Radviliškio rajono savivaldybėje vėl ryškėja sena, bet iki šiol neišspręsta problema – politinės įtakos šešėlis savivaldybei pavaldžiose įmonėse. Šįkart dėmesio centre atsidūrė UAB „Radviliškio vanduo“ ir Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys, valdančiosios socialdemokratų frakcijos atstovas Vidmantas Bernotas.
Valdančiosios daugumos politiko įdarbinimas savivaldybei pavaldžioje įmonėje neišvengiamai kelia klausimą: ar politinė priklausomybė šiuo atveju buvo tik atsitiktinė biografijos detalė, ar vis dėlto tapo nematoma, bet veiksminga rekomendacija? Kai politinės valdžios atstovas gauna darbą įmonėje, kuri tiesiogiai priklauso tai pačiai politinei valdžiai, visuomenė turi teisę tikėtis ne nutylėjimų, o aiškių, viešų ir politiškai atsakingų paaiškinimų.
Tačiau būtent šis Radviliškio atvejis pradeda kelti rimtą nerimą – ne vien dėl paties fakto, o dėl reakcijų nebuvimo, institucinio tylėjimo ir akivaizdaus vengimo išsamiai atsakyti į visuomenei kylančius klausimus.
Meras vengia atsakymų apie politinius įdarbinimus
Savaitraščio „Radviliškio kraštas“ redakcija, siekdama išsiaiškinti, ar savivaldybėje laikomasi skaidrumo ir politinio neutralumo principų, kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės merą Kazimierą Račkauskį. Klausimai buvo konkretūs ir aiškūs:
– ar merui žinoma apie Tarybos nario įdarbinimą savivaldybei pavaldžioje įmonėje;
– kaip jis vertina augantį jo vadovaujamos politinės daugumos atstovų skaičių savivaldybei pavaldžiose įmonėse;
– kokiomis realiomis priemonėmis savivaldybėje užtikrinamas nuo politinės priklausomybės nepriklausomas įdarbinimas.
Šie klausimai kilo ne iš prielaidų, o iš faktinės situacijos: politinės daugumos atstovas priimtas į darbą be konkurso, už solidų atlyginimą, o visuomenei nepateikta jokių motyvų ar atrankos kriterijų. Tačiau vietoje aiškių atsakymų meras pasirinko formalaus atsiribojimo taktiką.
Mero atsakyme nebuvo nei situacijos politinio vertinimo, nei atsakomybės prisiėmimo – tik pakartotas teiginys, kad jis neatrinkinėja darbuotojų, jų neįdarbina ir nenustato atlyginimų. Tokiu būdu esminiai klausimai nebuvo nei paneigti, nei paaiškinti – jie buvo paprasčiausiai apeiti. Plačiau komentuoti situaciją K. Račkauskis atsisakė, atsakomybę perkeldamas UAB „Radviliškio vanduo“ direktoriui Egidijui Barčkui.
Sprendimas priimtas, interesų konfliktas – neįvertintas
UAB „Radviliškio vanduo“ direktorius E. Barčkus, atsakydamas redakcijai, nurodė galintis pateikti tik techninius faktus. Jis patvirtino, kad V. Bernotas priimtas į darbą nuo 2026 m. sausio 2 d. mechaniko-ekspeditoriaus pareigoms, pakeitus į pensiją išleistą darbuotoją. Atlyginimas – 2000 eurų prieš mokesčius. Konkursas neorganizuotas, nes, kaip teigiama, tokio pobūdžio pareigoms jis nėra privalomas.
Formaliai – atsakymai pateikti. Tačiau viešojo intereso požiūriu jie neatsako į svarbiausius klausimus: kodėl pasirinktas būtent V. Bernotas? Kokiais kriterijais remtasi? Ar buvo svarstomi kiti kandidatai? Ar bent įvertintas akivaizdus politinis kontekstas ir interesų konflikto rizika?
Į klausimus apie politinės priklausomybės vertinimą, interesų konfliktų prevenciją ir papildomas skaidrumo priemones neatsakyta visai. Taip susiformavo situacija, kai sprendimas lyg ir priimtas „pagal taisykles“, tačiau jo motyvai liko paslėpti nuo visuomenės.
Tylintis politikas – kalbantys įtarimai
Ypatingą reikšmę šioje istorijoje įgauna paties Tarybos nario Vidmanto Bernoto elgesys. Būdamas politikas ir tiesiogiai susijęs su situacija, keliančia akivaizdų viešą interesą, jis neatsakė į nė vieną žiniasklaidos klausimą.
Politikas negali selektyviai rinktis, kada jis yra viešas asmuo, o kada – „paprastas darbuotojas“. Gavęs darbą savivaldybei pavaldžioje įmonėje tuo metu, kai priklauso valdančiajai koalicijai, V. Bernotas turėjo pareigą viešai ir aiškiai paaiškinti įdarbinimo aplinkybes. To nepadaręs, jis paliko ne atsakymus, o įtarimus.
Todėl kritika šiuo atveju kyla ne dėl paties įsidarbinimo fakto, o dėl viešos atsakomybės vengimo. Kai politikas tyli, kalbėti pradeda faktai ir visuomenės abejonės.
Politikai tyli – išvadas daro visuomenė
Kai politikai nepatogius klausimus apeina formaliais atsakymais arba atsakomybės perkėlimu, jie patys kuria nepasitikėjimą. Šiuo atveju tai liečia ir merą Kazimierą Račkauskį, atsisakiusį politinio vertinimo, ir Tarybos narį Vidmantą Bernotą, nepaaiškinusį savo įdarbinimo aplinkybių.
Kol šie klausimai lieka be atsakymų, visuomenei belieka daryti išvadas pačiai. O tokioje erdvėje visada laimi ne skaidrumas, o įtarimai. Būtent tai ir tampa didžiausia politine atsakomybe tiems, kurie nepaaiškina, kaip savivaldybei pavaldžiose įmonėse iš tikrųjų užtikrinamas skaidrus ir nuo politinės įtakos nepriklausomas įdarbinimas.
Emilija Laukagalytė
