Socialiniai tinklai

Aktualijos

Radviliškiečių mylimas gydytojas odontologas Šarūnas Liukpetris – vienas aktyviausių Sausio 13-osios dalyvių

Avatar

Paskelbta

data

Šarūnas Liukpetris gimė 1961metų rugpjūčio 25d. Kauno mieste, tarnautojų šeimoje. Tėvas – miškininkas, mama – inžinierė. Pradžioje, kol tėvas girininkavo, 1961-1965 metais gyveno Kauno rajone, Nemuno girininkijoje. Tuo metu buvo tvenkiamos Kauno marios, tėvas, Zenonas Liukpetris, dirbo girininku ir vadovavo miškų kirtimui, kurie dabar yra marių dugne.

1979 metais Šarūnas Liukpetris baigė Kauno24 – ąją vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno medicinos instituto Stomatologijos fakultetą, kurį baigė 1984 metais ir įgijo gydytojo stomatologo specialybę.1984-1985 metais atliko internatūrą Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje. Šarūnas Liukpetris buvo skiriamas dirbti į Vilniaus miestą, tačiau, įvykus konfliktui su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru V. Platūkiu, nuėjo dirbti pagalbiniu darbininku prie namų statybos. Šarūnas sako, kad po pusmečio ministras pasikvietė, teiravosi, kur buvo dingęs, net grasino atimti diplomą. Jis paaiškino, kur dirbo, mat atlygis buvo keturis kartus didesnis nei poliklinikoje. Ministras tuo buvo nepatenkintas, juk tarybinis daktaras negali plytų nešioti. Šis pokalbis nukreipė Šarūno Liukpetrio gyvenimą įgytos specialybės linkme.

1985metų pabaigoje Kauno medicinos instituto docento S. Kindziulio dėka jam pavyko įsidarbinti Vilniaus miesto 4-oje poliklinikoje. Čia jis dirbo vienerius metus ir tuomet buvo paimtas į sovietinę armiją dvejiems metams, 1986-1988 metais tarnavo Tolimuosiuose rytuose, Skovordino miesto kariniame dalinyje divizijos stomatologijos kabineto viršininku. Sunkiai pernešė aklimatizaciją, tačiau profesiniu atžvilgiu mokykla buvo puiki: įvairios veido, žandikaulių traumos, veido srities pūliniai bei kasdieninės stomatologinės problemos. Iš pradžių patirtis buvo nedidelė, todėl teko pasiimti senuosius vadovėlius ir daug ką kartoti iš naujo. Šarūnas Liukpetris buvo atskirtas nuo šeimos, nuo savos aplinkos. Tą netektį kompensavo keliaudamas po Tolimuosius rytus. Bekeliaudamas atrado vieną iš didžiausių savo gyvenimo pomėgių – medžioklę. Tai užsiėmimas, teikiantis adrenalino, ir jis lig šių dienų yra šios srities fanatikas.

Atliekant tarnybą sovietinėje armijoje, iš namų atėjo žinios apie Atgimimo sąjūdį ir bruzdėjimus Lietuvoje. Todėl tapo labai nemiela būti taip toli, be abejo,jam norėjosi kuo greičiau grįžti į Lietuvą.

1988 metais, prieš Kalėdas, Kūčių dieną, jis jau buvo namie, Lietuvoje. Tą pačią dieną Šarūnas Liukpetris gavo pasiūlymą įsidarbinti Kauno 2-oje klinikinėje ligoninėje. Šioje įstaigoje jis dirbo iki 1990 metų lapkričio mėnesio gydytojo stomatologo pareigose.

Šarūnas buvo labai artimas su savo šeima. Tiek jo senelis, Juozas Liukpetris, tiek jo tėvas, Zenonas Liukpetris, mokė Šarūną, kaip reikia teisingai nusitiesti gyvenimo kelią. Šeimoje visada vyravo atsakomybės ir meilės jausmas Tėvynei. Senelis Juozas negalėjo siekti medicinos karjeros, nes bijojo kraujo, tačiau jis lankė medicinos sanitarų kursus, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris ir dalyvavo lietuvių – lenkų kare 1919-1920 metais. Šarūno tėvas Zenonas, kai buvo paauglys, saugumo buvo tardomas, mušamas, jam sutriko sveikata, mat jis buvo partizanų ryšininkas pokario metu. Partizanų šūkis buvo: „Prisiekiu tarnauti Tėvynei Lietuvai, negailėti gyvybės…“

Turbūt matant senelio ir tėvo gyvenimą, Šarūnui buvo išugdytas tas gilus patriotizmo jausmas, ir jis negalėjo nekovoti už Lietuvos laisvę.
Besitęsiant Sąjūdžio sambrūzdžiui, buvo iškelta idėja kurti savanorių pajėgas. Susiskambinęs su draugais ir perskaitęs skelbimą laikraštyje, jis buvo vienas pirmųjų, pasiryžęs prisidėti prie krašto savanoriškų pajėgų kūrimo. Pirma priesaika Lietuvai buvo duota 1990 metų lapkričio 23 d. Tų pačių metų gruodžio mėnesį Šarūnas Liukpetris išvyko į Vilniaus universiteto Stomatologijos kliniką, į bendrosios stomatologijos tobulinimosi kursus. Netrukus kaip tik prasidėjo sausio mėnesio įvykiai. Prisimindamas 1991-ųjų metų sausio įvykius, gydytojas Šarūnas sako: „Vėl traukiant iš atminties ir senų straipsnių detales bei klausantis žmonių pasakojimų norisi ieškoti ir rasti apibendrinimų, dar negirdėtų minčių.1991metų sausio 10 -11dienomis, būdamas prie Seimo ir turėdamas savanorio pažymėjimą, sutikau ten Kauno savanorius, patekau į Seimo vidų ir pradėjau organizuoti pirmąją medicinos pagalbą Seime tarp savanorių.1991metų sausio12 dienos naktį Seime iš medikų buvo tik aš ir gydytojas G. Mečėjus (V. Landsbergio apsauga).Tuometinis arsenalas buvo tvarsliava, keliasdešimt nuskausminamųjų vaistų ampulėmis, vienkartiniai švirkštai bei įtvarai galūnių įmobilizavimui. Tą pačią naktį buvo duota antra priesaika Lietuvai.

1991metų sausio13 dienos rytą atvažiavo pirma greitosios mašina su medikų brigada iš Panevėžio. Tai buvo trys vyrai ir dvi moterys, iš kurių buvo gydytojas Drąsius (gaila, pavardės nepamenu). Tuometinio sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko pagalba Seimo rūbinėje jie pradėjo organizuoti karinį lazaretą, kuriame pragyvenau dvi savaites. Kai kurie medikamentai buvo atvežti greitosios pagalbos automobiliu iš Panevėžio, operacinį stalą ir kitą personalą, reanimatologus ir chirurgus organizavo gyd. Juozas Olekas. Jie greitai pradėjo teikti medicininę pagalbą Seimo gynėjams ir darbuotojams. Buvo kviečiami netgi psichologai, nes viduje buvo juntama labai didelė psichologinė įtampa.

Prie Seimo rūmų buriavosi tūkstančiai žmonių, buvo nebeįmanoma prasigrūsti: minios žmonių, vėliavos, patriotinės dainos. Žmonės buvo pasiryžę savo šalį ir valdžią ginti pilkomis rankomis. Gatvėse ir praėjimuose, kurie vedė į Seimą, buvo padarytos užtvaros ir barikados. Vieną iš barikadų kranas toliau stiprino atvežtomis medžiagomis. Nuo Neries pusės, kur buvo atvira laukymė, du ekskavatoriai kasė gilų gynybinį griovį. Seimo sienos buvo apkrautos suvirintos statybinės armatūros skydais, saugančiais nuo greito antpuolio. Šie armatūros skydai buvo apkaišioti plakatais, transparantais, gėlėmis, sudraskytais SSRS pasais ir sovietų armijos kariniais asmens dokumentais. Nors kariškiams pavyko užimti televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugumo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastato.

Tą naktį teko matyti visą tragiškų įvykių eigą prie Seimo rūmų. Prie Televizijos bokšto keletą kartų buvo atvažiavę šarvuočiai ir iš patrankų taikėsi į Televizijos bokštą. Paklausti kariškiai teigė, kad tai mokymai ir kad jokio pavojaus televizijos bokštui ir jame dirbantiems žmonėms nėra. Tačiau buvo dalis traumuotų žmonių, kurie nuo Televizijos bokšto atklydo į Seimo rūmus. Pats pergyvenau tuos baisumus, savo akimis mačiau besiliejantį kraują ir skausmo emocijas. Tris paras medikai neišėjo iš savo darbo vietos ir buvo ne tik tie, kuriems pagal grafiką reikėjo budėti, bet visi. Pradėjus važiuoti tankams ir po paskutinio sakinio televizijos ekrane medikai pėsti išėjo į savo darbovietes, žinodami, kad gali būti daug aukų, daug sužalotų žmonių. Dirbo karo lauko sąlygomis.

Duomenų apie žmonių patirtas traumas, kas ir kaip buvo sužeistas, kaip nervinė įtampa ir siaubingas stresas paveikė žmonių likimus, nėra. Realybė tokia, kad visos žinios – tik iš straipsnių, žmonių prisiminimų ir dokumentinių kadrų. Kažkodėl dar niekas nesiėmė skaičiuoti, analizuoti, susieti esamų negalavimų su patirtomis traumomis ar emociniais išgyvenimais.

Juk tas laikotarpis daugeliui buvo tarsi lūžis, kuris visiškai pakeitė gyvenimą. Žmonės važiavo, šalo, savo poilsio, miego ar buvimo su šeima ir vaikais laiką leido būdami gynyboje.

Turbūt pirmą kartą istorijoje karas dėl Lietuvos laisvės vyko miestų gatvėse ir žmonių galvose, o ne mūšio lauke. Emocijos, psichologinė įtampa, žmonių ryžtas stovėti iki pabaigos priesaikos – tai tautos kūno kalba, reiškianti visišką pasitikėjimą savimi, kuri nuvarė priešą į neviltį. Vieniems – tai istorijos faktas vadovėlyje, tėvų ir artimųjų pasakojimai apie tamsią ir baisią naktį, vieningą Lietuvos šeimos, turinčią vieną tikslą – atkovoti laisvę ir nepriklausomybę, kitiems – patirtys ir išgyvenimai, nes gyveno laisvės dvasia, viltimi gynė ištikimybę savo kalbai ir tikėjimui“.

1992  metų sausio 9 d. Šarūnas Liukpetris buvo apdovanotas Sausio 13-osios dienos atminimo medaliu. Tais pačiais metais nuėjo dirbti į Krašto apsaugos ministerijos Medicinos tarnybą, dirbo vyriausiojo specialisto pareigose, tai yra kariuomenės vyriausiuoju stomatologu. Minėtose pareigose dirbo iki 1993 metų. Per tą laikotarpį buvo pradėta formuoti stomatologinė pagalba, įrengta apie 13 stomatologijos kabinetų kariniuose daliniuose, suformuotas personalas bei sukurta stomatologinių priemonių bei medikamentų tiekimo infrastruktūra. Tačiau dar darbo įkarštyje, 1993 metais, Šarūnas paliko šias pareigas. Jis priduria: „Negalėjau toleruoti valstybinių lėšų netinkamo naudojimo, nesąžiningumo“. Tačiau savanoriškoje veikloje jis visuomet dalyvavo, su malonumu skaitydavo paskaitas medicinine tematika, dalyvavo įvairiose pratybose. 1995metais buvo apdovanotas Lietuvos savanoriškų pajėgų atminimo medaliu. Medalis buvo suteiktas už nepriekaištingą tarnybą.

Tolimesniame gyvenimo etape Šarūnas Liukpetris dirbo privačiose klinikose gydytojo odontologo pareigose. Paskutiniuosius ketverius metus jis dirba privačioje praktikoje, taip pat yra Radviliškio ligoninės Dantų protezavimo skyriaus vedėjas.

Gydytojas Šarūnas Liukpetris teigia:
„1991metų sausio mėnuo daugeliui žmonių buvo ir liko aukščiausia gyvenimo nata. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad aš šią dieną  miniu kaip svarbiausią gyvenimo momentą ir galiu nusakyti šiais pasididžiavimo žodžiais: Sausio 13-ąją aš buvau ten…“

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Ligoninėje dviejų kabinetų remontas – už milijoną…

Avatar

Paskelbta

data

Radviliškio ligoninė pastaruoju metu garsėja brangiais Viešaisiais pirkimais. Paskutinis ligoninės vadovų pageidavimas Tarybai – leisti vykdyti geriatrijos konsultacinio kabineto ir dienos stacionaro įrengimo projekto viešuosius pirkimus ir pasirašyti pirkimų sutartis.

Ar atsiras reikalingų specialistų?

Kyla klausimas, ar Radviliškio ligoninei reikalingas geriatrijos dienos stacionaras bei konsultacinis kabinetas – juk ligoninėje yra Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius, kuris teikia paslaugas vyresnio amžiaus pacientams. Geriatrijos dienos stacionaruose 60-ies metų ir vyresnio amžiaus žmonėms teikiama kompleksinė pagalba – medicininė, psichologinė ir socialinė priežiūra, atliekamas visapusiškas paciento ištyrimas, diagnozuojami ir gydomi specifiniai geriatriniai sindromai ir lėtinių ligų paūmėjimai, stengiamasi pagerinti pacientų funkcinę būklę, gyvenimo kokybę, teikiamos rekomendacijos dėl tolimesnio gydymo.

Ir dar klausimas, ar atsiras specialistų, pageidaujančių dirbti už taip brangiai įrengtame dienos stacionare. Žinoma, jog šiuo metu Lietuvoje trūksta gydytojų geriatrų, nes tai ne pati patraukliausia sritis medikui – juk gydytojas visuomet nori matyti savo pacientą išgijusį, sustiprėjusį, o čia yra priešingai. Tačiau ligoninės direktorius nusiteikęs optimistiškai – jis planuoja pirmiausiai įvykdyti viešuosius pirkimus, o vėliau įdarbinti  ir sveikatos priežiūros specialistų komandą. Planuojama, jog komanda bus gausi, ją sudarys gydytojas geriatras, bendrosios praktikos slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, medicinos psichologas ir socialinis darbuotojas.

Tik ar atsiras tokių specialistų – šiuo metu ligoninėje trūksta 15 įvairios kvalifikacijos medicinos specialistų.

Geriatrijos kabinetui – beveik 300 tūkst. eurų

Verčia suabejoti ir  šio konsultacinio kabineto  bei dienos stacionaro įrengimo kaina. Pasak Radviliškio ligoninės direktoriaus Vaido Smalinsko, šio projekto tikslas – VšĮ Radviliškio ligoninės II korpuso 2 aukšte esančiose patalpose įkurti geriatrijos konsultacinį kabinetą ir 6 vietų dienos stacionarą. O už projekto įgyvendinimui skirtus 283 tūkst. eurų numatyta atlikti patalpų remontą, lifto atnaujinimą bei įsigyti reikalingą medicininę, virtuvės, vonios kambario, kompiuterinę ir kitą įrangą bei įrenginius, kineziterapijos ir ergoterapijos įrangą ir priemones, baldus specialistų darbo vietoms, virtuvei, palatoms, procedūrų kabinetui, laukiamajam, pagalbinėms patalpoms. Šiuos darbus numatoma atlikti iki 2022 m. spalio 31 dienos.

Visus nustebino daugiau nei įspūdinga suma kabinetų remontui bei menkavertei įrangai įsigyti – 283 tūkst. eurų, arba suprantamiau – milijonas litais už dviejų kabinetų įrengimą, kuriame viename iš jų bus 6 lovos, o kitas – konsultacinis kabinetas. 

Kadangi  jau žinoma, jog leidimas  įrengti geriatrijos dienos centrą bei konsultacinį kabinetą Tarybos bus duotas, lauksime šio prabangaus konkurso pabaigos ir informuosime skaitytojus, kas ir už kiek buvo pirkta. 

Jonas Petrikas

Skaityti daugiau

Aktualijos

Statinių savininkai ir naudotojai, sustiprinkite statinių priežiūrą žiemos sąlygomis

Avatar

Paskelbta

data

Prasidėjus permainingiems orams, kai dienomis temperatūra priartės prie nulio, ant namų stogų formuosis varvekliai ir susidarys pavojingos sniego nuošliaužos. Varveklis, krentantis nuo stogo, gali stipriai sužaloti ne tik praeivius, bet ir apgadinti šalia namo stovinčius gyventojų automobilius.
Bendro naudojimo teritorijų, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą turi organizuoti seniūnijos. Daugiabučius namus administruojančios bendrijos ar pastatus administruojančios įmonės, kol dar neįvyko nelaimė, turėtų nedelsdami pasirūpinti gyventojų ir jų turto saugumu: nudaužyti varveklius bei nukasti sniegą tose vietose, kur gali susidaryti pavojingos nuošliaužos. Prieš pradedant tokius darbus, vietas, kuriose kyla pavojus praeivių gyvybei ar gyventojų turtui, būtina aptverti įspėjamosiomis juostomis. Privačių namų savininkai arba nuomininkai turi užtikrinti praeivių saugumą, tad būtina nukasti sniegą, nukapoti susiformavusį ledą, slidžias vietas pabarstyti smėlio mišiniu.

Labai aukštai kabančių varveklių patiems gyventojams šalinti nepatartina, nes tam reikia specialios technikos bei įrangos. Privačių namų savininkams, nusprendusiems pašalinti varveklius, reikėtų laikytis pagrindinių saugumo taisyklių: 

1. Niekada nelipkite ant apsnigto ar apledėjusio stogo daužyti varveklių.

2. Niekada nestatykite kopėčių tiesiai po kabančiais varvekliais, neremkite kopėčių į apledėjusius vandens surinkimo latakus.

3. Kopėčias statykite ant lygaus ir stabilaus pagrindo.

4. Įsitikinkite, kad krisdami nudaužyti varvekliai neužkris ant žmonių, naminių gyvūnų ar asmeninio turto. Jei įmanoma, teritoriją, į kurią gali kristi varvekliai, aptverkite apsaugine juosta.

5. Varveklius daužykite pakankamo ilgio medine kartimi, kad pats nesusižeistumėte.

6. Daužydami varveklius nenaudokite perteklinės jėgos. Per smarkiai daužant varveklius galima pažeisti stogo konstrukcijas. Jei varvekliai masyvūs ir jų neįmanoma lengvai nudaužti, kreipkitės į profesionalias tarnybas.

7. Niekada nedaužykite varveklių, jei arti yra elektros perdavimo linijos ar kitų komunikacijų. Medinė kartis, kurią naudojate varvekliams daužyti, turi būti trumpesnė nei atstumas iki laidų.

8. Nudaužytus varveklius būtina nedelsiant nustumti nuo šaligatvio ar tako.

Kad būtų išvengta varveklių susiformavimo, reikia:

1. Laiku ir saugiai pašalinti sniegą nuo stogo.

2. Įrengti tinkamą palėpės apšiltinimą, kad namų šiluma nepatektų pro stogo dangą, netirpdytų sniego ir neformuotų varveklių.

3. Įrengti vandens latakų elektrinį apšiltinimą – neužšaltų vandens latakai ir nesusiformuotų varvekliai.

Eidami į darbą, mokyklą ar grįždami namo stenkitės išvengti žiemos pavojų. Labai atsargiai lipkite apledėjusiais laiptais, nepaslyskite leisdamiesi nuokalne ar eidami šaligatviu, nevaikščiokite arti aukštų pastatų, nestatykite prie jų ar apsnigtų medžių automobilių. Įspėkite vaikus apie gresiančius pavojus ir nepalikite mažamečių lauke be priežiūros.

Primename statinių savininkams ir naudotojams, kad būtina sustiprinti statinių priežiūrą žiemos sąlygomis.

Žiemą ant statinių stogų kaupiasi sniegas, o atšilus orui – ledas ar vanduo ir labai padidėja apkrovos. Tokie pokyčiai veikia statinius ir gali sukelti griūtis ar avarijas. Statinio konstrukcijų mechaniniam atsparumui ir pastovumui poveikį gali sukelti sniegas, ledas ar tirpstančio sniego ir ledo vanduo, užkemša lietaus nutekėjimo sistemas, bėga ir patenka ant statinio konstrukcijų. Šąlant vanduo ardo ir gadina konstrukcijas, mikroplyšiai didėja, veikiami temperatūrų skirtumo.

Siekiant išvengti galimų avarijų ir nelaimingų atsitikimų, reikia būtinai stebėti sniego storį, apledėjimus ir jų poveikį statiniams bei aplinkai. Susikaupęs sniegas, ledo varvekliai turi būti šalinami nuo statinių išorinių konstrukcijų. Nuo laiptelių, šaligatvių, takelių ir prieigų turi būti nuvalytas sniegas, pabarstyta smėliu. Tokiu būdu galima išvengti nelaimių ir skaudžių pasekmių.

Prašome visų atsakingų asmenų už statinių priežiūrą imtis reikalingų priemonių nelaimėms išvengti.

Priešgaisrinė gelbėjimo valdyba

Skaityti daugiau

Skaitomiausi