Socialiniai tinklai

Aktualijos

Susivėlinęs AČIŪ

Avatar

Paskelbta

data

Visuomet vertink šią dieną
Kiekviena diena, net kiekviena
akimirka  yra neįkainojama,
nes iš jų sudaryta amžinybė.
Getė

Pastaruoju metu jaučiu, tarsi kas būtų laiko tėkmę pagreitinęs – tik atsibundi, vos kažkiek pasikrapštai, o jau vakaras. Neįtikėtinas jausmas. Savaip gąsdinantis. Juk tiek nenuveiktų ir suplanuotų, įpusėtų ar bent nepradėtų darbų darbelių…

Nejučiomis paliečiu savo prarastą praeitį. Ji augina mane. Kasdien turtėju iš senų praradimų. Tik kartu su praeitimi galėsiu keliauti toliau. Surenku visą praeitį po truputį iš draugystės, iš ligos, iš laimės, iš kančios, iš gėlių nuoskaudų – viską po lašą.

Keista, bet šiandien prisimenu ne draugus, ne artimuosius, ne bendražygius, šiandien rašau apie medikus. 
Basakojoje vaikystėje, rodos, nėra jokių problemų. Tačiau aš buvau smalsuolė, tad kai ką nugirsdavau iš tėvų O įdomiausia žinia – Radviliškyje dirba labai geras daktaras Simonavičius. Jis moka ir dantį ištraukti, ir ne vieną ligonį išgydyti. Gyvena jis kažkur Didžiojoje gatvėje, ten ir ligonius priiminėja (prieš dabartinę „Sodrą“). Mano suvokimu, tai buvo storas dėdulė, pas kurį visi eina, kai ką nors skauda… Aš, žinoma, ten nenoriu eiti. Tad mano pirmoji pažintis su daktarais įvyko Gražinos gatvėje. Ten, gatvės pradžioje (nuo  Maironio gatvės pusės), gražiame nedideliame mediniame namuke, buvo vaikų konsultacija. Dirbo ten smulkaus sudėjimo labai gera, švelni daktarytė  Saukaitė, o su ja tamsiaplaukė seselė. Mums, vaikams, buvo baisoka eiti į tą konsultaciją. Tiesa, ne daktarytės mes bijojome (ji buvo švelni, graži, maloni). Mus baugino balti chalatai ir šaltas fonendoskopas.

Nerūpestinga jaunystė atskubėjo ne tik su džiaugsmais ir vilionėm, bet ir įvairiomis nesėkmėmis tėvų namuose. Sunkūs pokario metas, brolio tragiška žūtis sovietinėje armijoje padarė savo. Pasiligojo mama, tėvukui amputavo koją. Tai buvo šešto dešimtmečio pabaiga, septintas ir aštuntas XX amžiaus dešimtmečiai. Tada ir išgirdau daug naujų pavardžių. Į Radviliškį atvažiavo dirbti jauni daktarai: chirurgai Čiuprova ir Jočys su dantiste žmona, vidaus ligų gydytojos Bronevičiūtė, R. Vileikienė su vyru rentgenologu, L Šlamašauskaitė – Verbuvienė, V. Obakevičiūtė – Petravičienė, nervų gydytoja V. Grigaliūnaitė-Buivienė, moterų gydytojos J. Tiškevičiūtė, Lukoševičiūtė, akušerės G. Dulkinienė, Vaicekauskienė, kiek vėliau – ausų – nosies-gerklės (LOR) specialistas V. Plaušinaitis, akių gydytoja Gudonienė. Kardiologas Jurgis Brėdikis knygoje „Ne dievai“ rašė: „Į mus tarsi į kokią kloaką suplaukė neigiamos emocijos, skausmas, kančios, nusiskundimai ir išgyvenimai… O dar išgyvenimai dėl darbe patirtų nesėkmių, pervargimas, stresinės situacijos, mirtys… Suprantu, turime būti stipresni už savo ligonius, jie neturi žinoti gydytojo bėdų ir nuotaikų“.

Jauni ir energingi, davę Hipokrato  priesaiką, mūsų daktarai dirbo pasiraitoję rankoves. Per gyvenimą (septyni dešimtmečiai) teko kreiptis ne į vieną gydytoją – jei ne dėl savo problemų, tai dėl tėvų, brolių, sesers, savo namiškių.

Pamenu, kaip pravirkau išgirdusi, kad marti neišsaugojo naujagimio vaisiaus. Tuomet gydytoja Tiškevičiūtė tepasakė: „Dievo valia…ar geriau būtų, jei kūdikis gimtų su gausybe apsigimimų?… Jauni, dar susilauks vaikelio…“

Ne kartą teko man pačiai gulti ant operacinio stalo: trūkis, pūlingas apendicitas, skrandis, ginekologinė operacija, angina… Kokie skirtingi mes esame su savo negandom, bėdom. Niekas nesitęsia amžinybę: nei skausmai, nei džiaugsmas, nei gyvenimas. Viskas, ką turim, tirpsta lyg sniegas pavasarį. Bet kai kas įsirėžia atmintin visam. Pamenu, kai po vienos operacijos sumaniau laiptais nusileisti į pirmą aukštą spaudos leidinių. Mane sustabdė operavęs chirurgas Jočys ir liepė tučtuojau sugrįžti į palatą. Netrukus jis grįžo su laikraščiais ir žurnalais… Pūlingas apendicitas ištiko Spalio švenčių išvakarėse. Buvau pasižadėjusi svočiauti auklėtiniui L. Tad, kai chirurgė O Krikščiūnienė -Galentaitė įėjo į palatą, išlemenavau: „Per šventes aš turiu svočiauti, ar išleisite?“ Gydytoja nusišypsojo ir pasiūlė: „Pabandykim atsistoti…“  Kur gi ne?! Skausmas surietė krūvon, pravirkau dėl bejėgiškumo. Gydytoja prisėdo  šalia, kad nusiraminčiau. Šiandien kaip niekad man suprantami poetės Egmilės žodžiai: „Žmogaus širdį liečiančios mintys, akys, rankos – turi būti nepaprastos ir ištverti baltosios operacinių tylos džiaugsmą ir skausmą“. Tokie užjaučiantys, gelbstintys, pasiruošę padėti buvo ir chirurgai Milašius, A. Pauliukas. Jie paprasčiausiai mokėjo įsiklausyti ir išgirsti.

Mano sūnų gydytojos buvo  Antanaitytė ir M. Jankauskaitė – Švagždienė. Jos ne kartą mus lankė namuose, negailėjo patarimų, padrąsinimų. Dėl įvairiausių ausytės problemų su vyresniuoju sūnumi ne kartą kreipėmės į ausų-nosies-gerklės (LOR) specialistą V. Plaušinaitį. Jis mokėjo nuraminti verkiantį ligoniuką, laiku neabejodamas pasiuntė pas konsultantą į Kauno klinikas. Man operavo anginą.

Šiandien, prisimindama ligoninėje praleistas valandas ir paras, negaliu neprisiminti anesteziologo Klug, sesučių, sanitarų. Žinoma, ne visų vardus ir pavardes atsimenu, bet jų gerumas iš atminties neišsitrynė.  Pažvelgus atgal, matau jų, gydytojų ir aptarnaujančio personalo, begalinį pasiaukojimą. „Kai supranti, jog nebėra laiko savęs gailėtis, viskas tampa daug paprasčiau: eini į budėjimą ir pabandai sugrąžinti nors vieną šiltą, kenčiantį, mąstantį kūną iš nebūties. Ir parodai likimui nosį…“

Būčiau nesuprasta, jei nė žodžio netarčiau apie tuos gydytojus, į kuriuos tenka kreiptis dabar, kai peržengiau senatvės slenkstį. Dabar problemų žymiai daugiau. Jas visas puikiai žino mūsų šeimos gydytoja M. Paulauskienė ir jos seselė D. Kavaliauskienė. Prieš du dešimtmečius buvau operuota Vilniaus onkologijos ligoninėje. Ypatingą padėką iki šiol jaučiu gydytojai R. Vaičiulienei, kurios užsispyrimo ir patirties dėka laiku kreipiausi į onkologus. Gal dabar santūriau, ramiau priimama diagnozė „vėžys“, o tada tokia diagnozė varė į neviltį ir depresiją. Bet man šią diagnozę pranešė gydytoja Keršulienė taip ramiai ir subtiliai, kad iš karto suvokiau: nepasiduosiu. Tai nebuvo lengva. Bet tuomet susipažinau su onkologe M. Paulauskiene. Ji ir tuomet, ir dabar buvo patarėja, ramintoja, psichologe. Ačiū Jums, gydytoja! Liga, netektys, darbas turėjo įtakos mano sveikatai. Tad teko bendrauti su įvairiais specialistais: I. Palioniene, R. Bracaite, psichoterapeutėmis D. Jankauskiene, Jukniene, neurologėmis Buiviene, Sadauskiene, Norvaišiene, pulmonologe V. Klugiene.  Mane gydžiusiųjų sąraše gydytojai Jodienė, A. Stančikas, E. Petraitienė, Tubienė, L. Digrienė, V. Janulaitienė, K. Dainius, R. Aganauskas, G. Skirmantas, R. Vaicekauskas. „Gal ir aš-ne-aš, o ta daugybė sutiktų žmonių. Man savęs po truputį palikę pakeitė mane žmogum kitu“. Remiuosi poetės Egmilės žodžiais: „Manyje daug žmonių gyvena – didelių, mažų, jaunų, senų, ėjusių ir einančių greta“. Negaliu nebranginti jų, sutiktų savo gyvenimo kelyje ir dalinusių savo širdies turtus. Tai kas gi jie? Tai pirmosios gydytojų pagalbininkės – slaugytojos. Niekaip nesuprantu, kodėl medicinos seserys pavadintos slaugytojomis. Mūsų jaunystėje slaugydavo slaugės. Slaugyti – tai prižiūrėti ligonį. Seselė – medicinos sesuo. Tai kodėl panaikintas toks gražus pavadinimas: sesuo, seselė, sesutė? Kaip puikiai skamba rusų kalboje „siestrička“!

Kiek puikių, pasišventusių, pasiaukojančių medicinos seserų dirba mūsų poliklinikose ir ligoninėje. Šviesios atminties seselė, dirbusi fizioterapiniame skyriuje, Mosteikienė sugebėdavo gražiai pajuokauti, o kartą „savo ligoniukes“ pavadino „sopulių katrytėmis“. O slaugutė Vaičiurgienė (gimdymo skyrius) ne vienai jaunai mamai ašarą nušluostė ar „auklėjo“ paėmusį „ant drąsos“ tėvelį.

Mes pažįstame jus, registratūrų šaunuoles, lenkiamės jūsų rankoms, masažuotojos B. Duchavičiene, A. Auguliene, B. Minkevičiūte, Beconiene. Mes stebimės fizioterapinio ir procedūrinio skyrių moterų vikrumu ir dėmesingumu ligoniams. Džiaugiamės slaugos skyriaus darbštuolėmis, tyliosioms reanimacijos skyriaus bitutėmis. Tikimės, kad  visuose ligonines skyriuose dirba atsakingos slaugytojos. Ką mes darytume be Dienos stacionaro sesutės L. Virbukienės, be greitosios pagalbos felčerės Dianos Chomskienes ir kitų, kurios atskuba ištikus nelaimei. Be abejo, nuoširdžiai dėkojame GP vairuotojams. Mes laukiame greitosios pagalbos skyriuje budinčių būsimųjų gydytojų. Asmeniškai aš dėkinga budėjusiam sausio 4 dieną  gydytojui S. Žilinskui, savo auklėtinei – slaugytojai V. Jasmontienei, kuri visada atskuba į pagalbą, kai blogai jaučiuosi.

Mieli radviliškiečiai, plačiau atverkime akis ir branginkime tuos, ką sutinkame savo gyvenimo kelyje, įvertinkime pastangas medikų, neabejingų mūsų negaliai. Pragyventi metai – kaip praversti knygos lapai, o kiek ten jausmų, minčių, darbų įrašyta!

Janina K.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

STEAM ugdymo diena Burbiškių dvare

Avatar

Paskelbta

data

Kas yra STEAM? Madingas žodis. Progresyvus ugdymas. Ar šiuolaikiniam vaikui įdomus nesuderinamų mokomųjų dalykų, tokių kaip matematika, istorija, gamtos mokslai, menai, sujungimas į vientisą visumą, kur vaikas gali „žingeidauti“, interpretuoti ir kūrybiškai aiškintis nežinomus, neaiškius ir tik jam svarbius dalykus bei tikrovės reiškinius; kai atradimo stebuklas ir pažinimo džiaugsmas ugdo tikėjimą ir pasitikėjimą savimi bei pagarbą šalia esančiam pedagogui.

Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos pedagogai (Laima Škėmienė, istorijos mokytoja ekspertė, Dijana Krivickienė, matematikos mokytoja metodininkė, Gina Jacynienė, biologijos vyresnioji mokytoja, Aušra Dilnikaitė, dailės mokytoja metodininkė, Rasa Masiulienė, technologijų mokytoja metodininkė, Daiva Sedelskienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui) susibūrė į kūrybinę komandą ir parengė pradinių klasių mokiniams STEAM edukacinę programą Burbiškių dvare. Kodėl Burbiškių? Ogi todėl, kad Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus – draustinio vadovė Laura Prascevičiūtė, istorikė, paveldosaugininkė, humanitarinių mokslų daktarė, buvusi mūsų mokyklos mokinė, sutiko bendradarbiauti su mokykla rengiant ir įgyvendinant edukacijas mokiniams.

Pirmieji programą išbandė 3a klasės mokiniai ir jų mokytoja Audronė Nėjienė. Mokiniai susipažino su dvaro istorija, pastatais, skulptūromis, parko teritorija ir atliko istorijos, dailės, matematikos, biologijos užduotis. Mokiniai matavo atstumus žingsniais, vertė juos į metrus, ieškojo ir fiksavo geometrines figūras, kurios buvo panaudotos dvaro pastatų architektūroje. Trečiokai puikiai atliko istorijos dalyko užduotis, skulptūrų puošyboje rado įvairius simbolius, juos įvardijo. Sužinojo, kokie pavasariniai augalai žydi dvaro teritorijoje, ir išmoko, kaip, naudojantis tik metru, galima nustatyti medžio amžių.

Dvaro teritorijoje esančioje pavėsinėje buvo organizuotos kūrybinės dirbtuvėlės, kuriose mokiniai iš modelino darė suvenyrinius pakabukus savo artimiesiems, jų dekoravimui naudodami dvaro parke rastus augaliukus, šakeles, akmenukus. Smagu buvo stebėti ne tik vaikų darbą, bet ir jų gebėjimą dalintis priemonėmis, padėti vienas kitam, pasidžiaugti vienas kito darbeliais.

Šiltėjantis oras ir laisvėjantis karantinas leis išbandyti programą ir kitiems pradinių klasių mokiniams.

Tai tik pirmas mažas žingsnelis įgyvendinant STEAM ugdymą mokykloje. Tačiau ši patirtis įrodė, kad viskas yra įmanoma, jeigu kryptingai dirbi bendraminčių komandoje ir turi tikslą.

Daiva Sedelskienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Laima Škėmienė, istorijos mokytoja ekspertė

Skaityti daugiau

Aktualijos

Elektriniai paspirtukai: kaip išsirinkti ir saugiai naudotis?

Avatar

Paskelbta

data

Šiltojo sezono metu elektriniai paspirtukai tampa viena populiariausių judėjimo mieste ar kurortuose priemone. Technologijų ekspertai dalinasi patarimais,  į ką atsižvelgti renkantis paspirtuką ir primena svarbiausias saugaus važiavimo taisykles visiems paspirtukų vairuotojams.

Jūsų dėmesiui – Arnoldas Lukošius, „Tele2 Inovacijų biuro“ ekspertas, pataria, kaip išsirinkti tinkamą paspirtuką ir kviečia pasikartoti septynis dalykus, kuriuos turi žinoti kiekvienas paspirtuko naudotojas.

Elektrinių paspirtukų kategorijos

Paspirtukų atranką verta pradėti nuo pagrindinių jų kategorijų. Kaip išmanieji telefonai skirstomi į biudžetinius, vidutinės klasės telefonus ir flagmanus, taip ir šias dvirates transporto priemones galima sudėlioti į kelias pagrindines lentynas.

Pirmoji kategorija – biudžetiniai elektriniai paspirtukai. Jie skirti baziniams poreikiams – kelionėms į darbą ir iš jo ar lengviems pasivažinėjimams parke. Tokių patikimų ir racionaliai įkainotų modelių turi populiarus išmaniųjų įrenginių gamintojas „Xiaomi“. Tiems, kurie nori daugiau galios, skirta keliautojo klasė. Biudžetinio keliautojo paspirtukai turi pakankamai talpią bateriją ir gali nuvažiuoti ilgus atstumus. Ieškodami tokio paspirtuko, vartotojai gali rinktis aukštesnės kokybės „Xiaomi 1S“ arba „Segway Ninebot E22E“ modelius.

Aukštesnės, „Premium“ keliautojo klasės paspirtukai pasižymi itin geromis akceleracijos ir amortizacijos savybėmis. Skirtumą tarp vienos ir kitos klasės paspirtukų lengviausia pajusti važiuojant nelygiu, įkalnių ir nuokalnių pilnu keliu. Aukštesnės klasės elektriniai paspirtukai su šiomis kliūtimis susitvarko be jokių problemų. Iš šios klasės paspirtukų verta išskirti „Xiaomi Pro 2“ ir „Segway Ninebot MAX G30LE“ modelius.

Tuo tarpu aukščiausios ir brangiausios „Performance“ klasės paspirtukai yra skirti žmonėms, kurie paspirtukus naudoja ne nuvykimui iš taško A į tašką B ar ramiam pasivažinėjimui, o kaip aktyvaus laisvalaikio praleidimo priemonę.

Kelionės atstumas

Atstumas, kurį elektrinis paspirtukas gali nuvažiuoti tarp įkrovimų yra vienas iš esminių faktorių renkantis šią transporto priemonę. Galimas atstumas priklauso nuo paspirtuko baterijos dydžio. Tačiau tai, kokį atstumą nuvažiuosite, lemia ir motoro galia, paspirtuko svoris, pasirinktas vidutinis greitis, kelias, kuriuo važiuosite ir jūsų pačių svoris. Gamintojai dažniausiai nurodo, kokio nuvažiuojamo atstumo galite tikėtis, tačiau svarbu įvertinti tai, jog jis yra skaičiuojamas idealiomis sąlygomis. Realiai nuvažiuosite iki 30 proc. mažesnį atstumą.

Paspirtukų baterijos, kaip ir visos kitos, pamažu dėvisi. Jos turi ribotą įsikrovimų ir išsikrovimų ciklų skaičių, o po to ima palaipsniui prarasti savo sugebėjimus. Biudžetinių paspirtukų baterijų gyvenimo ciklas siekia 300-500 įsikrovimų. Keliautojo klasės modeliai yra ilgaamžiškesni – jų gyvenimo ciklas gali siekti ir iki 1000 įsikrovimų. Taigi, svarbu nutarti ar renkatės paspirtuką kaip ilgalaikę investiciją, ar tiesiog norite išbandyti šią transporto priemonę.  

Paspirtuko greitis ir motoro galia

Įprastą 25 km/val. greitį nesunkiai išvysto net ir biudžetiniai modeliai. Ką jau kalbėti apie keliautojo klasę. Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad toks greitis išvystomas idealiomis arba joms artimomis sąlygomis, t. y. važiuojant ant lygios ir kokybiškos kelio dangos. Tikrąjį elektrinio paspirtuko greitį mes patiriame tuomet, kai tenka jį didinti, mažinti, ar prireikus įvažiuoti į įkalnę.

Tačiau maksimalus paspirtuko greitis mažai ką reiškia, jeigu jam pasiekti reikia daug laiko. Taigi, užuot žiūrėjus į jį, daugiau dėmesio reikėtų skirti motoro galiai. Ji matuojama pagal tai, kiek energijos yra sunaudojama. Kuo daugiau galios, tuo daugiau vatų turi motoras.

Biudžetinės klasės paspirtukas paprastai turi apie 250 W galios motorą. Kokybiškas keliautojo klasės – apie 500 W. Jūsų pasirinkimas turėtų priklausyti nuo vietų, kuriomis ketinate važinėtis. Jeigu maršruto, kuriuo planuojate dažniausiai važiuoti, kelias yra lygus, jums gali pakakti ir 250 W. Visgi, jeigu pakeliui pasitaiko kalvelių, rinkitės modelį, kurio galia siekia 350-500 W. Toks motoras lengviau įveiks aukštesnes įkalnes ar nelygumus ir užtikrins greitesnę akceleraciją.

Kiti svarbūs rodikliai

Renkantis paspirtuką reikėtų atkreipti dėmesį į dar kelis smulkius, tačiau važiavimo komfortui itin reikšmingus dalykus. Visų pirma, į modelio pakabą. Visai kaip ir automobiliuose, nuo jos priklauso važiuosite kietai ar minkštai. Jeigu pakaba bus nekokybiška, jausite kiekvieną kelio nelygumą, o apie pasivažinėjimus duobėta danga nenorėsite net pagalvoti. Pakaba dažniausiai būna su spyruoklėmis, hidraulinė arba guminė. Geriausios pakabos paprastai derina spyruoklės ir hidraulinę technologijas.

Taip pat labai svarbi ir patikima stabdžių sistema. Ji paprastai būna mechaninė arba elektroninė, o jos kokybę reikėtų matuoti pagal tai, kokio ilgio būtų jūsų stabdymo kelias, jeigu prieš tai važiuotumėte 24 km/val. greičiu. Jis neturėtų būti ilgesnis nei 3-6 metrai.

Mechaninių stabdžių kategorijoje efektyviausiais laikomi būgniniai bei diskiniai stabdžiai. Pirmieji reikalauja mažiau priežiūros, o antrieji greičiau dėvisi, bet yra stipresni ir greitesni. Elektroninė stabdžių sistema veikia tik patį motorą. Ji veikia ne taip efektyviai, bet jos nereikia papildomai prižiūrėti. Patys geriausi paspirtukai paprastai turi tiek elektroninę, tiek kurią nors iš mechaninių stabdžių sistemų.

Galiausiai, šviesos, kurios yra būtinos jūsų ir kitų eismo dalyvių saugumui. Paspirtukai turi turėti ir priekinę, ir galinę lempas. Nors gamintojai jomis pasirūpina patys, įvertinkite oro sąlygas ir jei reikia, pasirūpinkite papildoma apsauga.

7 saugumo patarimai kiekvienam paspirtukų naudotojui

Tam, kad kelionė būtų saugi tiek pačiam paspirtuko vairuotojui, tiek aplinkiniams, svarbu laikytis kelių eismo taisyklių ir būti atsargiam kelyje. Kaip paspirtuku važiuoti saugiai ir atsakingai?

#1Veskitės paspirtuką per perėją. Privažiavę pėsčiųjų perėją, sustokite, nulipkite nuo paspirtuko ir pereikite gatvę jį stumdami. Jei perėjoje yra pažymėta speciali pervaža dviračiams, sustoti nereikia, tačiau vis tiek siūlytume pristabdyti ir apsižvalgyti prieš kertant bet kurią važiuojamojo kelio dalį. Visiškai saugiai ir nepristabdant galima kirsti tik reguliuojamą dviračių pervažą, kai šviesofore dega žalias dviračio simbolis.

#2 Pirmenybė pėstiesiems. Artėdami prie pėsčiojo ar didesnės minios, sulėtinkite ir lenkite juos saugiu atstumu. Jūsų nematantis žmogus gali bet kada žengti žingsnį į šalį, todėl svarbu iš anksto apsisaugoti, siekiant išvengti susidūrimo. Prireikus, drąsiai įspėkite žmogų skambtelėjimu arba kitu garsiniu signalu. Jei žmonių aplink yra daug, verčiau sustokite ir praeikite pro juos paspirtuką stumdami.

#3Saugokite save. Saugokite ne tik aplinkinius, bet ir patys save. Būkite matomi. Važiuodami tamsiu paros metu, nepamirškite įjungti paspirtuko žibinto. Taip pat galite užsidėti ryškiaspalvę, šviesą atspindinčią liemenę arba prisisegti atšvaitą. Dar saugiau jausitės ant galvos užsidėję šalmą. Nevairuokite garsiai klausydamiesi muzikos ausinėse – taip neišgirsite įspėjančių signalų.

#4 Rinkitės dviračių taką. Šaligatviai visų pirma skirti pėstiesiems, tad gerbkite kitus eismo dalyvius ir šaligatviu važiuokite tik tada, kai nėra dviračių tako, juostos ar tinkamo kelkraščio. Be to, dviračių takas lygesnis už šaligatvį, tad juo važiuojant mažiau kratys, o paspirtukas tarnaus ilgiau. Sulėtinkite prieš šaligatvio ar kelio nelygumą bei bortelį – paspirtukas jums padėkos.

#5 Būkite mandagūs. Važiuodami dviračių taku, laikykitės elementaraus mandagumo. Važiuokite saugiu greičiu, netrukdykite kitiems eismo dalyviams, važiuokite ne greta draugo, o vienas paskui kitą. Jei paspirtuką nuomojatės, pasinaudoję juo pastatykite toliau nuo pėsčiųjų ar dviračių tako, kad jis niekam netrukdytų.

#6 Nevažinėkite paspirtuku pastatuose. Prekybos centrai ir kitos vidaus erdvės skirtos tik pėstiesiems, tad ten paspirtuką stumkitės arba sulenkę neškitės su savimi. Sulenkite paspirtuką ir tuomet, kai keliaujate viešuoju transportu. Taip paspirtukas užims mažiau vietos ir netrukdys kitiems.

#7 Pasirinkite tinkamą avalynę. Važinėti paspirtuku galite praktiškai su bet kokia avalyne, tačiau geriau rinktis uždarus batus neslidžiais padais. Planuodami kelionę paspirtuku nesiaukite atvirų basučių ar aukštakulnių. Taip apsaugosite savo pėdas nuo galimų subraižymų, dulkių ar akmenukų smūgių. Taip pat nepamirškite užsirišti batų raištelių.

Andrius Baranauskas

„Tele2“ korporacinės komunikacijos direktorius Baltijos šalims

M +370 683 66319

@ andrius.baranauskas@tele2.com

Asociatyvios nuotr. Unsplash

Skaityti daugiau

Skaitomiausi