Mielieji, stebuklai atsitinka tiems, kurie jais tiki…
Didysis stebuklas įvyko, rodos, tik vakar… Už durų pasigirdo gitaros garsai, daina. Pravėrusi duris koridoriuje išvydau daug besišypsančių veidų. Ten buvote Jūs! Labai pasimečiau. Norėjosi apkabinti kiekvieną, prisiglausti. Mano kambaryje pasklido gerumas. Visi buvote tokie nuoširdūs ir, man atrodė, laimingi. Aš gi pasijutau esanti devintame danguje. Džiaugsmas ir klaustukai galvoje nesiderino. Juk aš buvau tokia keistuolė: „Su šaltu minuso ar pliuso ženklu, kupina klaustukų, kablelių, brūkšnių, daugtaškių…“
Kartais su ašara akyje ar virpančia širdimi, su amžinomis abejonėmis ar kvailais įsitikinimais. Ir būti kitokia nemokėjau…
Mano prisiminimai… Jie saugo mane. Paguodžia. Lydi per gyvenimą. Ir kai dalinuosi jais, jie tampa dar tikresni. Kartais pamirštu, kiek man metų, nes gyvenu jaunystės ar brandos prisiminimais. Galvodama apie išnykstančią savo praeitį, pajuntu, kaip širdį spūsteli liūdesys. Aš buvau Jus atradusi. Jūs buvote svarbūs mano gyvenime…
O tą vakarą visai netikėtai Jūs sugrįžote… Jūsų dainos, šypsenos, mūsų jausmai… Tai nepamirštama ir nepakartojama!
Jūsų dovanotos rožės ilgai nenuvyto, vis primindavo gerumo stebuklą… Dėkinga likimui, kad man niekada nereikėjo visko, ką turi kiti. Man pakanka girdėti savo širdies plakimą ir jausti tuos, kurie apsigyveno joje. Pakanka tų širdžių, kuriose radau vietą ir aš…
Gyvenimas tęsiasi. Kartais jį švenčiu, kartais apraudu, kartais skauda, kaip ir visiems. Vienišos valandos yra unikalios, nes būtent tada vis dar gimsta nauji sumanymai. Laisvas laikas prisipildo naujų pomėgių.
Bendrauti – reiškia jaustis reikalingai žmonėms, džiaugtis gyvenimu, tikėti ir pasitikėti. Tai taip krikščioniška!
Ačiū, mielieji!
Buvusi kolegė
