Sportas ar kultūra?

Sportas ar kultūra?

Tėveliai, treneriai, pedagogai, politikai, kreipiuosi į visus be išimties, kadangi tai, ką noriu šiuo tekstu pasakyti, yra labai svarbu jūsų vaikui, paaugliui ir kiekvienam Lietuvos gyventojui. Buvo svarbu jau užvakar, yra svarbu šiandien ir tikrai bus dar svarbiau rytoj.

 

Iš kur tos žinios?
Jau septynerius metus dirbu su vaikais sportinio ugdymo srityje. Pagrindinė tos veiklos priežastis – savi vaikai. Tiesiog vienu metu pajutau, kad, jei neužsiimsiu savo paties vaikų ugdymu dabar, vėliau bus per vėlu. Septynerius metus tobulinau savo žinias panaudodamas savo ilgalaikę atmintį ir žinias, gautas studijų metu Lietuvos Sporto Universitete bei stebėdamas kitų trenerių metodikas, metodinius vaizdo siužetus.

Asmeninė patirtis
Prisimenu, kai būdamas 12 metų lankiau krepšinį. Deja, neprisimenu trenerio, prisimenu tik kelis pratimus, kuriuos atlikinėjome bėginėdami per salę pirmyn atgal visiškai nesuprasdami, kam to reikia, o ryškiausiai prisimenu persirengimo kambarėlį po treniruočių, „lyderių” kabinėjimąsi prie naujokėlių, pažeminimus ir patyčias. Prisimenu savo gana tvirtą sprendimą nebelankyti treniruočių. Taip netekau krepšinio, kurį mylėjau. Taip ir netapau krepšininku. Tik dabar dažnai užduodu sau klausimą – o kas toks buvo mano treneris? Kodėl nepamenu nei vieno jo pokalbio su auklėtiniais, paaiškinimų, kam toks ir kitoks pratimas reikalingas, kam reikalingas apšilimas, kokia komandos vienybės ir jėgos paslaptis? Nesakau, kad jis to nedarė, matyt iki mano sąmonės gelmių jo žodžiai taip ir neprasiskverbė, arba nesulaukiau tokios paaiškinamosios kalbos.

Sunkumai
Tai tik vienas trumpas epizodas, jų tikrai buvo daug daugiau. Buvo boksas, buvo futbolas, buvo lengvoji atletika, buvo atstovavimas mokyklai įvairiose rajoninėse varžybose. Ir visuomet baigėsi panašiai – susidūręs su sunkumais pasitraukdavau. Nors buvau vienas iš geriausių sportininkų klasėje ir mokykloje. Kiek vaikų šiandien susiduria su panašiomis problemomis? Manau, kad vos ne kiekvienas. Vaikai, kurių tėvai nesidomi jų veikla, labai lengvai meta bet kokią veiklą tik susidūrę su pirmaisiais nepatogumais. Tai galioja ne tik sportui.

 

Kas padėtų įveikti tuos sunkumus?
Vaikams reikia palaikymo iš tėvelių. Kiekvienas vaikas anksčiau ar vėliau susiduria su sunkumais, fiziniais ir psichologiniais ir be tėvelių pagalbos vaikas su tuo nepajėgus susitvarkyti. Galima būtų traktuoti tai kaip priekaištą mano tėvams. Tačiau aš tikrai to nejaučiu ir nepriekaištauju. Sulaukdavau tikrai daug dėmesio savo mokslo rezultatams, ypatingai matematikai ir fizikai, kurių uždavinius spręsdavau su tėčiu tamsiais žiemos vakarais. Sportui tie laikai buvo nepalankūs. Sportininkas tuo metu buvo prastai besimokančio, pamokas praleidinėjančio sinonimas. Prie tokio įvaizdžio formavimo prisidėdavo ir mokytojos, nuolatos pykstančios ir apdovanojančios įvairiausiais neigiamais epitetais klasiokus sportininkus, kai jie išvykdavo į varžybas ir negalėdavo rašyti kokio nors kontrolinio. Tėvai tam pritardavo, nes juk lyg ir viskas akivaizdu.

Judėjimas – gyvybė
Žmonės juda nuo pat savo atsiradimo. Dirba, medžioja, aria, žvejoja, eina į darbą, mokyklą. Judesyje yra gyvybė. Mano laikais grįžę iš mokyklos pirmoje eilėje šaudavom laukan, nes ten vaikai, ten žaidimai. Futbolas, subininis, kvadratas, robinhudai, čingančgukai ir visokio plauko herojai parodyti kinoteatre, versdavo mus gamintis lankus, medinius šautuvus ir žaisti, žaisti. Žiemą statydavome tvirtoves iš sniego, žaisdavome sniego gniūžčių karus. Gal todėl mane ir apėmė baimė – mūsų vaikai gyvena visai kitokį gyvenimą. Jų judėjimas smarkiai apribotas visiškai savanoriškai – atsirado daugybė šiuolaikinių alternatyvų. Televizorius, kompiuteris, išmanieji telefonai ir tabletai, stalo žaidimai, Xbox’ai. PlayStation’ai, Wii, Facebook’as, Snapchat’as, Instagram’as ir begalė kitų.

Kas kliudo judėti dabar?

Šiandien didžiausias žmonijos priešas – pats naudingiausias įrankis per visą žmonijos istoriją. Kompiuteris. Vaikas sulaukęs 10 metų, peržengia savotišką slenkstį – kokius įpročius turi susiformavęs, jais ir naudosis. Nesvarbu, gerais ar blogais. Beje, blogi susiformuoja žymiai lengviau ir vyresniame amžiuje.

JUDĖJIMO įprotis susiformuoja pirmiausiai, nuo pat vaiko gimimo. Po to pirmieji žingsniai, pirmosios mėlynės, lakstymai, laipiojimai po medžius, žaidimai su draugais, važinėjimai dviračiais. Tačiau tai dar ne sportas, tai tik JUDĖJIMAS. SPORTAS, skirtingai nuo judėjimo, įkūnija ir drausmę, discipliną, socialumą. Kuo anksčiau vaikas patiria discipliną, jos išmoksta ir išsiugdo kaip įprotį, tuo lengviau gyvena su juo. Kaip bepatiktų 14-mečiui sporto šaka, bet jei jis neturi suformuoto drausmės ir disciplinos įpročio, tai egzistuoja didelė tikimybė, kad ta pati drausmė ir disciplina jį nuo užsiėmimų anksčiau ar vėliau atgrasys.

Išvada?

Sakysite, sutirštintos spalvos. Nesutinku. Bijau, kad šiame mėgėjiškame straipsnelyje, kurį parašiau aš, susirūpinęs trijų dukrų tėtis ir treneris, nepajėgiau pastebėti visų pavojų gresiančių mūsų didžiausiam gyvenimo turtui ir tikslui – kad mūsų vaikai užaugtų pilnaverčiai ir, svarbiausia! sveiki žmonės. Sakysite, kad yra svarbesnių dalykų vaikui negu sportas? Sutinku, jei jis nuolat juda. O jei ne? Tuomet sportas tampa vienintele išeitimi ir prioritetu. Beje, o kas sakė, kad vaikas, lankantis treniruotes negali lankyti dailės, arba muzikos mokyklos tuo pat metu? Turiu tikrai stiprų argumentą – mano vyriausioji duktė baigė dailės, o vidurinioji – muzikos mokyklas. Nepraleisdamos nei vienos treniruotės. Mokykloje taip pat nebuvo prastos mokinės. Vyriausioji baigė universitetą, kaip pati sakė, padedama būtent disciplinos ir bendravimo patirties, kuriuos įgijo daug metų besitreniruodama ir keliaudama su komanda.

Politikai padės?
Niekada. Kol rinkėjų dauguma nenorės, arba bus prieš, tai politikai nepadės. Negaliu įvardyti nei vieno šiandienos politiko, kuris ryžtųsi priimti kardinalius sprendimus ateities kartoms gelbėti, jei jis tiksliai žinotų, kad šiandien rinkėjai abejingi tai problemai. Nes visuomet atsiras jo veiklos kritikų ir per sekančius rinkimus toks politikas bus nubuksuotas nuo politinės arenos. Kol pati visuomenė, t. y. jūs, aš, mūsų giminaičiai, kaimynai ir pažįstami nepradės rūpintis, eiti pas merus, rašyti raštus Tarybos, Seimo nariams dėl sporto sąlygų gerinimo mūsų miestuose ir rajonuose, tol nesikeis niekas. Tuomet jūsų vaikams padės tik fanatiškas jūsų pačių spaudimas, įtikinėjimas, aukojimasis ir užsiėmimas kartu su jais. Balose, pievose, purvynuose, garažuose, žiūrint kokią sporto šaką vaikas pasirinks. Juk nepaisant Antrosios Religijos arba Sporto Karaliaus titulo, jūsų vaikui gali pritrūkti ūgio arba stiprios širdies ilgam bėgiojimui. Arba jums gali pritrūkti lėšų leisti vaikus pas tuos populiariųjų sporto šakų trenerius ar į savaitgalines stovyklas. Tuomet gerų ir prižiūrėtų aikštelių jūsų vaikui nematyti. Jei sutiksite su visame straipsnyje išvardintais teiginiais apie sporto svarbą mūsų gyvenimui, atsakykite man, kas svarbiau – miesto Tarybos narių pasodinti medeliai, ar aikštelė norintiems sportuoti vaikams? Tarkime, nėra kitos vietos, tėra vienintelė tinkama, bet ji apsodinta medžiais. Medžių yra ir daugiau, dar dešimtkart tiek aplink prisodinta, ten aikštelei vieta netinka. Ar sutiktumėte, kad vaikai svarbiau negu medžiai? O miesto politikai mano kitaip. Nes pensininkai labai akylai stebi, kad nebūtų nupjautas nei vienas medis. Nes dabar madinga būti žaliuoju. O pensininkai sudaro didžiąją dalį rinkėjų.

Kaip dabar labai populiaru, galėčiau paspekuliuoti ir emigracijos tema. Jauni žmonės pagalvotų dar keliskart daugiau kartų prieš emigruodami iš šalies, kurioje patogu auginti vaikus. Kurioje būtų sąlygos ir vaikui ir jauniems tėvams užsiimti mėgiama ar įdomia sporto šaka, leisti laiką žaidžiant parkuose, mėgėjų klubuose.Užtai dygsta daugiabučių kvartalai rekreacinėse zonose, žemės sklypuose, kainuojančiuose milijonus. Kalbu apie Lietuvos didžiuosius miestus. Ir žmonės nuolankiai su tuo susitaiko ir toliau rinkimuose balsuoja už koncernų statytinius. Nėra ko stebėtis, prieš keletą metų viename televizijos reportaže iš Vilniaus jaunas tėvas, laikantis savo keturmečio sūnaus ranką, su protesto plakatu kitoje rankoje piktinosi: „Čia, šalia mūsų, renovuoja mokyklos stadioną, įsivaizduojat kas čia bus vėliau? Triukšmas, pilna vaikų einančių į ir iš treniruotės, pilna automobilių mūsų stovėjimo aikštelėse, argi čia įmanoma gyventi bus?“ Tokie pavyzdžiai manęs nebestebina. Deja.Tik siūlau keistis. Iš pradžių patiems. Po to skatinti keistis draugus, pažįstamus, šeimos narius. Nes mes esame savo gyvenimo šeimininkai.

Romanas Paskočimas,
Lietuvos Beisbolo Asociacijos
Prezidiumo narys, Asociacijos
Radviliškio beisbolo klubo
„Bėgiai” vadovas, treneris

 

Total
0
Dalinasi
Related Posts
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Aplikasi Bambu4d
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Bambu4d
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Prediksi Togel Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Bambu4d
Lexitoto
Lexitoto
Aplikasi Lexitoto
Aplikasi RTP Slot
Aplikasi RTP Booster
Aplikasi Slot Demo
Aplikasi Prediksi Togel
RTP Lexitoto
RTP IDN Slot
RTP PG Soft
RTP Habanero
RTP Microgaming
RTP TopTrend Gaming
RTP GMW
RTP Nolimit City
RTP Booster
Slot Demo Bambu4d
Slot Demo PG Soft
Slot Demo Habanero
Situ Togel Online
Situs Togel Amanah
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Lexitoto
Prediksi Togel Lexitoto