,,Nežinau, koks pats geriausias sakinys, o ir nėra jo stebuklingo,
kuriuo būtų galima vaikui pristatyti patėvį ar pamotę. Ir nors
šiandien tokie žodžiai nebevartojami, tinkamus žodžius rasti bei
veiksmus atlikti reikia, jeigu jau šeimoje susiklostė tokia
situacija“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
psichologė Zita Aleksandravičienė, su kuria kalbamės apie tai, kaip
ir kada vaikui pristatyti naują šeimos narį, kaip jį vadinti ir kaip
kurti harmoningą gyvenimą visiems kartu.
Naujas šeimos narys vaikui – stresas
Kuomet vaikams tenka pristatyti naują mamos ar tėčio gyvenimo
draugą – situacija, galima sakyti, sena kaip pasaulis. Senais
laikais, kai skyrybos buvo retas reiškinys, į šeimą naujas žmogus,
pakeičiantis vaikams tėtį ar mamą, dažniau ateidavo po biologinio
tėčio ar mamos mirties. Šiandien, šalyje besiskiriant maždaug kas
trečiai porai, nauji šeimos nariai priimami daug dažniau.
Pasak psichologės, naujas šeimos narys, kuris užims tėčio ar mamos
vietą, arba bent jau laikinai atliks šį vaidmenį, vaikui gali kelti
stresą, išbandymus, pasipriešinimą, ne visada teigiamas emocijas.
Tiesa, ne visada tai ir asociacijos su pasakose aprašyta piktąja
pamote ar patėviu.
„Kuo vaikas vyresnis, tuo situacija sudėtingesnė, ypač tai
aktualu, jeigu šeimoje, kur ateina gyventi naujas partneris, gyvena
paaugliai, nes jie jau yra asmenybės ir turi ne tik gana stipriai
susiformavusias pažiūras ir nuomonę, bet ir baimes, nusivylimus ir
lūkesčius. Pamotės ar patėvio santykiai su partnerio vaikais yra
vieni sudėtingesnių, juos kurti tikrai nėra lengva ir paprasta.
Bendram gyvenimui naujoje šeimoje reikia ruoštis atsakingai, tačiau
neišsikeliant sau pernelyg didelių tikslų. Svarbu stebėti,
kalbėtis, išklausyti, išgirsti vieniems kitus. Laikui bėgant naujos
šeimos nariai susigyvena ir pasijunta artimesni. Suaugusiems būtina
stengtis neskubėti, reikia duoti ir sau laiko ir, žinoma, turėti
kantrybės išlaukti“, – pataria Z. Aleksandravičienė.
Kada tinkamas metas vaikui pasakyti apie naują šeimos narį
Pasak psichologės, šį klausimą pirmiausia pats su savimi turi
aptarti suaugęs žmogus, kuris pasirinko naują partnerį. Tik jis
geriausiai pažįsta savo vaikus, gali bandyti nuspėti jų reakcijas.
Tačiau svarbiausia šių apmąstymų dalis turi prasidėti nuo dviejų
suaugusių žmonių santykių aptarimo ar analizės. Kiek tas naujas
santykis rimtas, ar jį jau sukūrė žmonės, kurie kaip pora ketina
prisistatyti vieno iš jų arba abiejų vaikams.
„Jeigu vaiko mama ar tėvas turi naują draugę (draugą), bet
santykio perspektyvos nėra aiškios, o vaikai vis dažniau mato porą
kartu, tai vaikams, kokio amžiaus jie bebūtų, reikia pasakyti, kad
tai tėra graži draugystė, vengti tokių naujojo partnerio
įvardijimų, kaip ,,nauja mama“ ar ,,naujas tėtis“. Dar vienas
akcentas – partneriai tarpusavyje turi aptarti, koks galimas
ateinančiojo į šeimą santykis su vaikais, kokie jo lūkesčiai ir
savo vaidmens ar pozicijos įvertinimas. Reikėtų aptarti ir
finansinius klausimus, tokius kaip, kas mokės už butą, už bendrus
pirkinius tiek porai, tiek kartu gyvenantiems vieno iš partnerių
vaikams, rūpesčio vaikais pasidalijimą – ar naujasis šeimos narys
prisiims atsakomybę nuvesti naujojo partnerio vaikus pas gydytoją,
parsivežti iš būrelių, nueiti į tėvų susirinkimą ir pan.“, –
sako psichologė Zita Aleksandravičienė.
Kitas klausimas, kaip sako psichologė, ar biologiniai vaikų tėvai
išsiskyrė, ar vienas iš jų mirė. Vaikai gali skirtingai vertinti
šias situacijas. Jeigu pakankamai paaugęs vaikas suvokia, kad vienas
iš tėvų mirė, naują santykį gali priimti lengviau, ypač, jeigu
trūksta tėviškos ar motiniškos gyvenimo pusės. Praktika rodo, kad
tėvams esant gyviems, bet išsiskyrus, vaikų, ypač paauglių reakcija
į naują šeimos narį būna kitokia. Vėlgi, tai priklauso nuo
tikrųjų tėvų skyrybų priežasties ir jų buvusių santykių
visavertiškumo – kokia buvo ankstesnės šeimos gyvenimo kokybė ir
kiek harmoningas buvo tėvų santykis su vaikais. Vienprasmiška yra tik
tai, kad naujo partnerio vaikams negalima pristatyti siaučiant skyrybų
aistroms arba tuoj po skyrybų ar tėvų mirties – reikia emocijų
atoslūgio ir jausmų bei sprendimų brandos ne vien vaikams, bet ir
patiems suaugusiems.
Kaip vaiką paruošti naujam susitikimui
,,Teko girdėti, kad pradedant vaiką ruošti naujam santykiui, su
vaiku gyvenantis tėvas (mama) ima klausinėti: ,,Ar norėtum, kad
turėtume naują tėtį?“; ,,Ar tau patinka ta moteris, kurią mes
vakar pavežėme?“; ,,Ar norėtum, kad jis / ji gyventų kartu?“.
Net paaugliui tokia atsakomybė yra per didelė. Vaikas negali prisiimti
atsakomybės už tėvų sprendimus, už šių suaugusių žmonių
santykio ir bendro gyvenimo sėkmę ar nesėkmę, negali nulemti šeimos
gyvenimo tąsos“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Pasak Z. Aleksandravičienės, susipažinimo pokalbiui, o gal ir
gyvenimo kartu aptarimui, būtų geriau surasti jaukią, visiems
patogią akimirką, kai su nauju partneriu supažindinama susitikus prie
arbatos puodelio, pasivaikščiojimo metu ar panašiai. Nėra blogai jau
nusprendus tęsti artimą draugystę ar kartu gyventi su nauju
partneriu, vaikams tiesiog pasakyti šį faktą.
Tėvai gali susidurti su tokiais klausimais: ,,Ar nekils vaiko
priešiškumas naujam partneriui?“; ,,Kaip rasti bendravimo aukso
vidurį?“. Svarbu nepamiršti, jog atėjus į naują šeimą, visiems
reikėtų skirti laiko „apsižvalgymui“.
Kaip vaikas turėtų vadinti naują ,,mamą“ ar ,,tėtį“
Liaudiški, senoviniai žodžiai _pamotė_ ir _patėvis_
šiuolaikiniams vaikams gali sukelti gana dviprasmiškų minčių.
Mažesnieji, kurie pasakose skaitė apie piktosios pamotės kerus, gali
sutrikti. O ir šiuolaikinės kreipinių tradicijos jau pasikeitė –
vargu ar šiuolaikiniai paaugliai iš viso kalboje vartoja tokius
žodžius, kaip patėvis ir pamotė, nebent oficialiai pasakodami apie
naują šeimos narį.
„Naująjį tėvų partnerį paaugliai dažniausiai vadina vardu, o
kreipinys „tu“ ar „jūs“ – vėlgi, šeimos sprendimas. Nėra
gerai vaikus versti naują šeimos narį vadinti mama ar tėčiu, nebent
vaikai patys to nori. Kaip rodo praktika, patėvį ar pamotę vaikai
mama ar tėčiu pavadina tik nusistovėjus itin geriems santykiams ir po
gana ilgo laiko“, – pastebi psichologė.
Kas turi tarti lemiamą žodį, kai tenka spręsti rimtus vaikų
auklėjimo klausimus
,,Taip jau įprasta, kad sprendžiant svarbius vaikui klausimus (kokią
mokyklą vaikui lankyti, kokios krypties būrelius rinktis, planuoti
brangius pirkinius) lemiamą žodį taria biologiniai tėvai. Tačiau
tai nėra neginčijama tiesa, nes gyvenimo įvairovė – beribė“,
– sako Z. Aleksandravičienė.
Pasak psichologės, būna, kad biologinis tėvas išvyksta ilgesniam
laikui, suserga ir visa vaiko auklėjimo našta tenka patėviui ar
pamotei. Ir nėra taisyklės, kad vieno ar kito sprendimai yra geri arba
blogi. Jeigu tai atitinka ir tenkina geriausius vaiko interesus bei
poreikius, nežaloja jo asmenybės atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius
– nesvarbu, kas tėvas, mama, pamotė ar patėvis nuspręs, kaip
vaikui geriau. Situacija neretai komplikuojasi, kai su vaiku
negyvenantis ar pasisvečiuoti vaiką išleidžiantis biologinis tėvas
ar mama ima prieštarauti naujos vaiko šeimos taisyklėms, nuteikinėja
vaiką prieš patėvį ar pamotę, nors tuo tarpu patys biologiniai
tėvai prisiima mažiau atsakomybės. Tokiu atveju reikia vaiko teisių
apsaugos specialisto ar psichologo pagalbos, kuri visada yra prieinama.
Tačiau didžiausia atsakomybė tenka biologiniams tėvams, tai jų
pareiga pasirūpinti savo vaikais.
„Problemos dažniausiai paaštrėja, kai tenka spręsti rimtesnes
šeimos problemas, ypač paauglių. Gali būti, kad patėvis ar pamotė
taria griežtesnį žodį ar taiko griežtesnes taisykles. Kai
biologinis tėvas teisina savo vaiką, tuomet atsiranda įtampa tarp
suaugusiųjų šeimos narių ir paauglys gali imti manipuliuoti jais.
Jeigu dėl to šeimoje tvyro įtampa ir nesutarimai, tuomet gali
prireikti ir psichologo pagalbos“, – sako Tarnybos atstovė.
Paaugliai itin jautriai reaguoja į naujus tėvų partnerius
Paauglių priešiškumas viskam apskritai – normalus reiškinys, nes
paauglystė yra savojo Aš paieškos, pasaulio ir taisyklių, ribų
kūrimo metas. „Nereikia išsigąsti, jeigu paauglys į naują tėvo
ar motinos partnerę (partnerį) sureaguos priešiškai, atstumiančiai
ar piktai, ypač, jeigu turi priekaištų savo biologiniams tėvams
(dėl neištikimybės, finansinių dalykų, įžeistos savimeIlės,
emocijų). Kam malonu dalintis artimu žmogumi su kitu, _svetimu_?
Normalu, kad paaugliams gali ,nepatikti naujas tėvų dėmesio ir
simpatijų objektas. O kur dar būtinybė susitaikyti su naujomis
taisyklėmis, naujais ,,giminaičiais“, naujais tėvų draugais“,
– sako psichologė.
Z. Aleksandravičienė atkreipia dėmesį tai, kad svarbiausia, jog
vaikas šeimoje jaustųsi saugus: „Čia negali būti nei kalbos apie
tai, kad naujas tėvo ar motinos gyvenimo draugas (draugė) vaikus
skriaudžia, terorizuoja psichologiškai, smurtauja, išnaudoja,
pažeidžia jų privatumą ar intymumą. Esant normaliems, pagarbiems ir
visaverčiams dviejų suaugusių žmonių santykiams ir empatijai vaikas
prisitaiko. Reikia suprasti, kad tam reikia laiko. Kiek? Galima būtų
dalintis informacija apie adaptacijos laikotarpius, užtrunkančius nuo
kelių mėnesių iki kelerių metų, gedėjimą, bet gyvenime viskas yra
individualu ir savita. Užsitęsus vaiko priešiškumui arba jam
stiprėjant, reikia apsilankyti pas psichologą. Svarbu atminti, kad
pamotė ar patėvis turėtų atsikratyti kaltės jausmo, jog blogai
atlieka savo pareigas.“
Psichologė sako, kad reikia suprasti, ką išgyvena paauglys,
matydamas, kad šalia mamos ar tėvo vietą užima jam svetimas žmogus
ir mama (tėtis) meile dalijasi ne tik su vaikais, bet ir su tuo svetimu
žmogumi: „Paauglys patenka į užburtą baimių ratą – bijo
prarasti tikrąją mamą ir tėtį, demonstruoja atvirą priešiškumą
naujiems tėvų partneriams, tuo tarpu kovoja su savimi bandydamas
pritapti naujoje šeimoje ir sukurti darnius santykius su patėviu ar
pamote, o taip pat ir neišduoti jausmuose tikrųjų tėvų. Šiame
šeimos gyvenimo etape šeimai dažniausiai reikia pagalbos, ypač
vaikams, nes jie išgyvena gilius jausmus ne tik dėl baimės būti
atstumtiems, nepritapti, ,,išduoti“ tėvus, bet ir dėl
įsivaizduojamos atsakomybės, kad, galbūt, gali sutaikyti biologinius
tėvus“.
Pasak Tarnybos atstovės, kitaip adaptacija gali klostytis, kai iš
šeimos išėjęs vaiko biologinis tėvas ar mama buvo problematiškas:
smurtavo, terorizavo, girtavo, valkatavo, lošė ir kitaip traumavo
šeimos narius. Tuomet paauglys greičiausiai tikėsis, kad nuo šiol
,,nauja mama“ ar ,,naujas tėtis“ įneš santarvės, finansinės
gerovės, užtikrins geresnes buitines sąlygas, geresnius santykius.
Išgyvenę biologinių tėvų smurtą ar priklausomybes paaugliai gali
net patys užsiminti tam iš tėvų, su kuriuo liko gyventi, kad šiems
gerai būtų susitvarkyti gyvenimą, susirasti naują draugą ar draugę
ir be priešiškumo priima naują šeimos narį, kaip viltį, kad
šeimoje bus daugiau harmonijos.
Vaiką svarbu priimti kaip sau lygų
,,Kada kyla įtampa, nesusipratimai, barniai, priešiškumas? Tada, kai
lūkesčiai nesutampa su realia situacija“, – sako psichologė.
Z. Aleksandravičienė sako, kad tikėtis, jog partnerio vaikai iš
ankstesnių santykių bus mieli, tobulai tvarkingi, paklusnūs, būtų
naivu: „Jie yra vaikai su savo įpročiais, tvarkos ir drausmės
supratimu, į naują santykį su pamote ar patėviu atsinešantys savo
gyvenimo patirtį, kuri ne visada pamotei ar patėviui yra priimtina.
Tokia šeima pradėjusi gyventi kartu, be abejo, patirs sunkumų ir
iššūkių, kaip kurti darną šeimoje, o tai teks daryti visiems –
kartu gyvenantiems suaugusiems ir vaikams. Tik vaikai negali prisiimti
atsakomybės už santykių formavimą, tai ši misija tenka
suaugusiems“.
Svarbiausia užduotis suaugusiems, pasak psichologės, – priimti
vaiką kaip sau lygų. Vaikas daug ką gali suprasti, teikti pagalbą,
pasitikėjimą, atidumą ir dėmesį. Būtina tobulinti savo naujos
šeimos gyvenimą, daugiau reikia skirti dėmesio vaikams, daugiau
praleisti laiko kartu, domėtis vaiko savijauta ir pomėgiais,
atsižvelgti ir į vaiko nuomonę ir visiems kartu leidžiant laiką
mėgautis gyvenimu. Juk šeimoje verda begalės įvairiausių emocijų,
ir jei jos slopinamos ir neišsakomos garsiai, negalima sukurti
pasitikėjimo vienas kitu.
Atvirai bendraujant lieka mažiau vietos nesusipratimams ir
nuoskaudoms. Čia gali padėti susikurtos šeimos bendravimo taisyklės
ar tvarka:
* Kurkite šeimos tradicijas – teigiamos emocijos padeda užmegzti
šiltus santykius;
* Sukurkite šeimos taisykles, galiojančias visiems: pvz. kas plauna
indus, išveda šunį, kada einama miegoti;
* Kalbėkite apie santykius, priimkite šeimos narių jausmus;
* Rodykite pagarbą vieni kitiems, net kai kyla konfliktai;
* Rodykite lankstumą ir kūrybiškumą;
* Turėkite laiko ir vietos asmeninei erdvei – kiti turi tai gerbti;
* Įtraukite vaikus į šeimos planų aptarimą.
Silva Šimkevičienė
Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus
Vyriausioji specialistė
Šiaulių ir Telšių apskrityse
Tel. Nr. +370 618 30722 El. p. silva.simkeviciene@vaikoteises.lt
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba
prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
