Senelio sodyba Miežaičių kaime yra apie 3 km už kaimo. Buvo žmonių pievos, toliau senelio pievos, dirbama žemė, senelio trobos ir toliau miškas. Senelis tarnavo prie caro rusų armijoje ant Kaukazo. Jis tarnavo armijoj 7 metus, dirbo felčeriu. Mamos klausiau, iš kur senelis tiek daug žemės turėjo – 75 hektarus, sakau, gal caras davė. Buvo labai didelis tvartas viduje, su baltom kolonom ir veidrodukais prie durų- jie buvo įmūryti. Daržinė prie tvarto, didelis klojimas, svirnas naujas 2 durų. Už svirno didelis sodas, tik dar buvo jaunas. Buvo 12 naujų avilių su bitutėmis. Tik namas buvo senas. Toli, prie upelio, buvo didelė pirtis. Žiemą senelis kūrendavo pirtį kiekvieną šeštadienį. Kaime kas neturėjo pirties, vyrai ateidavo į pirtį. Senelis dar, prisimenu, traukdavo dantis žmonėms. Seneliai nebuvo turtingi, bet buvom sočiai pavalgę, laikė avis, kurias pjaudavo.
Žmonės kalbėdavo, kad labai negodūs buvo, jeigu kaime kokia bėda, seneliai visiems padėdavo. Užaugino 3 sūnus ir 2 dukras. Sūnus Juozas dirbo eiguliu, senelis jam paskyrė 25 hektarus žemės. Jis toliau, gal už 1 kilometro, pasistatė didelį tvartą su pertvarom, klojimą ir gyvenamąjį namą. Laikė daug galvijų.
Seniau kalbėjau, kaip išeisiu į pensiją, parašysiu storą romaną iš savo gyvenimo, labai būtų įdomu visiems skaityti. Labai pykstu, kam Petro Cvirkos paminklą nugriovę, gatves pervadino kitais vardais. Per 2 000 metų sulaukėme tokios lakštingalos kaip Salomėja Nėris, ir reikia dabar mokyklas panaikinti su jos vardu. Čia yra Lietuvos istorija ir tegul būna per amžius. Kai pasibaigė karas, man buvo septyneri ir pusę metų. Vieną pavasarį mirė senelis, kitą pavasarį mirė babytė. Dar kitą pavasarį, gal buvo gegužės pabaiga, pabundu ryte – pilnas kiemas kareivių. Įneša į vidų sužeistą kareivį, patraukė lovą nuo langų, paguldo. Mama su dėdiene poterius kalba už pečiaus. Buvo ilgas miegamasis, brolis su pussesere dar miegojo. Mamos paprašė, kad duotų ratus ir arklį vežti kareivį į ligoninę. Mama ištraukė iš spintos 2 pūkines pagalves raudonais impilais, baltais užvalkalais su kvarbatkom, dar 2 pagalves paėmė iš lovos, paguldė karį ir išvežė. Sakė, viską grąžins, nieko negrąžino: nei arklio, nei ratų, dar mama ir kaldrą raudoną davė. Aš pribėgu miegamajam prie lango ir matau, kas kieme darosi. Žiūriu, kareivis prineša kibirą prie avilio sode. Nudengia stogelį, šliūkšt ant bitučių ir ieško medaus, dar pavasaris ir to medaus daug nėra. Tai visus 12 avilių supylė ir visas bitutes išmarino.
Vėliau aš pas tetą gyvenau, ganiau karves ir mane leido į mokyklą. Buvo labai gera mokytoja mano. Pažymiai vien penketai, o rusų kalbos dvejetai, palieka mane po pamokų, aš vis viena nesimokau. Nei tetai, nei mamai nieko nesakau. Tik pati sau kartoju, kad burliokų kalbos nesimokinsiu, kam bitutes išmarino.
Dabar rašau toliau, kas dėjosi mano tėviškėje. Pro langą atvaro karves 4 ar 5, 2 arklius, avių bandą ir dėdę Juozą kartu su gyvuliais. Iš tvarto išvarė mūsų visus gyvulius, vištas ir tas sugaudė. Paliko tuščią tvartą. Mamos jauniausias brolis Petras kartu gyveno su mumis. Jis anksti ryte išėjo pas arklį, jo arklys buvo prie Beržės krūmuose pririštas, tai jam pasisekė. Jo arklys paliko. Praėjo 2 savaitės, atvažiavo iš valdžios, pasakė, kad jūs išeikite ant 2 dienų, o paskui galėsite grįžti. Prisakė, tik pasiimkite dokumentus, nebijokite, niekas nieko neims. Petras susidėjo lašinius nuo aukšto, prisikrovė pilnus ratus ir išvažiavo pas žmonos seserį į Miežaičių kaimą. Mama pasiėmė ryšulėlį kažką susidėjus ir pusantrų metų jaunesnį mano brolį. 4 metais už mane vyresnis brolis gyveno pas mamos vyresnę seserį. Ji buvo ištekėjusi už stambaus ūkininko, tad brolis vasarą ganė karves, o žiemą ėjo į mokyklą. Mama turbūt nujausdama mane nuvedė pas savo netikrą seserį Oną Valinevičiūtę, o mama prisiglaudė pas netikrą senelį su broliuku. Sakė veš sprogdinti bombas, kur nuo karo likę. Antrą dieną po pietų žiūrime, kad dūmai didžiausi rūksta. Sudegino ir senelio, ir dėdės Juozo, tik mamos spintą 2 durų tuščią pastatė kieme tarp pušų. Paskui mama gailėjos, kad nėjo į kaimą prašyti arklio. Buvo dar aruoduose javų. Jau kad prisakė, kad niekas nedings. Palikome pliki basi, be nieko. Buvo mamos žemė, bet buvo medžiai, krūmai, rovė kelmus, nes mažai buvo dirbamos žemės. Bet man buvo 5 ar 6 metai, kai užaugo bulvės baltos, pailgos „kaip paršiukai“,- sakė žmonės, kas ateidavo.
Kiek per gyvenimą nuoskaudų, mane Dievulis ilgai laiko. Pas tetą ganiau karves, tiek tų karvių – 2 karvės, avis su 2 ėriukais. Tik tiek, kad reikėjo prieš saulės tekėjimą keltis ir varyti į kitą kaimą. Man pasisekė, kad pusseserės buvo knygos ir sąsiuviniai, tai teta parašydavo į sąsiuvinį raidę ar skaičių, o Adelę išvežė į Radviliškį. Ji ėjo į gimnaziją.
Aš ganiau karves rugsėjį ir spalį. Ir į mokyklą ėjau nuo Visų šventų. Atėjo mokytoja prieš Kalėdas, sako: „Aldonai nėra ko stumdytis su pirmokais, aš ją perkelsiu į 2 klasę“. Taip aš per žiemą baigiau 2 klases. Į 3 klasę ėjau nuo pirmos rugsėjo. Pavasarį mamos seserį išvežė į Sibirą su visa šeima. Paliko vieną mano brolelį Vladelį. Tą dieną, 26 kovo, buvo Velykos ir mane dėdė išvežė pas mamą į Notiniškių kaimą. Aš nenorėjau išvažiuoti. Po Velykų atėjo mano mokytoja Aleksandra Motiejūnaitė ieškoti, kur yra Aldona. Sako, išvežė Juozas pas mamą. Mokytoja sako, kaip gaila, kad ji turi mamą. Sako, aš jau 7 metai mokytojauju, man pirmas vaikas papuolė su tokiais gabumais. Aš ją būčiau pasiėmus užauginti, su tokiais gabumais, būčiau žmogumi padarius.
Nors verkiau ne kartą ir dabar parašiusi vėl verkiau. Dėdė ir teta bijojo, kad aš kam nepasakyčiau, kad pas juos ateidavo iš miško miškiniai ir sėdėdavo visą naktį, nes žiemą miške šalta. Čia kalčiausi Amerikos lietuviai, sakydavę per radijas: „Nepasiduokite rusams, ateisim, išvaduosim“. Į mišką bėgdavo tik stambių ūkininkų vaikai, bet jie buvo blogi žmonės. Kodėl jie žudė nekaltus žmones?
Mano babytė buvo Kuniutytė. Netekėjusi susilaukė vaikelio. O prie Smetonos labai buvo smerkiama žmonių. Tėvas Miežaičių kaime pastatė namelį prie kelio, tvartą, daržinę, davė karvutę ir ji viena auginusi vaikelį. Karui pasibaigus jis jau buvo vedęs, turėjo 3 dukras. Petrą Kuniutį paskyrė dirbti seniūnu. Bet jis gal nepadirbo nei 3 mėnesių. Rusai skyrė mašinas, kareivius vežti žvyrą per Samaninės mišką, daryti gerą kelią. Miškiniai su automatais pasivarė vairuotoją, atvažiavo pavakary, įsodino Petrą ir uždainavo „Augo kieme dagilis“. Miško darbininkai rado miške nužudytą. Po 2 mėnesių mirė jo mama. Ar reikėjo ant jo pyktį ir nekaltą žmogų žudyti? Aišku, vargo jie apkasuose budėdami, bet jų niekas nevarė į miškus, patys išbėgo. Vokiečiai ir žiaurūs buvo. Už vieną žmogų vokietį visą Pirčiupio kaimą sudegino.
Tetai ir protas buvo susimaišęs, kai juos vežė į Sibirą, Turėjo 2 arklius, karvių, kiaulių. Turėjo 29 ha žemės. Mano brolis gal 13 metų buvo, verkdamas juos lydėjo Radviliškyje, tetai reikėjo sakyti, kad tu būk namuose ir saugok turtą. Anksčiau spynų nebuvo ir durų niekas nerakindavo, jei išeidavo į laukus dirbti, tai su šluota ant koto paremdavo duris. Grįžęs iš Radviliškio rado iškraustytus namus. Teta pasakė broliui Vladeliui, kad vieną karvę palieku tau. Notiniškių kaimas tik buvo pasirašęs į kolūkį, bet dar nebuvo susitvėrę. Kunigiškių kaimas jau buvo kolūkis. Kolūkio suvažiavime žmonės vištas sugaudė ir tas visas išvežė, nei karvės nepaliko. Už sodo gyveno šeima su 5 vaikais, kurie pasirašė, kad juos vežtų. Mama parsivedė karvę iš netikro senelio, jau buvo pirmu veršiu atsivedusi. Aišku, dar svirne paliko kiek grūdų, bulvių, burokėlių ir morkų. Mane dėdė atvežė ir be maisto. Buvo vyšnių sode, daug braškių, serbentų, agrastų, bet nebuvo cukraus nei pinigų, o uogienių prisivirti nei išvežti į turgų nebuvo kuom, su kaimynais dalinosi. Gal niekas nepasakė mamai, kad eitų į Kunigiškių kaimą ir atsiimtų Vladeliui padovanotą karvutę. Būtų pardavusi ir pinigų kuriam laikui būtų turėjusi. Kai pradėjo eiti į mokyklą, brolis gyveno pas tetą. Visas vasaras ganė gyvulius, karves ir avis. Kaimynas Steponas sakydavo, kad trylikos metų brolelis jau ardavo pūdymą rugiams, kviečiams sėti. Steponas sakydavo: „2 arkliai ir plūgas važiuoja, tik vyro nesimato“. Rašau ir verkiu rašydama. Būtume gyvenę ir toliau. Tvėrėsi kolūkis, būtų laikę tvarte kiaules, būtų buvęs vietoj darbas ir kiaulę būtume išlaikę. Bet mums visą žiemą nedavė ramybės dėdės tolimas giminaitis. Jis gyveno ne arti, bet tankiai ateidavo naktimis ir belsdavosi į duris ir langus, ir neatsiliepdavo kas, o mes ir mama verkiame per naktį be miego. Vieną naktį užpylė ant virtuvės langą srutomis. Mama sako, čia nori eiti gyventi, todėl taip ir daro.
Mes išsikraustėme į Bebrujus. Čia atėjo Stančiauskis, dėdės tolimas giminaitis. Bebrujuose buvo „Janonio“ kolūkis. Mama apsiėmę karves melžti. Vladas 15 metų būdamas vežė pieną į pieninę. Čia jam mama padėdavo sukelti, o pieninėje vienas tampė bidonus. Tik į pensiją išėjus, išėjo į kapus. Pradėjau rudenį, pirmą rugsėjo, eiti į Diktariškio mokyklą, ėjau 2 mėnesius, batai kiauri, neturiu kuo apsiauti. Rašėme atpasakojimą, tokia Marytė buvo pirmūnė. Aš tik viena gavau penketuką. Kaip nebėjau į mokyklą, mokytoja atėjo manęs ieškoti. Mama sako, neturiu kuo apauti. Mokytoja sako, ką jūs galvojate su tokiais gabumais neleisti į mokyklą. Sako, bus mokytojų konferencija, tegul ateina, aš duosiu savo dukros batelius. Bet prie lentos nepadariau nei vienas klaidos lietuvių, nei matematikos. Visą žiemą buvau namuose. Kaip nusikraustėme į Bebrujus, pavasarį gal 2 mėnesius ėjau į mokyklą, baigiau 4 klases. Toliau verkiu rašydama. Keldavome anksti, aš pamelždavau 5 karves, man mama duodavo kurias minkščiausias melžti. Vladelis ir melžė. Tik Jonelis dar pamiegodavo; toliau abu ganėme. Valgyti nei duonos, nei miltų, nei kruopų nebuvo į sriubą įdėti. Vladelis į pieninę, mama veršius pagirdo, išplauna bidonus, tada verda. Saulutė jau aukštai pakilus. Atneša bulvienę, morką, bulvių, pieno ir viskas. Senelio pusseserė gyveno Radviliškyje, 6 šeimos vienam namely, tai ji pririnkadavo plutelių, bulkos kampelių, sudžiovindavo per 2 ar 3 savaites, užsidėjus per petį su terbom ateidavo, tada būdavo mums šventė.
Atėjo vasarą agentas. Po karo viskas buvo sugriauta, reikia atstatyti. Reikia, kad mama pasirašytų paskolą. Mama sako, aš duonos kepalo neturiu už ką nupirkti vaikam. Sako, po naujų metų gausite už darbadienius jau. Pasirašė mama, bet į rankas nei rublio negavo. Darbadienių gal 500 ar 600 buvo, ant mamos viską rašė, nes buvome nepilnamečiai. Rugių gavom kelis maišus. Nei apsiauti, nei apsirengti, karvę pamyža, pašika ir stojam kojas šildytis, krūmuose ganėme, bėgdavome į Beržę plautis. Laimė buvo, kad Radviliškyje turėjome gerą babytę ir žmonių gerų. Ji megzdavo kojines, gyveno prie pat turgaus.
Mes gyvenome Prunskiečių sodyboje. Prunskietis buvo miręs, gyveno jo dukra Anė Stankienė su 3 mažais vaikais. Dirbo ji budėtoja geležinkelio pervažoje. Bet nors jos tėvo buvo daug žemės, bet karvės negalėjo laukti, ji pradėjo kiaules šerti. Gyvenome viename namo gale su ja, po 2 mažus kambarius. Kitame gale gyveno parsvietininkai Jurgaičiai. „Janonio“ kolūkį prijungė prie Vėriškių „Partizano“. Mamai davė vienai visą tvartą kiaulių. Anei kitą tvartą su tais bjauriais seniais, nes karves išvarė. Mums buvo geriau, nebereikėjo ant lietaus lauke šalti. Kaip mūsų karvutė užtrūko, tai mama parsinešdavo pusę kibiro pieno, tai ta bjauri senė pasiskundė, kad mama vogė pieną. Senis Anupras pradėjo sakyti ant mamos, kad nevogtų pieno. Čia reikėjo pirmiau rašyti, kaip dar melžiame karves. Tada buvo nedideli buteliai su gerais kamščiais. Tai mes tiesiai iš papo prileidžiame butelius ir kavojame po ėdžiomis. Paskui kišenėse nešdavome. O tie seniai šerdami kiaules sau užsiaugindavo didelę kiaulę pjaudavo. Buvo Pranskėčių geras šutintuvas, ta senė primesdavo pašarinių burokų neplautų, virdavo kolūkio kiaulėms, tai nusunkia tuos skysčius, įdeda apynių, mielių ir daro alų. Ateidavo keli seniai pas juos baliavoti, Jie vaikų neturėjo. Mūsų visų uždarbis buvo, kai mama parduodavo veršį, tada žibalą, degtukų, druskos pirkdavo metams. Mama net sau paršo nelaikė, kad nesakytų, kad vagia miltus, tik iš tų miltų kiaulinių virdavo košę su pienu, o mes valgėme. Mama išvirdavo bulvių, pritarkuodavo bulvių, padaro virtinių, bet nėra padažo. Nuvalo geležis ir mes kepame blynus ant tų po gelažių ir sausus valgome vietoj barankų. Tik, būdavo, priveža iš miško žalių malkų kiaulėms burokus, bulves virti, patiems reikėdavo susipjaustyti, susikapoti. Mamos 2 broliai dirbo miške, tai jiems buvo geriau, jie gaudavo, kad ir mažai pinigų už darbą, bet pritaiso vežimėlį malkų, nuveža į miestą, parduoda ir prisiperka duonos, tokia pigi buvo kepeninė į kiaulės pūslę prikimšta. Kai karves iškėlė, tai Vladelis išėjo pas dėdę miške dirbti, jam algos nemokėjo, dirbo už valgymą.
Aldona
