Socialiniai tinklai

Rajono aktualijos

Sąskrydyje atgijo tremties prisiminimai

Avatar

Paskelbta

data

Jau 27 vasarą Ariogaloje vykstantis tremtinių, politinių kalinių, Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“ suburia tragiško likimo ešelonų brolius ir seseris, praėjusius kančių pragarus Sibiro, Permės, Komijos, Magadano, Kazachstano lageriuose ir tremtį Sibiro ar Uralo platybėse.

 

Tradicinis sąskrydis Dubysos slėnyje

Jau nuo devynių ryto prie Ariogalos Švenčiausiojo Arkangelo Mykolo parapijos bažnyčios pradėjo rikiuotis daugiatūkstantinė margaspalvė kolona. Užsiregistravusiems buvo įteiktas suvenyras – šventės apyrankė.

10 valandą kolona pajudėjo į šventiškai padabintą Dubysos slėnį. Pakelė papuošta stendais ir plakatais, nuotraukomis, menančiomis nelengvus kovų ar tremties metus.

Kolonos priekyje žengė karinis jūrų laivyno pučiamųjų orkestras ir Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai su Lietuvos Respublikos vėliava ir gėlių puokštėmis rankose, politiniai kaliniai ir tremtiniai, nešdami sąjungos vėliavą. Tarp žygiuojančiųjų eisenoje buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai iš Radviliškio rajono.

Apėję garbės ratą  dalyviai perdavė vėliavas jauniesiems Ariogalos šauliams.

Dubysos slėnyje buvo pakeltos sąskrydžio bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių vėliavos, skambėjo šių šalių himnai. Latvijos valstybinę vėliavą karu su Garbės sargybos kuopos kariu pakėlė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Radviliškio filialo pirmininkė Stasė Janušonienė.

Tylos minute sąskrydžio dalyviai pagerbė žuvusiuosius tremtyje bei kovose už Tėvynės laisvę. Pagerbiant žuvusiuosius, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai išnešė gėles į Ariogalos kapines ir padėjo prie Kankinių memorialo.

Arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ir Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas aukojo Šventas Mišias, maldoje suklupo ir sąskrydžio dalyviai.

Baigiantis Mišioms į slėnį atnešta sąskrydžio ugnis, kuri ryte buvo įžiebta Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje nuo Amžinosios ugnies aukuro prie paminklo Nežinomam kareiviui. Fakelą į slėnį atnešė buvę tremtiniai Petras Sventickas, Alvydas Semaška ir gausi jo šeimyna, o taip pat bėgikai iš Kauno, Prienų ir kitų Lietuvos miestų.

Amžinoji ugnis, keliaudama iš rankų į rankas, buvo perduota LPKTS garbės pirmininkui daktarui Povilui Jakučioniui, kuris ir uždegė šventės aukurą.

Šventę pradėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Gvidas Rutkauskas. Buvo  perskaitytas Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas, nuaidėjo Garbės sargybos kuopos karių salvės už Lietuvos politinius kalinius ir partizanus, už visus Lietuvos tremtinius ir Laisvės kovotojus, Tėvynę Lietuvą. Padėkos raštai buvo įteikti Lietuvos kariuomenės kariams, įamžinantiems Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių atminimą.

Susirinkusius sveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Vytautas Landsbergis, Seimo nariai, Raseinių rajono vadovai, svečiai.

Turininga programa

Koncertinėje sąskrydžio programoje dainavo Jungtinis tremtinių ir politinių kalinių choras, Liudas Mikalauskas, liaudiškos muzikos ansamblis „Ainiai“, ilgametis „armonikos“ ansamblio solistas ir vadovas Stasys Liupkevičius, karia-bardai Vytautas Šerelis ir Ernestas Kuckailis.

Netoli nuo pagrindinės scenos buvo įsikūrę filmų ir parodų bei „Misijos Sibiras 2017“ palapinės, kuriose buvo galima apžiūrėti parodą „Krepšinis sovietų lageriuose ir tremtyje“, dalyvauti Lietuvos kariuomenės viršilos E. Kuckailio knygos „Tylūs žingsniai per samanas“ ir Arvydo Anušausko knygos „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“ pristatymuose, pasiklausyti Lauryno Kaščiūno ir Žygimanto Pavilionio paskaitos „Iššūkiai nacionaliniam saugumui“, pamatyti filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir susitikti su režisieriumi Donatu Ulvydu.

„Misija Sibiras 2017“ palapinėje buvo galima padiskutuoti su jos dalyviais, išgirsti jaunų lietuvaičių įspūdžius iš susitikimų Sibiro žemėje, įsigyti knygų apie ankstesnių metų ekspedicijas.

Sąskrydžio dalyvius keletą metų džiugino partizanų bunkeris, kuris, bevežiojamas po įvairias šventes sulūžo, todėl šiemet karo rekonstruktorių klubas „Partizanas“ visus pakvietė į partizanų slėptuvę, kurioje buvo galima susipažinti su partizanų gyvenimo rekonstrukcija.

Užpildė vagoną

O tuo metu aikštėje būreliais susėdę šventės dalyviai vaišinasi atsivežtomis gėrybėmis ir maloniai bendravo, klausėsi liūdnų ir linksmų pasakojimų, dainavo jaunystės dainas, rodė savo vaikystės ar jaunystės fotografijas.

Dažnas, prisiminęs tremties dienas, patirtus vargus, susitikęs senai bematytus lagerių draugus, ir ašarą nubraukdavo.

O šių žmonių likimai tikrai įdomūs, nors ir skaudūs.

Jadvyga Peleckienė, o tuomet Jotautaitė, į tremtį buvo išvežta eidama septintus metus.Vėriškiuose gyvenusią Peleckų šeimą – tėvus ir šešis vaikus, išvežė 1949 metų kovo mėnesį.

„Išvežė mus iš Šeduvos geležinkelio stoties. Tėveliai pasakojo, jog turėjo išvežti kaimynų šeimą, tačiau jų neradę paėmė mūsų šeimą, kad užpildytų sąstatą. Tėvelis tuo metu buvo seniūnas, todėl tikrai mūsų šeimos nesiruošta vežti. Pačiai jaunesnei seseriai buvo penkeri, o vyriausiai – septyniolika“, – pasakojo J. Peleckienė.

Į tremtį Sibire pakliuvusi dar būdama vaikas, šeduvė sako, jog didžiauisią įspūdį jai paliko gamta.

„Gyvenom ant upės kranto. Šalia miškas, uogos. Grybai ir uogos mus gelbėjo pirmus trejus metus – uogaudavom, grybaudavom, žvejodavom. Taip ir išgyvenom pačią tremties pradžią. Lietuviai darbštūs žmonės. Brolis, būdamas 13-os metų, pradėjo dirbti traktorių prikabinėtoju, tėvelis dirbo prie arklių. Kadangi mama buvo ligonė, todėl sunkiausia dalia teko vyresniosioms seserims. Joms teko žiemą miške pjauti malkas. Tai buvo labai sunkus darbas“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Pasak jos, lankant vidurinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi už aštuonių kilometrų nuo jų gyvenamosios vietos, teko patirti, kad tu kitokia, nes per pertraukas buvo griežtai draudžiama kalbėti lietuviškai, o to nebuvo pradžios mokykloje.

„Kai grįžom į Lietuvą aš nemokėjau lietuviškai, tačiau rusų kalbą žinojau gerai. Teko lankyti vakarinę mokyklą Radviliškyje“, – sako šeduvė.

Šeduvė sako, jog jų šeima į Lietuvą grįžo po aštuonerių metų, nes buvo išleista anksčiau, kaip daugiavaikė šeima.

„Iš tremties grįžom visi ir tai didžiausia laimė. Nors tėvelio giminė plati, tačiau tremtį teko patirti tik tėveliui. Kiti sako, kad neleido grįžti į tėviškę, tačiau mes grįžom į Vėriškius ir net į savo namus. Pirmininkas iš vyresniosios sesers, kuri grįžo anksčiau, sužinojęs, jog mes grįžtam, iš pusės mūsų namo iškeldino gyventojus ir dar pusmetį mus globojo. Todėl ir aš, ir mūsų šeima jį minim tik geru žodžiu“, – sako moteris ir priduria, jog jos vyras taip pat tremtinys – į Sibirą ištremtas iš Kelmės rajono.

„Jis Tulune, kur mes gyvenom, mokėsi miško pramonės technikume, tačiau susipažinom Lietuvoj“, – šypsosi ponia Jadvyga

Svajonė – gauti duonos

Radviliškietė Jadvyga Valiuševičienė į Sibiro platybes buvo ištremta iš Joniškaičių kaimo, buvusio netoli Lygumų (dabar – Pakruojo rajonas).

„Išvežė mus – mamą ir dar dvi mano seseris – 1949 metų gegužį. Užkaltame vagone kelionė užtruko 19 parų. Atsidūrėme toli nuo Lietuvos, pačioje taigoje, Alzamajaus rajone „Vostočnyj“ punkte. Man tuomet buvo 11 metų. Teko dirbti gana sunkiai. Teko kirsti ir mišką, dirbti prie geležinkeliuko tiesimo darbų. Apie mokslus nebuvo ir kalbos. Tik vėliau čia pastatė mokyklą. Jau po Stalino mirties buvau išsiųsta į Irkutską, kur mokiausi prekybos mokykloje. Baigus mokslus teko dirbti vietinėje parduotuvėje“, – pasakojo moteris.

Pasak radviliškietės, jų šeima buvo ištremta vien todėl, kad samdė darbininkus ūkio darbams.

„Tėvelis tuo metu buvo jau miręs, o mamai buvo sunku nudirbti visus darbus, todėl ji samdydavo darbininkus. Vien dėl to mus ir išvežė“, – sakė ji.

Į Lietuvą šeima grįžo 1960 metais. Tačiau į gimtus namus grįžti nebuvo lemta. Sodyba buvo nugriauta, o ir pats kaimas melioracijos jau buvo beveik sunaikintas. Todėl pasirinko Radviliškį.

Paklausta apie sunkios vaikystės įspūdžius, svajones, ponia Jadvyga sako, jog pati didžiausia svajonė buvo gauti duonos.

„Gal todėl 35-erius metus Radviliškyje išdirbau duonos kombinate“, – šypsodamasi sako ji.

Per visą dieną radviliškiečių, buvusių tremtinių ir politinių kalinių, stovyklavietė tai išretėdavo, tai joje susiburdavo kur kas daugiau žmonių negu buvo atvažiavusių iš Radviliškio. Giminaičių, tremties ar lagerio draugų ieškojo dažnas. Susitikę tremties draugai dalijosi prisiminimais, žiūrėjo atsivežtas tremties laikų nuotraukas.

Saulius JUŠKEVIČIUS
Autoriaus nuotr.

 

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rajono aktualijos

Pakalniškių kaime tėvą sumušęs sūnus uždarytas į areštinę

Avatar

Paskelbta

data

Gruodžio 23 d. apie 21:00 val. Radviliškio rajone Pakalniškių kaime, Rozalimo g., namuose sūnus, gim. 1985 m., sumušė tėvą, gim. 1957 m. Nukentėjusysis dėl sukelto fizinio skausmo į gydymo įstaigas nesikreipė. Įtariamasis uždarytas į Šiaulių AVPK areštinę. Pareiškimas gautas
2020-12-24.

Asociatyvi nuotr.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Šeimose – domėjimasis tradicijomis

Avatar

Paskelbta

data

Anksčiau ilgus žiemos vakarus žmonės užpildydavo, kartu dirbdami nesunkius ir neskubius darbus. Radviliškio kraštas nuo seno garsėja savo tautodailininkais, jų darbų gausumu, autentiškumu. Čia organizuojami čempionatai (kojinių mezgimo, pasakų sekimo), konkursai, adventiniai turgūs ir kita.

Viešoji biblioteka, siekdama priminti senąsias tradicijas, ilgesniais rudens ir žiemos vakarais kvietė visus norinčiuosius į Šeimų etnokultūrinę stovyklą – pabūti drauge, pamąstyti apie praeities svarbą dabarčiai. Pagrindinė šio projekto idėja – pristatyti krašto žmonėms lietuvių tautos savitumą: tautodailę, tautosaką (sekamą ir dainuojamąją) bei muzikavimą.

Spalio–gruodžio mėnesiais vyko įvairūs užsiėmimai tautodailės temomis. Juos vedė tautodailininkai Regina Martyšienė, Jadvyga Kurmanskienė, Jolanta Kvedarienė, Eugenijus Arbušauskas, Olė Plungienė. Dalį šių užsiėmimų buvo galima pamatyti Viešosios bibliotekos e. erdvėje – videopamokėlėse, kuriose aiškinta apie riešinių mezgimo ypatumus, šiaudinio paukštelio rišimą, juostų pynimą, tradicinių kanklių gaminimą bei kankliavimą.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laimutė Verbickienė vedė edukacinį užsiėmimą apie pasakas mūsų ir kitų tautų gyvenime, lektorė, etnologė Gražina Kadžytė pristatė švenčių ratą, lektorė, etnomuzikologė, TV laidų vedėja, Vilniaus miesto folkloro ansamblio „Virvytė“ vadovė Loreta Sungailienė pasakojo, kas padeda atverti vaikų balsus ir širdis, patarė, kaip skatinti kūrybiškumą ir kaip visai šeimai prisijaukinti liaudies dainą, šokį, žaidimą, pasaką.

Visus tuos mėnesius Viešosios bibliotekos e. erdvėje buvo pristatomos tautodailininkų darbų parodos: kojinių, pirštinių, keramikos, lėlių, sodų, verpsčių ir kt. Šiaulių televizijos darbuotojai sukūrė videofilmą apie tautodailę ir tautodailininkus mūsų rajone.

Susidomėjimas projekto veiklomis, dalyvavimas jose rodo, kad neblėsta dėmesys mūsų protėvių darbams ir tradicijoms. Projekto veiklų rezultatus (fotonuotraukas, videomedžiagą) savo bendruomenėse pristatė, jais su mokiniais, jaunimu dalijosi mūsų partneriai.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Viešosios bibliotekos informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi