Socialiniai tinklai

Aktualijos

Susivėlinęs AČIŪ

Avatar

Paskelbta

data

Visuomet vertink šią dieną
Kiekviena diena, net kiekviena
akimirka  yra neįkainojama,
nes iš jų sudaryta amžinybė.
Getė

Pastaruoju metu jaučiu, tarsi kas būtų laiko tėkmę pagreitinęs – tik atsibundi, vos kažkiek pasikrapštai, o jau vakaras. Neįtikėtinas jausmas. Savaip gąsdinantis. Juk tiek nenuveiktų ir suplanuotų, įpusėtų ar bent nepradėtų darbų darbelių…

Nejučiomis paliečiu savo prarastą praeitį. Ji augina mane. Kasdien turtėju iš senų praradimų. Tik kartu su praeitimi galėsiu keliauti toliau. Surenku visą praeitį po truputį iš draugystės, iš ligos, iš laimės, iš kančios, iš gėlių nuoskaudų – viską po lašą.

Keista, bet šiandien prisimenu ne draugus, ne artimuosius, ne bendražygius, šiandien rašau apie medikus. 
Basakojoje vaikystėje, rodos, nėra jokių problemų. Tačiau aš buvau smalsuolė, tad kai ką nugirsdavau iš tėvų O įdomiausia žinia – Radviliškyje dirba labai geras daktaras Simonavičius. Jis moka ir dantį ištraukti, ir ne vieną ligonį išgydyti. Gyvena jis kažkur Didžiojoje gatvėje, ten ir ligonius priiminėja (prieš dabartinę „Sodrą“). Mano suvokimu, tai buvo storas dėdulė, pas kurį visi eina, kai ką nors skauda… Aš, žinoma, ten nenoriu eiti. Tad mano pirmoji pažintis su daktarais įvyko Gražinos gatvėje. Ten, gatvės pradžioje (nuo  Maironio gatvės pusės), gražiame nedideliame mediniame namuke, buvo vaikų konsultacija. Dirbo ten smulkaus sudėjimo labai gera, švelni daktarytė  Saukaitė, o su ja tamsiaplaukė seselė. Mums, vaikams, buvo baisoka eiti į tą konsultaciją. Tiesa, ne daktarytės mes bijojome (ji buvo švelni, graži, maloni). Mus baugino balti chalatai ir šaltas fonendoskopas.

Nerūpestinga jaunystė atskubėjo ne tik su džiaugsmais ir vilionėm, bet ir įvairiomis nesėkmėmis tėvų namuose. Sunkūs pokario metas, brolio tragiška žūtis sovietinėje armijoje padarė savo. Pasiligojo mama, tėvukui amputavo koją. Tai buvo šešto dešimtmečio pabaiga, septintas ir aštuntas XX amžiaus dešimtmečiai. Tada ir išgirdau daug naujų pavardžių. Į Radviliškį atvažiavo dirbti jauni daktarai: chirurgai Čiuprova ir Jočys su dantiste žmona, vidaus ligų gydytojos Bronevičiūtė, R. Vileikienė su vyru rentgenologu, L Šlamašauskaitė – Verbuvienė, V. Obakevičiūtė – Petravičienė, nervų gydytoja V. Grigaliūnaitė-Buivienė, moterų gydytojos J. Tiškevičiūtė, Lukoševičiūtė, akušerės G. Dulkinienė, Vaicekauskienė, kiek vėliau – ausų – nosies-gerklės (LOR) specialistas V. Plaušinaitis, akių gydytoja Gudonienė. Kardiologas Jurgis Brėdikis knygoje „Ne dievai“ rašė: „Į mus tarsi į kokią kloaką suplaukė neigiamos emocijos, skausmas, kančios, nusiskundimai ir išgyvenimai… O dar išgyvenimai dėl darbe patirtų nesėkmių, pervargimas, stresinės situacijos, mirtys… Suprantu, turime būti stipresni už savo ligonius, jie neturi žinoti gydytojo bėdų ir nuotaikų“.

Jauni ir energingi, davę Hipokrato  priesaiką, mūsų daktarai dirbo pasiraitoję rankoves. Per gyvenimą (septyni dešimtmečiai) teko kreiptis ne į vieną gydytoją – jei ne dėl savo problemų, tai dėl tėvų, brolių, sesers, savo namiškių.

Pamenu, kaip pravirkau išgirdusi, kad marti neišsaugojo naujagimio vaisiaus. Tuomet gydytoja Tiškevičiūtė tepasakė: „Dievo valia…ar geriau būtų, jei kūdikis gimtų su gausybe apsigimimų?… Jauni, dar susilauks vaikelio…“

Ne kartą teko man pačiai gulti ant operacinio stalo: trūkis, pūlingas apendicitas, skrandis, ginekologinė operacija, angina… Kokie skirtingi mes esame su savo negandom, bėdom. Niekas nesitęsia amžinybę: nei skausmai, nei džiaugsmas, nei gyvenimas. Viskas, ką turim, tirpsta lyg sniegas pavasarį. Bet kai kas įsirėžia atmintin visam. Pamenu, kai po vienos operacijos sumaniau laiptais nusileisti į pirmą aukštą spaudos leidinių. Mane sustabdė operavęs chirurgas Jočys ir liepė tučtuojau sugrįžti į palatą. Netrukus jis grįžo su laikraščiais ir žurnalais… Pūlingas apendicitas ištiko Spalio švenčių išvakarėse. Buvau pasižadėjusi svočiauti auklėtiniui L. Tad, kai chirurgė O Krikščiūnienė -Galentaitė įėjo į palatą, išlemenavau: „Per šventes aš turiu svočiauti, ar išleisite?“ Gydytoja nusišypsojo ir pasiūlė: „Pabandykim atsistoti…“  Kur gi ne?! Skausmas surietė krūvon, pravirkau dėl bejėgiškumo. Gydytoja prisėdo  šalia, kad nusiraminčiau. Šiandien kaip niekad man suprantami poetės Egmilės žodžiai: „Žmogaus širdį liečiančios mintys, akys, rankos – turi būti nepaprastos ir ištverti baltosios operacinių tylos džiaugsmą ir skausmą“. Tokie užjaučiantys, gelbstintys, pasiruošę padėti buvo ir chirurgai Milašius, A. Pauliukas. Jie paprasčiausiai mokėjo įsiklausyti ir išgirsti.

Mano sūnų gydytojos buvo  Antanaitytė ir M. Jankauskaitė – Švagždienė. Jos ne kartą mus lankė namuose, negailėjo patarimų, padrąsinimų. Dėl įvairiausių ausytės problemų su vyresniuoju sūnumi ne kartą kreipėmės į ausų-nosies-gerklės (LOR) specialistą V. Plaušinaitį. Jis mokėjo nuraminti verkiantį ligoniuką, laiku neabejodamas pasiuntė pas konsultantą į Kauno klinikas. Man operavo anginą.

Šiandien, prisimindama ligoninėje praleistas valandas ir paras, negaliu neprisiminti anesteziologo Klug, sesučių, sanitarų. Žinoma, ne visų vardus ir pavardes atsimenu, bet jų gerumas iš atminties neišsitrynė.  Pažvelgus atgal, matau jų, gydytojų ir aptarnaujančio personalo, begalinį pasiaukojimą. „Kai supranti, jog nebėra laiko savęs gailėtis, viskas tampa daug paprasčiau: eini į budėjimą ir pabandai sugrąžinti nors vieną šiltą, kenčiantį, mąstantį kūną iš nebūties. Ir parodai likimui nosį…“

Būčiau nesuprasta, jei nė žodžio netarčiau apie tuos gydytojus, į kuriuos tenka kreiptis dabar, kai peržengiau senatvės slenkstį. Dabar problemų žymiai daugiau. Jas visas puikiai žino mūsų šeimos gydytoja M. Paulauskienė ir jos seselė D. Kavaliauskienė. Prieš du dešimtmečius buvau operuota Vilniaus onkologijos ligoninėje. Ypatingą padėką iki šiol jaučiu gydytojai R. Vaičiulienei, kurios užsispyrimo ir patirties dėka laiku kreipiausi į onkologus. Gal dabar santūriau, ramiau priimama diagnozė „vėžys“, o tada tokia diagnozė varė į neviltį ir depresiją. Bet man šią diagnozę pranešė gydytoja Keršulienė taip ramiai ir subtiliai, kad iš karto suvokiau: nepasiduosiu. Tai nebuvo lengva. Bet tuomet susipažinau su onkologe M. Paulauskiene. Ji ir tuomet, ir dabar buvo patarėja, ramintoja, psichologe. Ačiū Jums, gydytoja! Liga, netektys, darbas turėjo įtakos mano sveikatai. Tad teko bendrauti su įvairiais specialistais: I. Palioniene, R. Bracaite, psichoterapeutėmis D. Jankauskiene, Jukniene, neurologėmis Buiviene, Sadauskiene, Norvaišiene, pulmonologe V. Klugiene.  Mane gydžiusiųjų sąraše gydytojai Jodienė, A. Stančikas, E. Petraitienė, Tubienė, L. Digrienė, V. Janulaitienė, K. Dainius, R. Aganauskas, G. Skirmantas, R. Vaicekauskas. „Gal ir aš-ne-aš, o ta daugybė sutiktų žmonių. Man savęs po truputį palikę pakeitė mane žmogum kitu“. Remiuosi poetės Egmilės žodžiais: „Manyje daug žmonių gyvena – didelių, mažų, jaunų, senų, ėjusių ir einančių greta“. Negaliu nebranginti jų, sutiktų savo gyvenimo kelyje ir dalinusių savo širdies turtus. Tai kas gi jie? Tai pirmosios gydytojų pagalbininkės – slaugytojos. Niekaip nesuprantu, kodėl medicinos seserys pavadintos slaugytojomis. Mūsų jaunystėje slaugydavo slaugės. Slaugyti – tai prižiūrėti ligonį. Seselė – medicinos sesuo. Tai kodėl panaikintas toks gražus pavadinimas: sesuo, seselė, sesutė? Kaip puikiai skamba rusų kalboje „siestrička“!

Kiek puikių, pasišventusių, pasiaukojančių medicinos seserų dirba mūsų poliklinikose ir ligoninėje. Šviesios atminties seselė, dirbusi fizioterapiniame skyriuje, Mosteikienė sugebėdavo gražiai pajuokauti, o kartą „savo ligoniukes“ pavadino „sopulių katrytėmis“. O slaugutė Vaičiurgienė (gimdymo skyrius) ne vienai jaunai mamai ašarą nušluostė ar „auklėjo“ paėmusį „ant drąsos“ tėvelį.

Mes pažįstame jus, registratūrų šaunuoles, lenkiamės jūsų rankoms, masažuotojos B. Duchavičiene, A. Auguliene, B. Minkevičiūte, Beconiene. Mes stebimės fizioterapinio ir procedūrinio skyrių moterų vikrumu ir dėmesingumu ligoniams. Džiaugiamės slaugos skyriaus darbštuolėmis, tyliosioms reanimacijos skyriaus bitutėmis. Tikimės, kad  visuose ligonines skyriuose dirba atsakingos slaugytojos. Ką mes darytume be Dienos stacionaro sesutės L. Virbukienės, be greitosios pagalbos felčerės Dianos Chomskienes ir kitų, kurios atskuba ištikus nelaimei. Be abejo, nuoširdžiai dėkojame GP vairuotojams. Mes laukiame greitosios pagalbos skyriuje budinčių būsimųjų gydytojų. Asmeniškai aš dėkinga budėjusiam sausio 4 dieną  gydytojui S. Žilinskui, savo auklėtinei – slaugytojai V. Jasmontienei, kuri visada atskuba į pagalbą, kai blogai jaučiuosi.

Mieli radviliškiečiai, plačiau atverkime akis ir branginkime tuos, ką sutinkame savo gyvenimo kelyje, įvertinkime pastangas medikų, neabejingų mūsų negaliai. Pragyventi metai – kaip praversti knygos lapai, o kiek ten jausmų, minčių, darbų įrašyta!

Janina K.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Neblaivus radviliškietis ,,auklėjo” sugyventinę

Avatar

Paskelbta

data

Balandžio 2 d., 08.15 val., Radviliškyje, Širvintų g., namuose, neblaivus (0,47 prom.) vyras, gim. 1980 m., sumušė neblaivią (1,92 prom.) sugyventinę, gim.1990 m. Nukentėjusioji į gydymo įstaigas nesikreipė. Įtariamasis sulaikytas ir uždarytas į areštinę.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Tarybos narys savivaldybei pasiūlė pagalbą

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio rajono savivaldybėje karantino metu įkurtas Ekstremalių situacijų centras, kurio veiklą atsisakė koordinuoti meras ir vairą perdavė nepatyrusiam  savivaldybės direktoriaus pavaduotojui Justinui Praniui. Radviliškiečiai tikėjosi, kad karantino metu ekstremali situacija rajone bus valdoma, tačiau realybė kitokia..

Puslapyje „Labas. radviliškis“ – pasenusi informacija

Daugelis Lietuvos savivaldybių stengiasi  gyventojus informuoti apie viruso plitimą bei užsikrėtusiųjų skaičių  savo internetinėje erdvėje. Tik ne  Radviliškio rajono savivaldybė. Karantino laikotarpiu sukurtame puslapyje „Labas. radviliškis“  patalpinta sena, neatnaujinama informacija apie  padėtį rajone. Rajono gyventojai apie užsikrėtusiųjų virusu skaičių pirmiau sužino iš vietinės bei respublikinės spaudos; pavėluoti pateikiama informacija apie sergančiųjų skaičių; nepateikiama informacija, kiek šiuo metu  rajono gyventojų yra karantine, saviizoliacijoje, kiek dar planuoja grįžti iš užsienio.

J. Pranys, turintis būti visų įvykių sūkuryje, „Facebook“ paskyroje informuoja, kad pasirūpino, jog karantinuojami asmenys  tvarkingai išneštų šiukšles, pasidžiaugia, kad pagerėjus orams vėl bus dezinfekuojamos miesto gatvės, palaido ironiškas pastabas apie būsimą nuotolinį  Tarybos posėdį  ir … visiems praneša, kad  grįžta prie skaitomos knygos!

Kitu metu toks administracijos direktoriaus pavaduotojo poelgis galbūt sukeltų šypseną, tačiau  esant įtemptai situacijai, gyventojai pasipiktinę dėl valdininkų neveiklumo

Ar  rajone problemų nebėra?

Rajone dar nėra karščiavimo klinikos ir neaišku, kada ji atsiras, radviliškiečiai  priversti važiuoti į Šiaulius. Dėl šių klinikų steigimo Sveikatos apsaugos ministerija seniai pateikė įsakymą, o kitose savivaldybėse jos jau dirba.

Į savaitraščio redakciją kreipėsi pasipiktinusi radviliškietė Angelė B., kodėl nedezinfekuojamos daugiabučių namų laiptinės – juk prie turėklų galėjo liestis ir  sergantis žmogus. Beje, ir Aplinkos ministras K. Mažeika spaudos konferencijoje sakė, kad dezinfekuoti daugiabučių laiptines bus privaloma. Gyventojai norėtų sužinoti, kada ši paslauga bus teikiama, tačiau ir vėl – tyla.

Radviliškiečiai taip pat norėtų sužinoti, kur šiandien įsigyti  apsauginių kaukių – be jų į kai kurias parduotuves žmonės neįleidžiami. Ir šios informacijos informaciniame puslapyje nėra patalpinta.

Ir dar. Rajono savivaldybė skelbiasi aktyviai kovojanti su  koronavirusu, tačiau kažkodėl nepaviešina informacijos, kokių priemonių įsigyta, kada jos bus gautos, kiek tai kainavo biudžetui. Juk visiems rajono gyventojams įdomu sužinoti, kiek pražūtingas virusas bei karantinas kainuos mokesčių mokėtojams.

Tad plika akimi matyti, kad  sukurtas Ekstremalių situacijų valdymo centras situacijos apskritai nevaldo.

Tarybos narys kreipėsi į merą bei savivaldybės administraciją

Neapsikentęs informacijos slėpimo bei savivaldybės  administracijos neveiklumo, Tarybos narys Gediminas Lipnevičius kreipėsi į rajono merą A. Čepononį bei savivaldybės administraciją siūlydamas pagalbą – į Ekstremalių situacijų komisiją įtraukti  ir Tarybos narius. „Kadangi dėl situacijos rajone gaunu ypač daug radviliškiečių nusiskundimų, o taip pat Tarybos nariai negauna informacijos apie atliekamus darbus, susijusius su karantinu, ir matydamas, kad  Ekstremalių situacijų komisijai trūksta kompetencijos, kreipiausi raštu į merą bei savivaldybės administraciją, pasiūlydamas, kad į komisijos sudėtį būtų įtraukti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos frakcijos, grupės seniūnai arba frakcijos, grupės įgalioti asmenys. Tada bendromis jėgomis su komisijos pirmininku bei kitais jos nariais spręstume karantino metu iškilusias problemas, operatyviai priimtume rajonui svarbius sprendimus ne tik komisijoje, bet ir Taryboje“,-  sakė nepartinis Tarybos narys Gediminas Lipnevičius, atstovaujantis visuomeniniam komitetui UŽ GERESNĮ GYVENIMĄ VISIEMS.

Ar savivaldybės administracija ir meras priims Tarybos narių siūlomą pagalbą, informuosime kituose savaitraščio „Radviliškio kraštas“ numeriuose.

„Radviliškio krašto“ informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019