Pasakojama, kad viename krašte gyveno senolė, mėgstanti briedienos patiekalus ir modernias pasakas, kurias sekdavo vaikaičiams. Kai kurias ir jų užrašė broliai Ropės. Viena jų skirta skaitytojams.
Seniai seniai, nors kai kurie tvirtina, jog užvakar, pelkinę karalystę valdė karalius Auksaburnis Narcizas. Po to iš neturėjimo ką veikti ar šiaip sau ėmė ir skubiai pasimirė palikdamas sostą be įpėdinio. Vietos diduomenė iškart susidomėjo galimybe jį įsigyti, bet norinčių buvo daug, tad prasidėjo žodinės pjautynės.
Briedienos paštetas arba kovos dėl verkiančio sosto
Seniai seniai, o gal poryt, gyveno senelis ir senelė. Išėjo senelis į „Lidlą“ be atšvaitų, bet pieno nenupirko, palindo po šoferiu, šis jį pervažiavo ir suvolavo. Teko senelei pačiai eiti pieno, susivynioti senelį ir parsinešti juos namo. Senelį, kad nesimėtytų be naudos, tiesė vietoj kilimėlio prie durų. Paskui atėjo žiema, senelis susirgo ir numirė. Ilgais vakarai senelė ruošdavo briedienos paštetą ir vaikaičiams pasakodavo šiuolaikinę pasaką apie karus dėl sosto caraičio Narcizo karalijoje. Ji prasidėdavo taip. Kažkada gyveno toks caraitis Narcizas ir valdė smulkią karalystę, tačiau būdamas garbėtroška užsimanė į imperijos tarnybą. Savo pasiekė ir netgi gavo šventosios šeimos palaiminimą ir pareigas, tapdamas penktojo jaunesniojo imperatoriaus virėjo padėjėjo pavaduotoju. Caraičio Narcizo karalystėje liko atliekamas sostas, dėl kurio susiriejo vietos diduomenė. Ir užvirė žiaurios kautynės. Sraiginis Vėžiagyvis, plikbajoris, nes turėjo tik vieną švarką ir dvejus marškinius, bet kildino save iš negražiai protingų ar gražiai neprotingų bezdžionių (tai ne klaida, būtent bezdžionės nuo žodžio bezdėti, o ne kokių beždžionių) karalių giminės, šliukštelėjo naktinės vazos turinį ant Vytauto Penkiasdešimtkelintojo. Esą, šis nenaudėlis išdavė jo bezdžioniškus interesus ir pasitelkęs plunksnagraužių brolijos atstovą, imperijos interesų Sarginį rotveilerį Jūrmarių Plunksnį, kad pakenktų jo pretenzijoms į sostą. Apdergiant jo kilnius siekius ir subtilius jausmus, gal net ir apkandžiojant liesą pasturgalį. Markizė Basta Vilkaitė juokais mestelėjo, kad paranojos kamuojamas Sraigius galėtų kreiptis į durnių daktarą arba vartotų tuos pačius lašus nuo nervu, kuriuos vartojanti pati. Taip ir buvo. Vytautas Penkiasdešimtkelintasis išėjo pas pažaliavusius ladoblindininkus, vardan sotaus gyvenimo caraičio poste. Caraičio sosto užsimanė ir įmantriai tituluota, pavytusi, gerokai kandžių praretintu kailiuku, tukli grafienė Sara Mara. Kalbama, kad jai mielai talkino pusbajoris Sprindys – kur, lovoje ar gyvenime, istorija nutyli. Dėl sosto kariavo ir kaimo šlėktų statytinis vikontas Avinėlis Garbinuotgalvis, bet būdamas lėtapėdžiu ir kaip kurie pretendentai mažai žinomu, jis didelės įtakos kautynėms turėti negalėjo. Kai kas netgi tuo pasinaudojo. Tarp jų – ir kunigaikščio Gedimino ainis Odisėjas Sumanusis, sugebėjęs vardan tiesos ir sosto pakeisti net vėliavą. Už tai buvo piktai plaktas ir liežuviais prikaltas prie kryžiaus. Kuo baigėsi kautynės, senelė nepasakojo. Sakė pamiršusi, nes kova šiuolaikinėse pasakose gali vykti ir rytoj.
Tiems, kurie nežino, pridurdavo, jog pasakos yra išgalvoti dalykai, netiesa, melas ir apskritai fantastika, kuri gali būti stebuklinė, buitinė, nuotykių, siaubo ar net gyvulinė. Ir patardavo patiems pasirinkti, prie kurių šią pasaką priskirti. Mano galva, yra bent pora kandidatų (čių), kuriuos išrinkus pasaką galėtume priskirti siaubo pasakoms arba šiurpėms.
Senelės pasaką užrašė Paulius ROPĖ
Markizė Basta Vilkaitė juokais mestelėjo, kad paranojos kamuojamas Sraigius galėtų kreiptis į durnių daktarą 
Dėl sosto kariavo ir kaimo šlėktų statytinis vikontas Avinėlis Garbinuotgalvis 
Kunigaikščio Gedimino ainis Odisėjas Sumanusis sugebėjo vardan tiesos ir sosto pakeisti net vėliavą
