Prisiminimai: dėdė Stasys

Kai žmogus yra kaip visi, normalios išvaizdos, gero elgesio, ką apie tokį žmogų gali parašyti? Išeina, kad nieko. Mano vaikystės herojus dėdė Stasys buvo kitoks. Nebuvo jis man giminaitis, bet paprastai dėdėmis vadindavom suaugusius vyrus.  

Buvo pokario metai. Miškingoje vietovėje mūsų kaimynystėje gyveno dėdė Stasys. Mano mamos pasakojimu, jis buvo vedęs labai gražią merginą. Ji patiko to laikotarpio ,,miško broliams“. Niekas tikrai nežinojo ar ji artimai bendravo su jais. Vis tik mergina tų „miškinių“ buvo nužudyta. Matyt bijota, kad neišduotų. Iki to ši moteris savo vyrą Stasį įskundė KGB, teigdama, kad jis esą bendrauja su ,,miško gyventojais“. Uoli tarybinė teisėsauga dėdei Stasiui atseikėjo šešis metus kalėti Komijos tremtinių lageriuose.

Atlikęs bausmę, dėdė Stasys grįžo į tėviškę, į tėvo paliktą bakūžę. Tuo metu jis buvo dvasiškai palūžęs, pavargęs, sulysęs ir sukumpęs. Jis visiškai nesirūpino savo išvaizda, nesiskusdavo barzdos. Žiemą dėvėdavo veltinius, kurių padai – taip pat iš veltinio. Jam einant per sniego pusnis likdavo pėdsakai, lyg meška būtų klampojusi. Tuo metu buvau ,,pacanas“, kaip tuo metu vadindavo paauglius. Nuo tada ir prasidėjo mano bendravimas su dėde Stasiu. Jis jau buvo praėjęs gyvenimo mokyklą, vėtytas ir mėtytas. Dažnai man patardamas sakydavo: ,,Klausyk, ką dėdė sako“.

Tuo metu tvėrėsi kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Į kolūkį dėdė Stasys nestojo. Taisydavo žmonėms puodus, gamindavo peilius, rovė eglių kelmus. Vasarą kelmus išdžiovindavo, o žiemą juos parduodavo. Užsiimdavo jis ir brakonieriavimu: gaudydavo žuvis Luknės upelyje, medžiodavo ūdras ir bebrus. Išdžiovindavo gyvūnėlių kailius ir kažkam parduodavo. Manau, šio amato jis buvo išmokęs tremtyje. Jis ne kartą man sakė, kad tų medžiotojiškų paslapčių ir gudrybių išmokys ir mane. Turėjo jis medžioklinį vienvamzdį, tačiau nelegalų šautuvą. Po mišką pavaikščioti su ginklu dėdė leisdavo ir man.

Jokio žvėrelio nesu nušovęs, bet jeigu ir būtų tokia proga pasitaikiusi, vargu, ar būčiau šovęs. Iki šiol žudyti žvėris man gaila. Buvo nuotykis, kad kartą eglės viršūnėje pamačiau tupintį gražų margą paukštį, vadinamą ušimi. Prisitaikiau ir iššoviau. Ar pataikiau, liko neaišku. Po kurio laiko, eidamas pro tą pačią eglę, ant žemės pamačiau gulinčią savo auką. Žadėtų didelių gudrybių dėdė manęs taip ir neišmokė. Sunku pasakyti, kodėl. Gal jis nenorėjo manęs kaip konkurento, o gal tai aš jo nelabai teprašiau. Jis mane vis tik išmokė, kaip sugauti vanagą ir kaip pažinti kai kurių žvėrelių pėdas sniege. Mano mamos vištas dažnai atakuodavo vanagai. Pagaudavo, tačiau nusinešti į mišką jiems būdavo per sunkus grobis. Nubaidytas vanagas po kurio laiko vėl atskrisdavo pasiimti savo aukos. Štai tada dėdė ir parodė, kaip su tuo plėšrūnu galima susidoroti, pastačius metalinius spąstus. Teko ir man tokį vištų žudiką spąstais sugauti. Prieš mirtį tada vanagas sveikos kojos nagais spėjo žiauriai sužaloti mano kairės rankos nykštį. Taip nutiko dėl mano neatsargumo. Kaip liudijo ant vanago kojos uždėtas žiedas, jis buvo atsibastęs net iš Suomijos miškų.

Kartais dėdė Stasys pasiimdavo mane į žūklę prie Luknės upelio. Žuvims gaudyti jis turėjo pasigaminęs ant medinio koto tokią šakelę. Metaliniai virbai buvo sudėlioti netoli vienas kito, korpusas buvo aplietas švinu, kad turėtų svorį. Šiuo įrankiu vadinamu ,,stake“, jis prisitaikęs nusmeigdavo pamatytą netoli kranto ramiai tūnančią lydeką. Kitas jo žvejybos įrankis buvo savos gamybos tinklas, kurį Stasys vadindavo ,,grytimi“. Samčio apačia buvo galima pasiekti apie du metrus. Samtį jis pakišdavo giliai po akmenimis, kelmais, šaknimis, o aš su kartimi badydavau, bandydamas sukelti triukšmą ir žuvis išbaidyti. Ištraukę ,,grytį“ iš vandens, rasdavom spurdančią lydeką. Taip pat dėdė parodė, kaip raudes gaudyti rankomis. Gilesniuose dauburiuose po kyšančiais iš vandens akmenimis, pačiupinėjus pirštais, raudes pagauti lengva.

Pokario metais Luknės upelio augalija ir gyvūnija buvo visai kitokie, vanduo – švarus, tyras, kvapnus, krantai – gėlėti. Pakrantėse augo aviečių krūmynai, aplipę riešutų kekėmis lazdynų šakos buvo nusvirę į upelį. Upelyje buvo vėžių. Su ,,gryte“ sugaudavom ir vėgėlių. Dabar galvoju, gal ten buvo šamai, tik mes tuo metu juos vadindavom vėgėlėmis. Mažų šapalų, raudžių net neimdavome. Upelio pakrantės miškingose vietose matėsi barsukų urvai. Šiuolaikinė chemija, medžiokliniai šautuvai su optiniais taikikliais, melioracija, kiaulių fermų srutos upelio natūralų gyvybingumą ir augmeniją dabar yra smarkiai pakeitę.

Dėdė Stasys savo trobelę pavertė mechaninėmis dirbtuvėmis. Trobelėje elektros nebuvo. Kartą dėdė rado vadinamą pieno separatorių. Ant jo uždėjo abrazyvinį diską („šmirgelį“), dėl šio patobulinimo buvo prietaisu naudotis buvo galima be elektros – sukant rankeną, diskas sukosi pakankamai greitai. Visas kaimas pas jį eidavo galąsti kirvių. Dėdė Stasys dargi ėmėsi iš eglių šaknų pinti krepšius. Kaip ir visi mirtingieji, Stasys neatsisakydavo ir taurelės, tačiau pagirių nepraktikuodavo. Už pagamintus ar sutaisytus daiktus žmogus prašydavo atsiskaityti lašiniais, kumpiu ar dešromis. Padedamas dėdės, kai ką pasigamindavau ir aš. Labai gerai pamenu, kaip iš pabūklo tūtos pasigaminau būgneliui reikalingas lėkšteles. Koks buvo džiaugsmas, kad jos skambėjo! Labai daug laiko praleisdavau dėdės trobelėje. Jau tais laikais jis turėjo radijo aparatą. Pas dėdę Stasį būdavo galima užsidėti ausines ir klausyti diktorių arba muzikos. Tokio malonumo kaime niekur nebuvo galima gauti. Viena aukšta kartis buvo pritvirtinta prie namelio, o kita – slyvų krūme. Jas jungė šiek tiek nukaręs laidas, vadinamas antena. Iš lagerio Stasys buvo parsivežęs lūpinę armonikėlę. Muzikuodavo jis įmantriai, savitai. Ir dabar stebiuosi, kad jam tai gaudavosi. Jis rašydavo eiles, bet tik sau. Be to, domėdavosi šventais raštais. Daug įdomių dalykų apie savo gyvenimą lageryje šis mano vaikystės draugas papasakodavo. Netoli savo namų, pamiškėje, jis buvo įrengęs poilsio aikštelę ir ją pavadino Rojumi. Parinkta vietelė dėl savo grožio tikrai buvo verta tokio pavadinimo. Stasys ten prisodino alyvų, kaštonų ir liepų. Deja, matyt, dėl smėlėto grunto jo pasodinti medžiai augti ir gyventi Rojuje nepanoro. Apsilankydavau, pasėdėdavau ant suolelio šitame Rojuje ir jausdavau kerintį eglių, pušų kvapą, vėjo ošimą medžių šakose, paukštelių čiulbėjimą. Ilgai ten svečiuotis neleisdavo miško gyvūnija. Tos vietos šeimininkai buvo skruzdės, uodai, vapsvos.

Būdamas jau senjoru ir gyvendamas prisiminimais, parašiau šias eiles dėdės Stasio  atminimui apie jo įrengtą Kurmiškio miške rojaus kampelį.

                                                  Rojaus kampelis

Pakrašty miško menu kalnelį,

Ten dėdės įrengtą rojaus kampelį,

Ten buvo dažytas suolelis, stalelis,

Smėliu supiltas prie jų takelis.

      

Aplink stalelį juosė griovelis,

O vidury rato augo medelis.

Pušys ir eglės skleisdavo kvapą,

Rojaus kampeliui dykai aromatą.

Gražiau už vienas kitą paukšteliai čiulbėjo,

Už tai mokėti taip pat nereikėjo.

Eglės ir pušys tyliai ošė,

Spindulius saulė pro šakas košė.

Taip būdavo gera ten pasėdėti,

Kaip miškas alsuoja, jo pulsą girdėti.

Bet taip viską jautė skruzdės, uodai,

Nes jie ten gyveno, ten jų namai.

Iš rojaus kampelio jie vyte vijo,

Be gailesčio kando ir kraują rijo.

Kova už būvį pastoviai vyksta.

Kovotojais tampa visi, kas į žemę gyventi atvyksta.

         

Laikas daro savo, keičia taisykles, vietovių aplinką, vieni žmonės išeina, kiti ateina, kažkas užrašoma, kažkas nurašoma. Parašiau apie eilinio žmogaus gyvenimą. Ką tris metus veikė dėdė, kuo gyveno, nežinau, nes buvau pašauktas į armiją. Grįžęs iš armijos, išvykau gyventi kitur. 1966 metais gavau žinią, kad dėdė Stasys mirė. Atvykau jo palydėti į paskutinę kelionę – Betygalos kapines. Šiuo metu negaliu nei ant kapo gėlių padėti, nei žvakelės uždegti, nei pasakyti, kad atvažiavau aplankyti – kapo nebėra. Tada, kai bendravome, dėdė Stasys visą laiką gyveno vienas. Jis grįžęs iš lagerio kitos žmonos neieškojo, vaikų neturėjo, su broliais ir sese mažai bendravo. Kapo prižiūrėti tiesiog nebuvo kam. Tuo ir baigiu savo vaikystės prisiminimus apie dėdę Stasį.

Po jo mirties rasto Stasio rašyto eilėraščio ištrauka:

Atvargęs vargus lageryje namo aš sugrįžau,

Bet savo mylimosios gyvos jau neradau.

Prabėgs kažkiek dar laiko tenai sutiksiu, pamatysiu

Ir vis mąstau, galvoju sutikęs, ką jai pasakysiu.

                                                                                          Vaclovas Stulginskas

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts