Prieš rinkimus noriu pasidalinti su Jumis mintimis apie mūsų savivaldybės esamus išrinktuosius prieš ketverius metus. Jau greitai pamiršime apie buvusį Covid – 19. Dabar visi bendraujame laisvai, galime nueiti, kur tik norime ir susitikti, su kuo norime. Radviliškio savivaldybėje – nieko panašaus. Pas juos jaučiamos dar kovido pasekmės. Nežinau, ko jie bijo: ar ateinančio viruso, ar savo gyventojų. Savivaldybė iš tos baimės apsitvėrė metalinių vamzdžių gardu. O gal ten per tris aukštus gyvuliai užtverti? Mums, paprastiems, to nesužinoti, nes tas užtvaras saugo jų nuožmūs sargybiniai. Gerai, kad sargyba savivaldybės koridoriuose vaikšto dar kol kas be automatų. Tai, matomai, dar nebuvo užpuolimų.
Gal kam nors įdomu bus. Aš parašysiu, kas nutiko man, mirtingajam. 2023 m. sausio mėnesio viduryje turėjau reikalų civilinės metrikacijos skyriuje ir turėjau išspręsti klausimą žemėtvarkoje. Atidariau Radviliškio savivaldybės paradines duris, o ten – žmonių būrys. Vieni apsirengę, o kiti paraudę nuo kabinetinės šilumos ar dar nuo ko kito. Užėjusiam pirmą kartą, tai nesuprantama. Prie manęs tuoj prisistato, matomai, sargybinis be jokių automatų ir skiriamųjų ženklų. Jo pirmas klausimas man – Jūsų pavardė? Pas ką Jūs? Aš nustebęs žiūriu į savivaldybės pasienietį. Kur aš čia pataikiau? Išėjau laukan ir dar pasitikrinau – ar čia tikrai savivaldybė. Akys neapgavo – tikrai ji. Nenorėjau sargybiniam atskleisti savo asmeninių duomenų, todėl, nieko nepešęs, išėjau namo, neišsiaiškinęs man rūpimų klausimų.
Grįžęs, paskambinau poniai savivaldybės administracijos direktorei į laidinį telefoną, tačiau jokio atsako. Paskambinau į mobilų telefoną. Atsiliepė moters balsas. Prisistačiau, iš kur aš ir kas aš. Užsimezgė pokalbis. Aš pareiškiau pretenzijas, kodėl negaliu patekti pas norimus specialistus. Atsakymas buvo lakoniškas – „Nepateksi, nes reikia užsiregistruoti“. Pagalvojau „o Dieve, kur aš čia papuoliau“. Prieš kovidą vaikščiojom visais koridoriais, kur norėjom ir pas ką norėjom. Kaip gaila, kad kovidas taip paveikė administracijos direktorės smegeninę. Pasirodo, J. Margaitienė sugalvojo, jos žodžiais tariant, „Vieno langelio principą“. Taip gali sugalvoti tik konservatorių partijos veikėjas. Aš paklausiau, kaip suprasti? Ji man atsako: „Dirbam pagal Sodros principus“. O, miela Margaitiene, duok man savo leteną, nuvesiu Sodroje į bet kokį kabinetą. Tai reiškia, kad Jūs nieko neišmanote apie vieną langelį ir kaip dar Jūs užimate direktorės pareigas? Gal po rinkimų viskas susiklostys kitaip. Pagal Margaitienę, žmonių būtų galima neįleisti į biblioteką, vaistinę, parduotuves. Apsitvėrei surūdijusiais vamzdžiais, pastatei sargybą ir gyveni pagal Margaitienę. Pone direktore, už Jūsų metalinės tvoros dar yra civilinės metrikacijos skyrius ir vėl Jūsų sargybai „be kulkosvaidžių“ reikia pasakyti, kad aš ženijuosi? Ar jiems reikia parodyti nuotaką? O jeigu parodysiu nuotaką, ar jie Jums tai praneš? Ar Jūs nusileisit žemyn su šampano taure mus pasveikinti?
Mieli kraštiečiai, noriu su Jumis pasidalinti apie dar vieną valdininką į merus. Šio titulo labai trokšta nusipelnęs ūkininkas V. Krikščiūnas. Mano sodyba ribojasi su jo 11 arų sklypu. Viešpatie, neduok Dieve, tokio „tvarkingo“ ūkininko. Kaip jis gali valdyti ir tvarkyti rajono gyventojų reikalus, jeigu ,,apsikakojęs“ tarp 11 arų sklypelio. Jis tame sklype augina dilgynes, kiečius ir kitas „produktyvias“ kultūras, kurios perauga mano metalinę tvorą ir išbarsto piktžolių sėklas mano teritorijoje. Teko ne kartą jam skambinti ir maldauti, kad tame sklype nusipjautų piktžoles. Deja, teko net pagrasinti, kad kviesiu TV pagalbą. Tik tuomet šiaip ne taip nupjovė tas piktžoles.
Na, ir dar vienas labai labai norintis mero titulo, tai K. Račkauskas. Oho, koks plakatas kabo Šeduvos degalinėje. Gaila Blinkevičiūtės, kuri priėmusi K. Račkauską po savo sparneliu. Jei ji žinotų apie tavo partiečių, pvz. Vidos Janulaitienės bei kitų darbelius, ji nestovėtų šalia tavęs.
Taigi, prieš eidamas į merus, susitvarkyk reikalus savo partijoje. Adolfas
