Rugsėjo 14 d.Prezidentūroje vyko Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiausįteikimo ceremonija, kurioje dalyvavo ir „Radviliškio krašto bendruomenės” Vėriškių skyriaus vadovė Roma Mockienė. Ji kartu su savo sese Jadvyga Valutiene atsiėmė apdovanojimą, skirtą seneliams Tadui Pociui (1870-1960) ir Barborai Bacevičienei – Urbonavičiūtei (Pocienei) (1880-1972). Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius skirtas tiems, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.
Daugelis apdovanoti po mirties
Apdovanojimui asmenis pasiūlė Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus. Buvo remtasi išsigelbėjusių žmonių liudijimais. Šiais metais apdovanojimui buvo pristatyti 37 asmenys, iš kurių tik viena Kristina Kazlauskienė (Arvasevičiūtė) sulaukė mūsų dienų. Visi kiti apdovanoti po mirties. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius įteiktas žydų gelbėtojų vaikams, anūkams ar proanūkiams. „Drąsa ir kilnumas nemiršta, o tampa įpareigojimu mums visiems“, – savo kalboje sakė LR PrezidentasGitanas Nausėda. Susirinkusiuosius pasveikino Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorės patarėjas, rašytojas Markas Zingeris, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Senelių sodyboje slėpėsi 8 žydų tautybės žmonės
Roma Mockienė papasakojo, kad savo senelių Pocių ji beveik neatsimena. Kai mirė močiutė, Roma buvo antroje klasėje. Senelis Tadas Pocius mirė, kai ji nė nebuvo gimusi. Iš mamos pasakojimų vėriškietė buvo girdėjusi, kad seneliai karo metais gelbėjo žydus, tačiau anksčiau mažai apie tai žinojo. Dabar, sužinojusi, kad jos senelių Tado ir Barboros Pocių šeima išgelbėjo iš Kauno geto pabėgusius 8 žmones, ji pasidomėjo ir visa šia istorija. Moteris pasidalino savo senelių istorija. Daugelis turbūt žino, kad Antrojo pasaulinio karo metais vykdavo masinės žydų naikinimo akcijos, todėl žydai ieškojo galimybės pasislėpti pas žmones. Ieškojo galimybių išsigelbėti ir žydai Kauno gete. Romos Mockienės senelių pažįstami Antanas ir Stasė Volskiai patarė žydų Feinbergerių šeimai bėgti iš geto ir organizavo jų gelbėjimo operaciją. Antanas Volskis sutarė su Karalgirio girioje gyvenusiais Pociais, kad priims šiuos bėglius. 1943 metų spalio 20-30 dienomis Tadas Pocius per du kartus įveikė apie 40 kilometrų atstumą ir atvežė iš Kauno geto pabėgusius žydus į savo sodybą. Tarp jų buvo Dovydas ir Sania Feinbergeriai, Berlas ir Raja Kaganai, Rajos sesuo Nechama, Mošė Akberis. Visi karo metais pas Pocius apsigyvenę žydai liko gyvi.
Surastas ryšys su išlikusiųjų dukromis
Išsigelbėję žydai Berlas ir Raja Kaganai nukeliavo iki Jungtinių Amerikos Valstijų ir su po karo gimusiais vaikais apsigyveno Niujorke. B. Kaganas dirbo žymiame institute. Vienas iš daugelio šio žymaus mokslininko ir rašytojo darbų – 1955 metais išleistas dienoraštis, rašytas slapstymosi Karalgiryje metu. Prisiminimais pagrįsta knyga pavadinta „Žydas miške”. Dėkingų lietuviams žydų Kagan dukterys Ada ir Miran Kagan Liber 1996 metais tėvo dienoraštį išvertė į anglų kalbą. Romai Mockienei, kaip gelbėtojų įpėdinei, buvo atsiųstas šis leidinys. Jį vėriškietė įdavė savo sesers dukrai, kuri dirba vertėja, kad išverstų į lietuvių kalbą. Būtent Miran Kagan Liber ieškojo savo tėvų istorijos likučių Lietuvoje ir surado Romos šeimą, su kuria nori palaikyti draugiškus ryšius.
Rita Grigalienė
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, skirtas Romos Mockienės močiutei Barborai Bacevičienei – Urbonavičiūtei (Pocienei)
