Savaitės komentaras

Dažniausiai laiko neturi tie, kurie, tiesą sakant, nieko ir neveikia!

V. Šereikienė

Jei kas nežino, tai serijos knygų apie Tėvą Stanislovą autorė, kurios žodžius pasirinkau paantraštei. Pradėsiu nuo paprastos istorijos. Vieną dieną nunešiau susikaupusius plastikinius butelius į „maksimikės“ taromatą. Jis neveikė, bet ekrane švietė užrašas: „Atsiprašome! Įrenginys laikinai uždarytas. Nepaspaustas nustatymo iš naujo mygtukas“. Nupėdinau į parduotuvę ir apie padėtį informavau pardavėją. Ji patarė truputėlį luktelėti, darbuotojas, esą, tuoj ateis. Palaukęs bent dešimt minučių nusprendžiau, kad man šaltoka ir nuėjau į prekybos centrą „Tau“. Smulkmena, šimtas metrų ten, šimtas atgal, nors, tiesą pasakius, į parduotuvę ir nebegrįžau, bet kažkodėl prisiminiau, jog tarybiniais metais su stiklo tara (plastiko ir skardinių gėrimams anuomet net nebuvo) nuolat kildavo problemas. Ergo, grįžtame į „balanos gadynę“, bent jau požiūriu į žmogų, jo laiko švaistymą.
Savaitgalį atsiverčiau oficiozą, kur trečią puslapį užėmė konservatorių partijos kandidatas į mero postą. Veik dvigubai didesnis nei prieš tai buvęs socdemų. Jis savo mintimis, teiginiais iš esmės niekuo nesiskyrė nuo prieš tai vykusių rinkimų. Sužinojau, kad mūsų savivaldybė „juda ilgu irsudėtingu, tačiau aiškaus progreso keliu“. Sužinojus atvypo žandikaulis. Rajone buvo per 55 tūkstančių gyventojų, liko apie 35 tūkstančius, atlyginimai – vieni mažiausių Lietuvoje, o triukšmo lygis, ko gero, didžiausias tarp Lietuvos miestų. Ir kur čia galima įžvelgti progresą?! Reklaminiame straipsnyje rašoma ir apie bendravimą su žmonėmis, ir darymus to, ko reikia, kas būtina ir svarbu. Akivaizdu, kad „degėsiai“visai nesvarbūs, kaip ir fermų griuvėsiai ir pan. Kalbama ir apie daugybę įpusėtų darbų. Na, tai tikra tiesa, mieste ir rajone apstu pradėtų remontuoti gatvių, kelių, bet jie niekaip neužbaigiami. Rašoma ir apie objektyvią kritiką, ir apie tai, jog vienas žiniasklaidos priemonės savininkas garbina save, pretendentą į merus maišydamas su žemėmis. O pagalvoji, dar neseniai eidavome lažybų, kiek mero nuotraukų bus oficioze, o kiek – privačiame leidinyje. Vienu metu net buvo nusistovėjusi situacija, kai šešioms mero nuotraukos tekdavo aštuonios leidinio savininko. Ir be savigyros neapseita. Kad ir tam pačiam oficioze yra straipsnis apie ligoninės išgelbėjimą, kur gelbėtojas…Taip, taip-meras. Užmaskuota reklama – taip pat reklama. Ji savotiška politikų liga, vadinama populizmu. Ar tai būtų minėti herojai, ar koks N. Puteikis, A. Šedžius, K. Pūkas ir kiti panašūs į juos. Straipsnyje didžiuojamasi ir baseinu, lyginamasi su sostine ir net Biržais. Bet būkime sąžiningi, Biržai, palyginus su Radviliškiu, tik miestelis, toks kaip Joniškis, Pakruojis ir t.t.  Pretendentas tvirtina, jog turi sveikatos tęsti, kas pradėta, turi sumanymų, kuriuos reikėtų realizuoti. Na, sveikata toks nepatikimas dalykas: čia ji yra, čia užklupo liga, o dėl naujų sumanymų įgyvendinimo reikėtų pasimelsti, nes, neduok Dieve!, mieste vėl atsiras koks „gyvatynas“ ar aikštė už milijonus. Kandidatas kviečia rinktis gėrio kelią, tai puiku, pritariu, bet aš rinkčiausi tiesos kelią, kurio dar nė vienas kandidatas taip ir nepasiūlė.
Beje, apie rinkimą. Džiugu pastebėti, kad šunų išvedžiotojai, išskyrus beviltiškus chamus, surenka savo augintinių ekskrementus, bet palieka savo, nors parke yra tualetas.
O šiaip viskas kaip buvę. Minaičių gyventojai akmeninis dobia šunis ir pūdo šunieną dėl kulinarinių eksperimentų. Prekybininkams rūpi tik pelnas, o politikai, tiek sovietmečiu, tiek dabar žada žmonėms šviesų rytojų.

Vytautas MIKALAUSKIS

Total
0
Dalinasi
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts