Sodžiaus metraštininko svajonė

Aukštelkų kaimo senolį Povilą Škikūną žmonės žinojo kaip muzikantą, bitininką, medžio meistrą, mėgėjiškų filmų operatorių. Tačiau senatvėje buvęs buvusio kolūkio buhalteris “visai protą pametė” – užsimanė rašyti kaimo istoriją. Sumanymas rašyti kaimo istoriją Povilui kilo tada, kai kaimynai griovė jo tėvuko uošvijoje išlikusį Mikalauskų klojimą – statytą, kada kai “anei vinių, anei pjūklų“ dar nebuvo – tas klojimas buvo iš apvalių rąstų sukryžiuotas.

“Gaila, niekas nebeprisimena, nei kada tą klojimą statė, nei kas statė”, – kartą sakė Aukštelkų kaime gyvenęs vietos metraštininkas. Ir tada dar papasakojo, kad ta Mikalauskynė buvo jo tėvo uošvija, o Povilo tėvą visi vadino amerikonu, mat šis dešimt metų uždarbiavo užjūryje. Maždaug 1920 metais grįžęs namo, jis vedė Justiną Mikalauskaitę, nes ši turėjo nemažą kraitį ir septynetą ha žemės. Apsiženijęs tas amerikonas nusipirko dar aštuonetą ha, turėdamas tiek žemės javų spragilais jau nebekūlė – įsigijo nedidelę arklinę kuliamąją.

Pasak metraštininko, kol tėvai to agregato neturėjo, javus kuldavo spygliuotu volu, o šį per suguldytus pėdus traukdavo arkliai. Poviliukui tekdavo paskui juos sekioti ir akylai stebėti: vos tik gyvulys uodegą kilst, tuoj terbelę pauodegin – kad arklys derliaus neapdergtų.

Jeigu viską, ką Povilas prisimena, pasisektų užrašyti ir išleisti, storoka knyga išeitų. Tik nežinia, kaip tai pavyks padaryti, kad leidybai tų pinigėlių nėra. Povilas spėliojo, ar tik nebus kaip tame anekdote: kartą karalius paprašė metraštininkų parašyti jo gyvenimo istoriją, šie rašė rašė ir parašė – atgabeno rankraščius karaliui keturiais kupranugariais. “Oje-e-e, kurgi tiek pinigų leidybai aš gausiu!” – sušuko karalius ir liepė knygą sutrumpinti. Taip jis darė keliolika kartų, kol liko tik, kad karalius gimė, ilgai gyveno ir laimingai mirė.

Povilo istorijos apie Mikalauskynę netolimame Liaudiškių kaime sulaukė panaši melodija – knyga, berods, taip ir nepasirodė. O juk to kaimo atsiradimo pradžia siekia kruvinuosius Vilniaus generalgubernatoriaus Muravjovo 1863 metų sukilimo slopinimo laikus. Generalgubernatorius, už žiaurumus Koriku pramintas, norėjo, kad žmonės nebuntavotų, todėl paprašė caro išleisti įstatymą, leidžiantį baudžiauninkams duoti po keletą pėdų žemės. Aukštelkų dvaro žemių dalis ir buvo išparceliuota – taip tarp miškų bei klampių pelkių atsirado Liaudiškių kaimas. Minėdamas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kaimas kryžkelėje pastatė koplyčią.

,,Kai tą koplyčią šventino, buvau tik kaip pupų pėdas, ir tai šalia sesers pastatytas stovėti, – tolimais prisiminimais tada dalinosi pašnekovas, rodydamas būsimai knygai surinktas potograpijas. Kaimo metraštininkas komentavo, kad antai tie, kurie trispalvėmis perjuosti, yra koplyčios statybos rėmėjai – ūkininkas Marcelijus Jovaiša, pravarde Marcas, paaukojo kokį arą žemės, paminklą sukūrė kaimo liktarna – ūkininkas Jonas Gricaitis. Jis savo rankomis buvo net vėjo malūną pastatęs, dvi javų kuliamąsias, vieną už kitą tobulesnes, buvo susimeistravęs, po koplyčios šventinimo, bendras baliukas vyko būtent Silvestro Griciaus erdvioje seklyčioje, baliuje net kunigas dalyvavo.

„Po karo gretimas Aukštelkų sodžius iki miestelio išaugo, tik bažnyčios nespėjom pasistatyti”, – kalbėjo Povilas, toliau pasakodamas, kad Aukštelkuose įsikūręs kolūkis kažkodėl buvo pavadintas Černiachovskio vardu, ūkio paukštyne vištos per metus padėdavo per 40 milijonų kiaušinių. Dabar tuose pastatuose privatininkai žiemomis kopūstus laiko.

Povilas sakėsi, jog niekada nieko “nekalė prie kryžiaus”, pripažįsta krikščionišką moralę, net sovietmečiu giedojo parapijos bažnyčios chore, todėl savo istoriją rašo neiškraipydamas faktų. Sovietmečiu, kurį Tėvas Stanislovas kartą pavadino aukso amžiumi, Povilas dirbo kolūkyje buhalteriu, buvo kaimo orkestro seniūnas. Dabar, prisižiūrėjęs per televizorių tų “Duokim garo”, vakarais anūkei čirpina iš brolių žemaičių pirktu aplaužytu, bet suklijuotu smuikeliu. Aštuntą dešimtį bebaigiąs metraštininkas norėtų kaime suburti šaulių organizaciją skyrių, –  kad galėtų visokio plauko vagims pasipriešinti.

Aukštelkų kaime auga išskirtinio amžiaus ir matmenų ąžuolas, nors šio kaimo metraštininko knyga liko neišleista, bet Povilą Škikūną galima lyginti su šiuo galiūnu, nes jis savame kaime , vis tik, subūrė šaulių sąjungos skyrių, o už nuopelnus Aukštelkams ir Aukštelkų kraštui 2017 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, iškilus šviesuolis pelnytai pelnė „Metų Žmogaus“ titulą.

Rimantas Petrikas

Total
12
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts