasisakymo salėje ir ne nuo emocingo įrašo socialiniuose tinkluose. Ji prasidėjo nuo to, kad opozicija – nuosekliai ir keliais frontais – bandė padaryti tai, kas savivaldybėje turėtų būti savaime suprantama: kad pinigai pasiektų mokyklą, kurios vidus akivaizdžiai susidėvėjęs.
Buvo padaryta viskas, kas įmanoma. opozicija teikė siūlymus keliamos formomis: komitetų svarstymuose, viešais pareiškimais Tarybos posėdyje, pateikdami sąmatomis ir nuotraukomis papildytą siūlymą raštu. Buvo nurodytas ir lėšų šaltinis – ne „kažkur rasti“, o perskirstyti iš konkrečios biudžeto eilutės. Ir vis dėlto kiekvienas opozicijos bandymas atsitrenkė į tą pačią valdančiųjų su meru Kazimieru Račkauskiu priešakyje sieną: valdantiesiems siūlymas „netiko“, vaikai liko už borto.
Galiausiai, kai redakcija kreipėsi į merą dėl sprendimo motyvų, atsakymui gauti prireikė ne vieno laiško ir ne kelių dienų. Galiausiai, net po trijų raginimų, K. Račkauskis pateikė ilgą tekstą apie teisės aktus, metodikas ir sisteminį planavimą. Tik esminis klausimas, kurio laukė Vaižganto progimnazijos bendruomenė, liko pakibęs ore: kodėl, kai buvo pateiktas konkretus siūlymas, jis taip ir netapo sprendimu? Kodėl pinigų pagailėta vaikams?
„Padarėme viską“ – bet savivaldybė pasakė „ne“
2026 m. vasario 10 d. Radviliškio rajono savivaldybės tarybai pateiktas oficialus TS-LKD frakcijos siūlymas dėl papildomo finansavimo Radviliškio Vaižganto progimnazijai. Tai nebuvo bendrinis pageidavimas „skirti daugiau lėšų švietimui“. Dokumente aiškiai suformuluota, kad mokykla yra viena didžiausių rajone – joje mokosi apie 470 mokinių, dirba apie 70 darbuotojų, o pastatas statytas 1973 m., išorė renovuota 2000 m., tačiau vidaus patalpų būklė ženkliai suprastėjusi. Rašte įvardijama, kad dėl lėšų stokos dalis patalpų tvarkyta pačios įstaigos iniciatyva, darbuotojų jėgomis, iš sutaupytų lėšų, tačiau šių investicijų nepakanka.
Svarbiausia – siūlymas buvo „su skaičiais“. Buvo prašoma papildomai skirti 60 tūkst. eurų III aukšto koridoriaus remonto darbams ir nurodyta, iš kur šiuos pinigus paimti: sumažinti 200 tūkst. eurų eilutę, skirtą Radviliškio miesto viešosios pirties projektavimo ir statybos darbams, argumentuojant, kad 2026 m. pirties statybos startui pakaktų 140 tūkst. eurų, nes dar nėra nei projekto, nei rangovų, nei viešojo pirkimo būdu parinktos įmonės.
Tai yra momentas, kuriame istorija ir tapo konfliktiška. Nes kai pateikiamas konkretus kelias – kas, kiek, kam ir iš kur – atsakymas paprastai turi būti ne abstraktus „vertinsime sistemiškai“, o konkretus „taip“ arba „ne“ su motyvais.
Sprendimas buvo „ne“.
„Sprendė Taryba“ – patogi frazė, kai norisi nusiplauti rankas
Meras K. Račkauskis pabrėžia, kad siūlymui nepritarė Radviliškio rajono savivalybės taryba, o individualių balsavimo motyvų jis esą nekomentuoja. Redakcijos vertinimu, tai yra pati patogiausia pozicija: „mygtuką spaudė ne jis“, bet faktas vienas, kad mygtukus spaudė savi.
Tik realybėje biudžeto prioritetai neatsiranda iš niekur. Juos kažkas suformuoja, kažkas sustato akcentus, kažkas turi politinę daugumą ir jai vadovauja. Todėl, kai klausimas buvo svarstytas komitetuose, aptartas Tarybos posėdyje ir pateiktas raštu, mero kaip valdančiosios daugumos partijos lyderio atsakomybės nustumimas į „teiraukitės tarybos narių“ atrodo kaip bandymas išvengti pagrindinio atsakymo: ar meras iš tikrųjų norėjo, kad Vaižganto progimnazija gautų papildomus pinigus? Jei norėjo – kodėl nepaskatino pritarti opozicijos siūlymui. Jei nenorėjo – kodėl to neįvardijo atvirai.
Negana to, Tarybos posėdžio metu, svarstant papildomo finansavimo Vaižganto progimnazijos koridoriaus remonto klausimą, tarp tarybos narių ir mero kilo aštrios diskusijos. Opozicijos ir valdančiųjų nuomonės stipriai išsiskyrė. Opozicijos atstovai, Tarybos nariai G. Lipnevičius J. Margaitienė. S. Dišlė atvirai skatino palaikyti siūlymą skirti progimnazijos koridoriaus remontui papildomą finansavimą. Tuo tarpu meras pats skatino valdančiąją daugumą neskirti pinigų papildomiems Vaižganto progimnazijos remonto darbams, kitaip tariant, pagailėjo pinigų vaikų gerovei.
Kai klausiama apie mokyklos sienas, atsakoma apie „krepšelį“
Dar viena svarbi detalė, kurią lengva praleisti, bet ji – itin iškalbinga. Mero atsakyme redakcijai apie sprendimą neskirti papildomo finansavimo Vaižganto progimnazijai atsiranda ilga pastraipa apie mokymo lėšas, valstybės finansavimo formulę, mokinių skaičių ir specialiuosius poreikius, net pateikiami milijonai: vienai mokyklai daugiau, kitai mažiau.
Tai gali būti teisinga informacija, tačiau ji iš esmės nukreipia dėmesį nuo klausimo, kuris buvo užduotas. O klausimas buvo ne apie mokymo proceso finansavimą, o apie papildomą savivaldybės sprendimą skirti lėšų remontui. Ir čia slypi kabliukas: kai vietoj atsakymo apie infrastruktūrą pateikiama metodika apie ugdymo lėšas, visuomenė turi pagrindą klausti, ar čia mėginama temą išsklaidyti skaičiais, kurie su nusidėvėjusiu progimnazijos koridoriumi nesusiję?
„Jau investuota“ – argumentas, kuris neatsako į dabartį
Meras primena ankstesnes, kone prieš dešimtmetį vykusias, investicijas: aktų salę, sporto aikštyną ir ateityje planuojamą valgyklos remontą, valstybės skirtus pinigus progimnazijos erdvių atnaujinimui. Tačiau tai nėra atsakymas į dabarties būklę ir konkretų savivaldybės prisidėjimą prie mokinių gerovės ir progimnazijos pastato atnaujinimo.
Jeigu mokykla anksčiau gavo investicijų, tai dar nereiškia, kad ji neturi teisės į normalias sąlygas šiandien. Priešingai – tai reiškia, kad savivaldybė puikiai žino, kaip atrodo etapai ir planavimas, bet šįkart pasirinko etapą atidėti.
Viena detalė, kurią verta pasakyti garsiai
Siūlymą teikė opozicija, tačiau realybė parodė, kad kai siūlymas ateina ne iš valdančiųjų, jis savivaldybėje dažnai tampa „ne pagal standartą“, nereikalingas, galintis palaukti – net jei jis su sąmata, nuotraukomis ir finansavimo šaltiniu.
Ir čia atsiranda platesnis klausimas, kurio nepavyks užčiaupti jokiais mero „sisteminio planavimo“ sakiniais: ar Radviliškio rajone apskritai yra erdvės opozicijos siūlymams, ar bet koks jos siūlymas automatiškai valndačiųjų daugumos yra laikomas trukdžiu ar netikusiu.
Užgesinta diskusija, palikta problema: taip atrodo „prioritetai“
Ši istorija yra apie 60 tūkstančių tik paviršiuje. Iš tikrųjų ji apie tai, kaip valdžia reaguoja, kai opozicija ne šiaip kritikuoja, o pateikia konkretų, finansiniais skaičiais paremtą sprendimą. Apie tai, kaip atsakomybė ištirpsta „kolegialumo“ frazėse. Apie tai, kaip klausimai apie realias sienas ir realius koridorius nukreipiami į metodikas ir formules.
Ir apie tai, ką galiausiai išgirsta mokykla: jūsų problema yra žinoma, nufotografuota, aprašyta, bet vis tiek – nepakankamai svarbi.
Emilija Laukagalytė
