Vilhelmas Čepinskis prasitarė, kad periferijose trūksta muzikos pedagogų, norinčių lankyti klases. O kam vienos ideologijos šaliai reikia alternatyvaus ugdymo?
Juk atgaivinus tautinės mokyklos koncepciją, kraštotyros, etnokultūros, archeologijos stovyklas, ekspedicijas tu užauginsi tokias mąstančias ir veiklias asmenybes kaip Norbertas Vėlius, Tomas Baranauskas ir kitus.
Dar sovietmečiu vadovautasi lozungu: „Nėra žmogaus – nėra problemų“.
Kuo dabar tapo švietimas? Informacinių technologijų, testų sankaupa be disputų, koliokviumų, seminarų, pranešimų kultūros.
Praktiškai net septintokas turi papildomai apsiskaityti, nes pratybų sąsiuvinių užduotys yra ne iš vadovėlio turinio, o ką kalbėti apie olimpiadas, konkursus?
Tai, kad mokytojas leido į save valytis kojas ministrams, politikams – jau psichologinis niuansas ir dilema.
Aš netikiu, kad suomių valdininkai nesipriešino idėjai atsisakyti namų darbų. Kas pas mus iškėlė šią mintį svarstyti rimtu diskursu? Ir kur, jeigu nėra metodinės periodikos, televizijos, radio laidų ciklų, reportažų apie tai?
Pusfabrikatinę žaliavą paruoš mokyklos, universitetai, kolegijos, jeigu nesusikurs visuomeninė ir mokslininkų sudaryta grupė kardinaliai keisis švietimo scenarijus.
Ruslanas Baranauskas, humanitaras
