Tai nutiko kažkur šešiasdešimtųjų pabaigoje, kai kolūkiai tebebuvo pačiame sultingume. Tais laikais mūsų kaime buvo tokia apleista sodyba, teisingiau – sodybvietė, nes iš pastatų likę tik pamatai, nors aplinkui augo ganėtinai stambus sodas, su gausybe įvairių veislių obelų, kriaušių, buvo ir kaulavaisinių – ypač daug geltonųjų trešnių. Pasakojama, kad tarpukariu per vadinamą Parcinkulį – taip Žemaitijoje vadinosi tokie atlaidai rugpjūčio pradžioje – to sodo savininko vaikai iš vakaro priskindavo pintines tų trešnių, kurias maldininkai noriai išpirkdavo.
Čia, matyt, gyveno kažkoks Petrauskas, nes ši nuošali vieta Petrauskyne iki šiol vadinama. Ši nuošali vieta sugundė kolūkio valdybą – sode kiaulides pastatė. Patogi vieta kiaulidėms čia buvo todėl, nes iki upelio toli, srutos ten nepateks, kiaulidžių dvokas naujosios gyvenvietės irgi nepasieks – vyraujantys vėjai visada ne tos krypties buvo. Dar čia buvo išlikęs nemažas šaltiniuotas prūdas: nereikės ūkiui prie kiaulidžių priešgaisrinio vandens rezervato kasti – vis mažiau statybinių išlaidų juk bus. O kur dar didelė vaistinė liepa prie to prūdo su gandralizdžiu liepoje. Juk koks grožis: dvokianti kiaulidė ir šalia gagenantis gandras!
Ir taip toje Petrauskynėje buvo pastatyta viena kiaulidė vadinamoms motininėms kiaulėms ir šalia kita, didesnė – bekonų auginimui. Šalia tų gamybinių pastatų ant kalniuko, kolūkio statybininkai iš vietinio molio nudrėbė nemenką pastatėlį šeimai, kuri tas kiaules imsis šerti. Kiaules šerti apsiėmė tokie Balsiai: vyras su žmona bei mokytis tingėjęs sūnus su jauna žmona.
Kaip tik tais metais į kolūkį „brigadieriauti“ buvo paskirtas jaunas, ką tik žemės ūkio technikumą baigęs specialistas. Brigada buvo kompleksinė, todėl tam brigadininkui priklausė ir fermomis rūpintis. Nors tas jaunasis specialistas apie kiaules išmanė ne daugiau „kaip kiaulė apie debesis“, bet į tą Petrauskynę retsykiais užsukdavo.
Čia reiktų priminti, kad kolūkis tą sodą beveik grynai iškirto, nes medžiai trukdė traktoriams važinėtis, bet tarp kiaulidžių ir tų Balsių sodybos tokioje pakriaušėje liko nemaža eilė trešnių. O viena trešnė buvo ypač vaizdinga – tikra viso kaimo pažiba: aukšta, šakota, iš toli matoma. Tie metai trešnėms žydėti buvo ypač palankūs, todėl ir ta Petrausko trešnė primezgė daug uogų. Liepos pabaigoje kompleksinės brigados jaunasis specialistas stebi tą vaizdingąją trešnę ir savo akimis netiki: šakos net lūžta nuo trešnių gausos, o uogos tokios stambios ir sultingos, ach kvepia! O visokios vapsvos tarp šakų tik zuja, iš tų prisirpusių uogų vitaminingas sultis čiulpdamos. Tam jaunam specialistui nuo vaikystės irgi trešnės labai patiko. Stovi vaikis po trešne ir galvoja: „Trešnė dabar gi yra valdiška, aš – irgi valdiškas, jei jau net vapsvoms galima tų uogų smaguriauti, tai kodėl man turėtų būti negalima?“, – ir nepajuto brigadininkas, kaip tame medyje atsidūrė. Skina trešnes, kiša į burna, tik retsykiais akį užmesdamas, kad su uoga kartu ir vapsvos burnos neįsidėtų, pradžioje rijo su visais kauliukais, paskui pradėjo kauliukus spjaudyti.
Tuo tarpu tie Balsiai stovėjo savo troboje prie lango nosis sukišę – stebėjo brigadininką trešnėje. Pirmoji Balsienė neiškentė:
– Tėvai, veizėk, mūsų naujasis brigadyriuks koks nachalas besąs: mūsų trešnėje jau beveik pusvalandis kaip tupi, jei paslenki, eik ir išvaryk, – žemaitiškai „jei paslenki“ reiškia, jei netingi.
– Bene jau ir valdiškų trešnių iškada, bo dėl ko vis visur tik aš ir aš, bene pati negalėtum tą brigadininką iš mūsų trešnės išginti, – Balsys tuo metu baisiai „nepaslinko“, be to, jis visada baisiai nenorėjo su jokia valdžia pyktis.
– Žinoma, kad iškada, bene jau pamiršai, kaip praeitą žiemą trešnių uogienę su blynais lapnojai, net ausys krutėjo. Eik ir man tuoj pat kad tam niekšui pasakytum savo griežtu balsu, kaip kuilį nuo kiaulės varydamas: uiš, brigadininkas ar ne brigadininkas esi, bet lipk iš mūsų trešnės: dabar mes čia gyvename, mes čia kiaules šeriame, vadinsi ir ta trešnė dabar mūsų yra.
Suvokusi, kad vyras nevykdys nurodymų, Balsienė vyrui sako, palauk, aš sugalvojau, kaip gudrumu jį iš medžio išprašyti. O nuėjusi prie trešnės ir sako brigadininkui tokiu lipšniu balseliu:
– Aa girdi, draugas brigadininke, darbininkai pranešė, kad kontoroje tamstos kažkokia jauna mergaitė laukia.
Tai išgirdęs, tas jaunasis specialistas tik ranka numojo:
– Menka čia bėda, jei reikės ir dar palauks, – ir nelipa iš medžio. Čia ir pats Balsys beateinąs.
– Neklausyk, draugas brigadininke, tos mano bobos, nes ne mergina, o pats pirmininkėlis tamstos pageidauja, telefonu skambino ir įsakė į kontorą kažkokiu svarbiu reikalu migom prisistatyti.
Na, jeigu jau pats pirmininkas skambino, pagalvojo brigadininkas, nenoriai ropšdamasis iš medžio, tai reikia klausyti – sėdo ant motociklo ir dulkių debesis vieškeliu nurūko centrinės gyvenvietės link, kur ir kolūkio kontora buvo. Kontoroje jaunasis specialistas pirmininko nerado, buhalterijos darbuotojų pasiteiravus, ar šios nežino, kur vadas išvažiavo, moteriškės pasakė, kad pirmininkas į kažkurią brigadą išvažiavo. Ir pridūrė pašaipiai: „Kažkokį jauną brigadyriuką iš trešnės išbroikšti“. Supratęs kur šuo pakastas, tas jaunasis brigadyriukas savo „Minskiuką“ apžergęs, tuo pačiu dulkėtu vieškeliu savo brigados link pasuko, visą kelią galvodamas, ir kurioje gi vietoje mudu prasilenkėme? Brigados kontoroje rado pirmininką rūstų už stalo sėdinti.
– Sakyk, jaunasis specialistė, bene Patrauskynėje trešnės jau prinoko? – vietoje labas, brigadininko paklausė pirmininkas. Brigadyriuks sumykė kažką apie tai, kad neva jau tarsi ir prinoko, kad lėkdamas pro šalį su labai svarbiais gamybiniais reikalais, keletą trešnių nusiskynė. Skanios.
– Ach, lėkdamas su reikalais… ach, keletą nusiskyniau? Žinau aš tą tavo „keletą nusiskyniau“, brigados žmonės skambina, kad jų šaunusis brigadininkas iš pat labo ryto trešnėje kabo. Sakai, skanios? O jei skanios, tai kodėl savo mylimam pirmininkui nepriskynei? Žinai ką, mielas vaikine, dabar per vasaros atostogas į brigada daug visokio žalio jaunimo susirenka, o šiuo metu jiems lengvų darbų kaip ir neturi, tai va tau politinės reikšmės užduotis: rytoj pat iš labo ryto kiekvienam jaunuoliui į dantis po krepšelį, ir tegul kokį kibirą tų trešnių priskina, o paskui pats tas uogas į kontorą atveši, kur moterys prie skaičių per dienas susikūprinusios sėdi, saulės šviesos dorai nematydamos. Tai va, jas uogomis ir pavaišinsi.
Kitą rytą brigadininkas į Petrauskynę atėjo būriu klegančių vaikų vedinas, Balsienei pasakė, kad viršininko labai svarbią „politinę užduotį“ vykdo – trešnes nuskinti kolūkio naudai. Tai išgirdęs, Balsys vos nenusikeikė:
– Nu vo, guten norgen, ir po uogienei !..
– Negi iškada? – pasakė Balsienė, – juk, vis tiek, paukščiai būtų tas uogas nulesioje: bene tokį kelmą, koks tu esi, medin įvarytum?..
Rimantas Petrikas
autoriaus nuotrauka
