Radviliškietė Jovita dirba mama

Daug kas pasakytų, kad radviliškietės Jovitos Butnorienės specialybė – mama. Deja, dokumentuose ji pavadinta ne taip ir skambiai – „šeimynos narė“ ir prieš beveik trejus metus yra įsteigusi šeimyną „Linksmasis traukinukas“. Ši stipri ir atsakinga moteris viena prižiūri net 7 šeimynos vaikus. Visi jie gana skirtingo amžiaus – 4, 8, 12, 14, 15, 17 metų globotiniai bei rūpintiniai ir vienas 11-metis oficialiai globojamas laikinai. Deja, dažniausiai ta laikina globa tampa nuolatine. Vaikų vardų nutarėme neminėti. Po švenčių Jovitą užkalbinome, nes buvo smalsu, kaip prabėgo šventės ir kuo visa šeimynėlė gyvena dabar.

– Kuo svajojote tapti vaikystėje ir ką labiausiai mėgote?

 – Vaikystėje, manau, buvau kaip ir visi. Šeimoje augome trys seserys. Gyvenome Šiauliuose. Ypatingų pomėgių neturėjau ir po 8 klasių įstojau į tuometinį K. Didžiulio politechnikumą. Specialybė buvo susijusi su radiotechnika, bet darbo, susijusio su tuo, nedirbau. Pasukau kita kryptimi – pradžioje dirbau buhaltere, o prasidėjus įmonių privatizacijai, išvykau gyventi į Radviliškį ir ten pradėjau dirbti policijoje. Apylinkės inspektore išdirbau 20 metų. Kad ten galėčiau dirbti, baigiau specialius kursus Klaipėdos policijos mokykloje. Dabar visą save esu paskyrusi vaikų gyvenimui.

– Kaip kilo mintis pasirūpinti vaikų globa?

– Dirbdama policijoje apylinkės inspektore, dalyvaudavau renginiuose, kurie susiję su vaikais. Darbo reikalais tekdavo lankytis šeimose, kuriose bėdų pridaro geriantys tėvai, vykdavo smurtas, moterys pasirinkdavo geriantį vyrą ir dėl to kentėdavo vaikai. Labai gerai žinojau, kaip tokiais atvejais kenčia vaikai. Tuo metu aplankydavau vaikus globos namuose, pasiimdavau pasisvečiuoti į namus savaitgaliams, o kai išėjau į pareigūnų pensiją, atsirado daugiau laisvo laiko ir ryžausi imtis didesnės atsakomybės. Prieš 4 metus pažįstamiems nutiko bėda – iš šeimos paėmė vaikus. Sužinojau, kad jau paaugusiems vaikams teks gyventi globos namuose ir norėjau juos nuo to apsaugoti. Pasiėmiau juos pas save. Kaip visada tokiais atvejais, tikimasi, kad tai bus tik laikinai, bet išėjo taip, kad vaikai liko visam laikui. Mergaitei tuo metu buvo 7-8 metai, berniukui, kaip tuo metu ir mano jauniausiam sūnui, buvo 17. Po metų abu jaunuoliai išvyko į Šiaulius mokytis. Likome su mergaite namuose ir nusprendėme, kad jai reikia draugės. Gavome ne vieną, o visus keturis draugus. Tiesiog vienos šeimos vaikučiams pritrūko rūpesčio ir jie visi atsirado pas mus. Tada steigėme šeimyną.

– Ar sudėtinga įsteigti šeimyną?

– Nėra paprasta. Šeimynai yra keliami nemaži reikalavimai. Reikia gauti medicinos išvadą, kad žmogus dėl sveikatos būklės galės pasirūpinti vaikais, taip pat institucijos surenka duomenis dėl teisėtvarkos pažeidimų. Vargu, ar teistam žmogui būtų patikėta globoti vaikus. Taip pat tikrinama, ar vaikams bus sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. Steigiant šeimyną, turi būti numatytas ir globojamų vaikų skaičius. Gaunamas šeimynos dalyvio statusas sutiekia tam tikras socialines garantijas, tačiau tikrai ne kokias nors didžiules pajamas. Kartais būna skaudu, kad žmonės svarsto, kad neva dėl pinigų imamasi tokios atsakomybės. Aš norėjau tiems vaikams padovanoti savo rūpestį. Pamačiau, kad vaikams reikia pagalbos, o apsispręsti reikėjo greitai, ir pasiryžau. Atsakomybė buvo didelė, nes vaikai buvo jau nemaži. Už vaikų globą gaunami pinigai tikrai nėra dideli. Be to, dabar, vos sukanka 18 metų, vaikai būna atskirti nuo šeimynos, nors ir mokosi. Pradėjusiam mokytis pilnamečiui globotiniui 2021 metais buvo skiriama vos 160 eurų. Nuo šių metų ta suma padidėjo, bet ne tiek, kad visiškai patenkintų jaunuolio poreikius. Dabar turime vieną vaikinuką, kuris mokosi statybininko profesijos. Jis vis tiek grįžta pas mus, kaip į savo namus, ir aš esu už jį atsakinga. Dabar mano rūpestis – kad jam pavyktų sėkmingai įsidarbinti. O išlaidos šeimynos tikrai nemažos – be 50 eurų į parduotuvę eiti neverta, nes vaikams visko norisi. Be to, dalis vaikų su akinukais, kurie kainuoja nemažai. Dabar ir dantų gydytojas taip pat praktiškai brangiai apmokamas.

– O kaip Jus vadina globojami vaikai? Mama?

– Ne, jie mane vadina teta. Kai kurie vaikai pas mane pakliuvo jau dideli, gal todėl. Nemanau, kad tai labai svarbu, kaip jie mane vadina. Matau, kad myli, ir to pakanka.

– Kuo šeimynoje vaikams geriau nei globos namuose?

– Šeimyna yra juk tas pats, kas ir šeima. Čia vaikai gali labiau tvarkyti savo laisvalaikį, artimiau susipažįsta su buities darbais, nėra nuolat besikeičiančių auklėtojų ir jie gali savo problemas aptarti tik su manimi. Tiesiog atsiranda artimesnis ryšys.

– Su kokiais susiduriate sunkumais?

– Kadangi turime nuolatinius šešis šeimynos globotinius, dabar turime dar vieną naują vaikiuką, kurio likimas sprendžiasi šiuo metu, jau vien namų ruoša užima daug laiko. Tenka gaminti daug valgių, nes norisi vaikams įtikti maistu, kad visi būtų sotūs ir laimingi. Visada gaminu kelis antro patiekalo variantus. Gaminti mėgstu, pati kepu pyragus, bandeles. Vaikai prie maisto gaminimo taip pat prisideda, bet šeimoje daugiau berniukų, tai jie nėra itin susidomėję valgių gamyba. Jie grįžta iš mokyklos ir nori, kad būtų pagaminta. Daug laiko atima tai, kad su vaikais tenka lankytis pas gydytojus, spręsti įvairius teisinius reikalus. Tai atima ne tik laiką, bet ir emocinių jėgų.

– Ar nesunku buvo tuo metu, kai tiek vaikų namuose turėjo mokytis nuotoliniu būdu?

Taip, visi kambariai tada buvo užimti, bet su tuo apsipratome. Vaikams trūko kompiuterių, tačiau mokyklos jai pagelbėjo. Man padėti jiems mokytis nereikėjo, jie vieni kitiems padeda. Vieni vaikai mokosi geriau, kiti – silpniau, bet susitvarkome. Pati pandemija padarė savo indėlį, kad žmonės mažiau bendrauja ir mažesnės galimybės susiburti.

– Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Turime savo tradicijas, kartu švenčiame gimtadienius. Būna, kad per mėnesį supuola ir du gimtadieniais. Turime 9 vietų autobusiuką ir galime visi kartu važinėti ir keliauti. Stengiamės laisvalaikį leisti visi kartu. Kalėdos – smagiausias metas, kai visi gauna dovanų, vienas tuo pačiu metu švenčia ir gimtadienį, todėl gauna ir gimtadienio, ir Kalėdų dovanas. Turime dar sodybą, su vaikais į ją važiuojame, vykstame pas giminaičius į Šiaulius, pas vaikų giminaičius.

– O ką apie Jūsų pasirinkimą globoti vaikus mano Jūsų suaugę vaikai?

– Visi trys mano vaikai gyvena savarankiškai. Jie geranoriškai priėmė idėją ir kiek galėdami padeda. Dukra su vyru gyvena Vilniuje. Jie turi atsakingus darbus, padeda mums, kai atvykstame į sostinę. Buvome su vaikais šiemet prie kalėdinės eglės Vilniuje. Jauniausias su drauge gyvena Šiauliuose, padeda mums kasdieniniuose dalykuose. Vyriausias sūnus su šeima gyvena Šiauliuose ir padeda buities, remonto klausimais. Mums daug daiktų lūžta, dūžta, todėl tenka tais klausimais padėti. Namus tenka nuolat paremontuoti. Taip pat mano vaikai patys bendrauja su vaikais iš globos namų.

– Kokia Jūsų nuomonė apie vaikų bendravimą su biologiniais tėvais?

– Man tikrai svarbu, kad vaikams būtų galimybė bendrauti su giminaičiais. Paprastai juos lankome visi kartu per vaikų atostogas. Deja, daugiau vaikai rodo iniciatyvą bendrauti su savo biologiniais tėveliais, bet taip, kad labai jų lauktų ir pergyventų, tai nėra. Jie priprato pas mus, prisitaikė ir laiko, kad esame šeima. Mažiausias, kuris dabar yra 4 metukų, su biologiniais tėvais apskritai beveik nėra matęsis. Jis nuo gimimo gyveno globos namuose ir šiam vaikui mamos sąvoka nėra suprantama. Kiek galėdama, pati stengiuosi, kad turintys bėdų vaikų artimieji keistų gyvenimo būdą. Manau, kad jiems svarbiausia yra pradėti. Juk visiems gyvenime buvo ir geriau, ir prasčiau, o dedant pastangas, randame ir išeitį.

– Ar jaučiate valdžios institucijų dėmesį bei pagalbą?

– Su valdžios institucijomis bendraujame geranoriškai. Esu ypatingai dėkinga mokytojams iš Gražinos pagrindinės mokyklos bei Vaižganto progimnazijos. Manyčiau, galbūt tik ūkininkai ar verslininkai galėtų kiek prisidėti prie pagalbos šeimynoms.

– Ar rekomenduotumėte kitiems tapti globėjais ar steigti šeimynas?

– Nors šis darbas reikalauja itin didelės atsakomybės, ryžto ir daug jėgų, visus, kuriems iki šiol toks įsipareigojimas atrodo tik svajonė, paskatinčiau nebijoti ir pasirūpinti mažųjų gerove. Šios pastangos duoda gražių ir akivaizdžių rezultatų – smagu žiūrėti, kaip vaikai auga, keičiasi, randa savo kelią bei užauga dorais žmonėmis.

Kalbėjosi Rita Grigalienė

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts