Vakarop pro mėnulio priešpilnį inversinę uodegą Rygos link nusitempė lėktuvas. Pagalvojau – įdomu tiek, kiek nuogi vyrų užpakaliai pirtyje, nes esu tradicinės orientacijos senolis. Na, jeigu tai būtų dailiosios lyties užpakaliukai… Gamta ir eilinė mano skiltis, tad pradžia.
Pradžia
Mano Mūza vėl atostogauja kur nors šiltesniuose kraštuose, geria vyną, užkandžiauja egzotiškais patiekalais, pasilepina pliažuose. Ji puikiai žino, kad paliktas žiemoti beveik senoviškoje lietuviškoje žiemoje – nepražūsiu. Ir aš įlindau į prisiminimus ir lietuvių kalbos lobyną.
Iš prisiminimų: žila vaikystė su dėde, dėdina iš Šedbarų (anuomet Šadbarų), rogėmis vystame į už kelių kilometrų esantį Aukštiškių kaimą. Šaltis apie minus trisdešimt pagal Celsijų, pusnys šalikelėse dvimetrinės, žvaigždėtas dangus. Net arkliui teko paieškoti šiltesnio bendrabučio tvarte; suprantama, ne Radviliškio Stiklo gatvėje.
Atsiminimai – tik dalis praėjusio gyvenimo. Dienos išvykos į miškelius, sriuba, pagardinta nuo eglės šakos nukritusia sniego keke. Keistų metų būta. Vienąkart netikėtai užšalo Durpyno pelkynai. Ledas skaidrus it nušlifuotas stiklas, per kurį matai įšalusias žoles, grybus, sraigių kiautus. Na, o šalčiai būdavo tokie, kad radijas pranešdavo, jog tokių ir tokių klasių mokiniams pėdinti į mokyklą net nereikia. Maloniausios dienos – na, kaip čia jas įvardijus – atodrėkiai. Prasidėdavo senių besmegenių, sniego tvirtovių, sniego gniužulų kautynės, vadintos „sniečkomis“.
Dabar metas paaiškinti, kodėl apie tai rašau. Mūsų meras Tauzyla (mero vardą ateityje pašalinsiu), jo klapčiukas miesto seniūnas Basonas, (nes tesugeba sukurti ant seniūnijos sienos basono formos freską impotencijai, t. y. nepajėgūs laiku susitvarkyti ir su sniegu). Dar geriau – Tauzyla „oficioze“ skelbia apie gydymo įstaigų pokyčius – „dėl pacientų“. Tuo metu „Radviliškio kraštas“ rašo: jo pažadėtoji parama „Radviliškio ligoninės“ remontui, virtuvės įrengimui – tik pliurpalai. Tauzyla, jei kas dar nežino, – plepys.
Iš kitos pusės galima įžvelgti ir teigiamus dalykus: medikams ir vaistininkams, sniego barikadų aukoms padaugės darbo. Na, o dėl ligoninės paramos lyg viskas aišku: meras (atsiprašau – Tauzyla), seniūnas Basonas yra šeduviai. Jų kalbas galima iššifruoti pagal kitą Šeduvos vardo paaiškinimą: „še-du-va“ (špyga), (jei neskaitėte, negirdėjote).
Na, o sekantį skyrelį norėčiau taip pat susieti su tautosaka. Remsiuosi „Frazeologijos žodynu“ (Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, 2001 m.) bei jo pateikiamais lietuvių kalbos lobynais.
Lobynai
Perskaičiau 2026-01-29 – 2026-02-04 dienų Nr. 4 „oficiozą“. Čia viskas gražu ir tikro „grožio“, nutylėjimai – t. p. melas, ir palyginau su tos pačios dienos „Radviliškio kraštu“ Nr. 5. Ir ką? Keliaujame į lobyną, kur visos frazės iš „Frazeologijos žodyno“, nurodysiu tik puslapius. „Oficioze“ – daug liaupsių dėl gydymo įstaigų, „RK“ – kad Radviliškio ligoninės remontas: kai pažadai baigiasi, o sąskaitos lieka ligoninei. Na, čia nerašysiu, jog melo kojos trumpos.
Tauzylos pozicija, kaip visuomet: „Žiničia pany“, aš nieko nežinau, į mane niekas nesikreipė, be to, mano „troba pakraštyje ir aš nieko nežinau“. Arba padėjėjų, žinoma, ne savo intelekto galimybėms, kalba apie „myžtukus“. Na, tokius organus, per kuriuos vyrai šlapinasi – žodžiais ar gamtos prispirti.
Toliau „Oficioze“ – nė žodžio apie skandalą, įvykusį susitikimo „Central Hotel“ patalpose susitikimo su garsiu politiku R. Žemaitaičiu metu. Išvada: leidėjas, redaktorius nežino, kas vyksta mieste, nes neturi „vėjo subinėje“ (p. 808) ir jie „sėdi tinginių suole“ (p. 65), o štai „sutrą pilti moka“ aukščiausiu lygiu (p. 651). Žinoma, mero klapčiukai „sėdi ant supūvusio suolo“ (p. 650) ir mėgina „po stalu slėptis“ (p. 640). Jie it „vėjo nešiojamos plunksnos“ (p. 808). Ergo (vadinasi), mero patarėjai „be muilo lenda Tauzylai į užpakalį bučiuoti“ (p. 775).
Tikri žurnalistai ar kita jų brolija – neperkami ir neparduodami. Ar pasitaisys? „Subinės dieną“ (niekada), nebent subinės dieną eitų į gimnaziją (p. 640).
Iš spaudos sužinojau, jog kultūringi kultūros srities darbuotojai, tokie kultūringi, jog valkiojasi darbo metu, kur panorėję ir kada panorėję. Net kilo mintis, jog tai buvusios Radviliškio besmegenių gaujos atstovai, suaugę bent kiek į protą ir tapę m… Tauzylos patarėjais. „Subinę užraukė“ (išsigandę) ir „oficiozo“ vadai, nors ir kvailiui aišku, kas ten dedasi. Kompaniją jai palaikė ir prestižinės miesto gimnazijos laisvūnai. Na, negalvokite, jog turiu omenyje vieno iš mero klapčiukų vardą. Laisvūnas gali būti laisvas paukštis, o poezijoje – ir vėjai. Panašiai, kaip erelis virsta aru.
Ką jie veikė? Ogi tai, ko juos išmokė gimnazijoje ar tėvai, o dėl jų bendrininkės – „kultūringos kultūros darbuotojos“ – net teko iškviesti policiją. Lyg jie neturėtų ir rimtesnių darbų. Gyvenimas be „konservų“ ir „socdemų“ būtų daug geresnis, o liaudies kūryboje kauptųsi amžių išmintis.
Paskutinė mano pastaba. Jeigu „oficiozas“ atsisakys melo pozicijų (rašiau: tiesos nutylėjimas, pagal Polio Ekmano „Melo psichologiją“ („Piter“, Sankt Peterburgas, 2000 m.), yra melas), baigti meluoti, nutylėti ar pan. – tai Jūsų pasirinkimas. Aš ne šios psichologijos srities specialistas, bet, kaip žodžio laisvę vertinantis žmogus, pažadu, jog mano kritiški straipsniai taps draugiškesni Tauzylos ir jo klapčiukų atžvilgiu. Spėju, galiu ir apsirikti, jog šios psichologijos šakos kai kas net negirdėjo, neskaitė ir vaidina „durnių lovoje“. Nebūkite kaip „durniai su durelėmis“, negaminkite niekalo ir „neklijuokite durniaus“ (p. 169), ir „šūdais nenueikite“ (p. 722). Et, mūsų liaudies kūryba didelė. Vien „Frazeologijos žodyne“ – beveik 900 puslapių. Tad Tauzylos pareiškimas apie paramą ligoninei – tai „šūdas į abi rankas“ (p. 722), todėl Tauzyla – tik „šūdo kupeta“ (netikėlis, nevykėlis) (p. 722). Spręsti Jums, gerbiami skaitytojai. Aš lauksiu iš gastrolių grįžtančios Mūzos.
Laukimas
Paskutinis žiemos mėnuo – vasaris – prasidėjo rūsčiai, bet pasidabinęs mėnulio pilnatimi ir saule. Vieną dieną mėnulis pasislėpė už priekyje stovinčio keturaukščio. Į dangų ėmė kopti saulės diskas. Viskas tarsi sustingo, net sekmadieninių sniego išvežėjų nebesigirdėjo. Drybsau, skaitau pasaką suaugusiems – fantastiką: Poul Anderson „Trys širdys ir liūtai“. Leidyklos „Eridanas“ gaminys. Skaitau jau antrą kartą, prieš gerą dešimtmetį skaitytą pirmą kartą. Rusų kalba. Na, angliškai nemoku, nors pirmą kartą šis kūrinys pasirodė 1961 m., kai man buvo tik treji metai.
Apatija neleidžia gilintis į rimtesnius kūrinius. Na, galima sakyti (rašyti) – ne apatija, o melancholija, galų gale – depresija. Tiesiog smegenys ir Mūza nusprendė: pailsėk, juk artėji prie savo 650-os skilties. Manote, skaityti panašius romanus ir apysakas neverta? Tuomet ir pasakos būtų bevertės, bet jas pritaikė pasakų terapijai – tokiai biblioterapijos atšakai. Jei galvojate, jog tai neveiksmingi vaikų žaidimai, apsirinkate ir baisiai. Tinkamai pateiktos, tinkamoje situacijoje jos neįkainuojamos, nes verčia ieškoti sprendimų.
Pagrindinis knygos herojus Holgeris Danskas, arba kronikose Ogeris le Danoise (lietuviškai, ko gero, būtų Algirdas Danietis iš Danijos), visad kovoja su Chaosu, bet, įsimylėjęs Chaoso draugę (ne visai draugę) fėją Morganą, svajoja sugrįžti pas ją. Ar pasisekė – aiškiai nepasakyta, bet realiame ir itin paprastame mano gyvenime buvo draugė (nedraugė?!). Ir nors buvau vedęs ir mylėjau savo žmoną beveik keturis dešimtmečius iki jos tragiškos žūties (praėjo ketveri su uodegėle metai), aš negaliu pamiršti savo pirmosios (ne vaikiškos, paugliškos meilės), o tos, kurią jau patyriau pakankamai subrendęs. Skirtingai nuo Holgerio Karlseno (jis – Algirdas Danietis), aš žinau, kur ji gyvena (o gal gyveno?), tačiau sugrįžti pas ją neturiu jokių galimybių. Ištekėjusi – užimta, ar turi tik draugą – man visai nesvarbu. Aš dantų nešiepiu ir nesikėsinu į svetimą gerą, tačiau jau minėtos pasakos sugrąžina į prieš pusamžį praėjusius laikus: šokius su ja, bučinius, žaismingus nuotykius, jos globą, dėmesį ar pan.
Paklausite, kodėl ji netapo mano žmona? Viskas labai paprasta. Ji buvo keliais metais vyresnė už mane ir pagal to laiko papročius jai tai atrodė nepriimtina. Žmona, su kuria tikėjausi sulaukti auksinių vestuvių, buvo daug pragmatiškesnė ir, nors buvo truputį vyresnė už mane, tai nebuvo mezaliansas (nederama santuoka). Tačiau „gyvenimas yra gyventi“, kaip „Opus“ dainoje, ir, kaip Algirdas Danietis, aš tikiuosi, nors žinau, jog nėra galimybių, vėl susitikti ir gyventi likusio gyvenimo dalį drauge.
Tačiau kai ką žinau, nors ir čia gali būti netikėtumų: skilties visad laukia pabaiga ir paskutinis taškas. Ir tai be jokių fantastikos (pasakų suaugusiems) kūrinių. Beje, yra mokslinė fantastika, yra ir taip vadinama „fantasy“. Bet skilties pabaiga – negailestinga realybė.
Pabaiga
Beje, Mūza, pakišusi jau minėto autoriaus opusą, privertė prisiminti ir vieną legendinės „Hiperbolės“ atliekamos dainos žodžius. Tiksliai neatmenu, bet skamba panašiai: „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko, nebent mylimosios pėdsakų ant sniego.“ Tad galime galvoti, jog ir sniegas turi privalumų – jame lieka pėdsakai, skirtingai nuo lietaus. Netgi teko žiūrėti, berods, vokiečių gamybos filmą „Ir lietus nuplauna visus pėdsakus“ (ar panašiai).
Na, o kol kas karaliauja žiema, saulės patampoma už sniego kasų bei paverčianti jas varvekliais. Žinoma, orai, kaip ir gyvenimas, neprognozuojami. Tai žmogus planuoja, o Dievas juokiasi iš jo planų. Bet kai kam netrukdo nei pats Viešpats Dievas, t. y. padėti paskutinįjį skilties tašką.
2026-02-09
Vytautas Mikalauskis
