Socialiniai tinklai

Aktualijos

Prisiminėme buvusį gyvenimo būdą…

Avatar

Paskelbta

data

Niūrius lapkričio vakarus TAU knygų bičiuliai iš klubo „Beržė“ paįvairino skaitydami kraštotyrinę literatūrą ir vartydami interneto puslapius, kuriuose ieškojo pasakojimų apie lietuvių papročius. Tuoj po Vėlinių susirinkome diskusijai „Papročių skrynelę pravėrus“. Visi vieningai sutarėme, kad kartu pasidalinsime ir asmeniniais vaikystės ir jaunystės prisiminimais. Tad  ką naujo sužinojome ir prisiminėme?

„Manęs nebėr, bet paukščiai medžiuos šneka, ir niekas nesikeičia gamtoje…“ – deklamavo mūsų poetė Staselė K. Paukščiai… Senovės lietuviai tikėjo, kad vėlė iš kūno pasišalina paukščio pavidalu. Gal todėl kapinių medžiuose tiek daug paukštukų. Jie čiulba visą pavasarį ir vasarą! Tikėta, kad mirusiųjų vėlės trumpam sugrįžta į žemę – jos lanko namus, kapus, bažnyčią. Vėlinių terminas atsirado  XIX amžiuje. Jos dar buvo vadintos Uždūšine, Ilgėmis. Įdomu, kad paskui karstą einama neskubant, kad vėlė suspėtų bėgti paskui kūną. Viename žurnale skaitėme pasakojimą apie dainininko V. Vysockio vėlę. Žmones, lankantys poeto kapą Maskvoje (žydinčių gėlių netrūksta net žiemos metu!), fotoaparatais ir fotokameromis užfiksavo, kad virš kapo pakyla baltas debesėlis, kuris primena žmogaus figūrą…

Kodėl žvakės deginamos žmogui mirus prie karsto ir per Vėlines? (Kai kur žvakės net įdedamos į karstą). Ugnis pritraukia mirusiųjų vėles. Ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų amžinąjį ryšį. Žvelgdami į liepsną, pamirštame save ir susiliejame su praeitimi. Pagal religiją žvakės liepsnelė simbolizuoja vadinamąjį sielos nemarumą, jos amžinumą. Kai kuriuose Lietuvos regionuose per Vėlines kapinėse buvo degami laužai (Dzūkijoje). Ar Vėlinės švente? Manoma, kad tai gyvųjų ir mirusiųjų susitaikymo šventė (lapkričio 2).

Lapkričio pirmoji – visų šventųjų diena. XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje (kai kurie dar prisimena) prie bažnyčių ir kapinių susirinkdavo nemažai ligotų, nusenusių, nusigyvenusių (elgetų), kuriuos žmonės sušelpdavo. Tai irgi senas lietuvių paprotys priimti užklydusį elgetą, numaudyti, pamaitinti, net apgyvendinti. Žinomi faktai, kad nespėjus silpną naujagimį pakrikštyti, krikštatėviais tapdavo net tuo metu pasirodę elgetos.

Kitos rudens – žiemos periodo šventės – Kūčios ir Kalėdos. Tikintieji prieš Kalėdas ruošdavosi kalėdojimui. Kalėdoti – reiškia aplankyti visus kiemus, pasveikinti, palinkėti. Mūsų, senjorų, atmintyje kalėdodavo kunigai, lydimi patarnautojų (zakristijono ir kt.). Daugelis prisiminėme, kad tam šeimos ruošdavosi iš anksto: šeimininkės tvarkydavosi gryčioje, vaikai kartodavosi poterius. Kunigas pašventindavo namus, vaikai „išberdavo“ poterius. Mes, vaikai, laukdavome kunigo su baimę (kad tik nesuklydus sakant poterius), bet kartu žinodavome, kad gausime dovanų šventą paveikslėlį ar saldainį. Ūkininkai, net mažažemiai, įdėdavo javų ir kitų rudens gėrybių. Daugelis prisimename, kad kalėdojančio kunigo sulaukėme ir mes, radviliškiečiai, prieš keletą metų, kai bažnyčioje buvo planuojama pastatyti naujus varpus. Tuomet bažnyčios pagalbininkės maršalkos aplankė savo gatvės ar namo žmones ir suderino, ar kunigas bus priimtas. Mes pagal išgales aukojome pinigų varpams. Kalėdodavo ne tik kunigai, bet ir jauni vyrai ir merginos, kartais persirengėliai. Šis paprotys jau nyksta.

Pagonys garbindavo medžius. Katalikybėje garbinama eglė. Paprotys puošti eglę atkeliavo iš Vokietijos. Eglę puošdavo tik Kūčių vakarą. Ant jos šakų kabindavo obuoliukus, nes buvo tikima, kad obuolys atneša į namus sėkmę. Puošdavo šiaudinukais, lazdyno riešutais. Lazdyno medis buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo, kad į jį niekada netrenkia perkūnas, o riešutai simbolizavo vaisingumą ir stiprybę. Ant Kalėdų eglės vėlių ramybei degindavo žvakutes, kurių liepsnai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia, sauganti šeimą nuo blogio ir nelaimių. Nupuošdavo eglutę po Trijų Karalių.

Eglė buvo naudojama laidotuvių apeigose. Jomis puošdavo mašinas (XX amžius, 5-7 dešimtmetis), kuriomis būdavo nešamas karstas. Visada žaliuojantis medis – amžinybės simbolis. Į namus, kuriuose būdavo pašarvotas mirusysis, vesdavo takas, nubarstytas elgišakiais. Velionį išlaidojus, pirmiausia būdavo surenkami elgišakiai ir išardomas stalas, ant kurio stovėjo karstas. Eglės šakutė būdavo dedama ant lėkštutės, skirtos velioniui (tik pirmaisiais po mirimo metais). Tai lyg priminimas, kad miręs visada gyvas artimųjų širdyse.

Šventu laikydavo šermukšnį, diemedį (Dievo medį), kurie būdavo sodinami prie namų slenksčio, kad namus apsaugotų nuo blogų jėgų.

Daug sužinojome apie duoną lietuvių papročiuose. Lietuvai prieš valgydami duoną persižegnodavo. Su duona ir druska sutinkami jaunavedžiai. Pirmas jos atsilaužia jaunikis, paskui iš tos pačios riekutės – jaunoji. Druska reiškė, kad viskuo (ir sėkme, ir bėdomis) dalinsis abu. Išlikęs paprotys duonos kepalu sutikti garbingus svečius. Duonos kepalą pradėdavo raikyti tėvas. Jei trupinėlis nukrisdavo ant žemės, pakeldavo ir pabučiuodavo. Likusius trupinius sulesindavo paukščiams. Duonos duodavo gyvuliams, kad duotų daugiau pieno, nesirgtų. Pirkdami paršelį, duonos kepalą duodavo pardavėjui, kad paršelis gerai augtų. Tikėta magiška duonos galia. Eidami miškan, nešdavosi duonos, kad gyvatė neįkirstų. Šventos Agotos duonelę laikydavo namuose, kad išgelbėtų nuo gaisro (ji šventinama vasario 5). Duonos nevalia buvo guldyti ne ant „pado“. Tai būtų nepagarba šventai duonelei.

Ugnis, duona, medis, vanduo – juos visada garbino lietuviai. Tai neišsenkanti pokalbių tema. Visų papročių neįmanoma apžvelgti per vieną užsiėmimą. Ieškojome atsakymų į trumpus klausimus:
-Boba, Kotrė… ir kas dar? -Morė.
Simajudas – kas tai?
Kada valgomi parpeliai?
Kas tai yra sambariai?
Kokia šventė -Tautos šventė?
Nežinote? Metas atverti papročių skrynelę!

Renginio paįvairinimui paklaidžiojome po rajono žemėlapį. Ieškojome gyvenviečių, kurių pavadinimai baigiasi -kiškis, -kiškiai. Jų radome nemažai. Sužinojome, kad mūsų rajone yra gyvenvietės Trakai ir Paryžius. Labai daug pavadinimų kilę iš pavardžių. Ir dar… prisiminėme, kaip lietuviai keikdavosi ir blogio linkėdavo. Abejingų popietėje nebuvo. Visi vaišinomės džiovintais obuoliukais ir ukrainietiškais šokoladukais su aguonomis. Bet šilčiausias momentas buvo renginio pradžioje, kai garbingo jubiliejaus proga pasveikinome „beržietę” Eugeniją Dirsienę ir rudenį gimusias moteris. Nepamiršome ir savo himno „Beržė mana“, kurio eiles ir muziką sukūrė klubo narė Zenona Zakienė.

Papročius ir renginį aprašė J. Kaučikienė 

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Prezidente, Vytis šiandien – tai būtinoji gintis

Avatar

Paskelbta

data

Nors komentarų apie city bičo Šimašiaus pliažą Lukiškių aikštėje ar Seimo apsisprendimą reprezentacinėje valstybės aikštėje įteisinti Vyčio simbolį šiomis dienomis ir netrūko, vis dėlto negaliu likti nuošaly, kai puolamas niekuo dėtas žmogus.

Jei kas sukluso ir pamanė, jog tai „Laisvės“ partijos šauklys – Vilniaus miesto meras R. Šimašius, turiu nuraminti: ne, ne jis.

Jis juk nepakaltinamas – tą jau seniai įrodė jo epo kūrėjai. O mums, mirtingiesiems, belieka tik aklai įtikėti paskelbtomis ,,Lukiškių smėlio dėžės“ karo tiesomis, nuolankiai priimti nustatytą diagnozę ,,antkapių statytojų“ tautai ir su siaubu regėti apokaliptinį ,,išprievartauto Vyčio“ vaizdą.

Ką čia bepridursi: tiesiog klaupkis ir atgailauk.

Tik ši atgaila būtų nenuoširdi, jei leisčiau terioti niekuo nekaltą, kuris mūsų politinėje padangėje yra ne šiaip žmogus, o „žodžio žmogus“ – niekada nemeluojantis ir visada viską laimintis. Kurį dabar negailestingai trina į smėlį už Seime priimtą vadinamąjį Lukiškių aikštės su Vyčiu įstatymą.

Matydamas tokią neteisybę, jaučiuosi turįs viešai, gal kiek ir nekukliai prisipažinti: pasiūlymus įteisinti Vytį kaip pagrindinį memorialinį Lukiškių aikštės simbolį rengiau aš. Tai dariau laisva valia, niekieno neverčiamas.

,,Žodžio žmogus“ – R. Karbauskis – visai ne prie ko. Atvirkščiai, jis darė viską, jog pasiūlymai įteisinti Vytį įstrigtų jo suraizgytose procedūrinėse pinklėse. Tačiau priėmimo metu daugumai Seimo narių nubalsavus už mano parengtą siūlymą, ,,žodžio žmogui“ neliko nieko kito kaip ir pačiam balsuoti už visą įstatymą su jam akis badančiu Vyčiu – kad nors kiek skirtųsi nuo Gabrieliaus Landsbergio, Aušrinės Armonaitės ir kitų, balsavusių prieš. 

Tad jei kas po balsavimo ir pasijuto išprievartautas, tai tikrai ne Vytis.

Taigi prisiimu visišką atsakomybę už bendrininkavimą priimant šį „represinį“ įstatymą ir prašau palikti R. Karbauskį ramybėje. Jis, neabejoju, viltingai, kaip ir jo linčiuotojai, žiūri į Prezidento pusę laukdami šio įstatymo veto, kuris garantuotų Lukiškių aikštės vainikavimą Labašausko kalvos tvora.

BET į Prezidentą žiūri ir tie, kurie tiki, kad Lietuvos sostinė nusipelnė turėti reprezentacinę valstybės aikštę su Laisvės simboliu Vyčiu. Tikiu: į jį iš amžinybės žvelgia ir mūsų Laisvės kankiniai, kuriems dabar be jokios gėdos demonstruojami vertybiniai sėdmenys.

Prieš priimant galutinį sprendimą linkiu Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai  prisiminti popiežiaus Pranciškaus maldos žodžius, kuriuos jis ištarė Lukiškių aikštėje stovintiems žmonėms apsilankęs buvusiame KGB kalėjime: „Šioje atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.“

Vytis šiandien – tai būtinoji gintis nuo šios dvasinės ligos.

Povilas Urbšys

Skaityti daugiau

Aktualijos

Policija prašo pagalbos

Avatar

Paskelbta

data

Šiaulių apskrities policijos Pakruojo rajono iki šiol  komisariato pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl Juliaus Janušo dingimo.

30 metų vyras liepos 4 d.  apie 18.00 val. išėjo iš  Pakruojo r., Rozalimo mstl., Vilties g., esančių  namų  ir negrįžo.  Jo požymiai: 175 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo, šviesiai rudų trumpų plaukų, vilkėjo juodos spalvos marškinėliais, pilkos spalvos sportinėmis kelnėmis, avėjo mėlynos spalvos sportiniais bateliais.

Turinčius  informacijos apie šį asmenį, prašytume paskambinti Pakruojo rajono policijos komisariato  vyresniajam tyrėjui Eligijui Krūminui telefonu (8 699 43113) arba parašyti elektroniniu paštu eligijus.kruminas@policija.lt.

                                             Atstovė spaudai Gaila Smagriūnienė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019