Taigi laikas. Jis visagalis. Rytų išmintis laiką apibūdina taip:
Laike,
Pasitikiu tik tavimi…
Kas buvo, vadinasi, tas turėjo būti…
Jei davė – tai kažką atėmė. Niekas nevyksta be priežastingumo…
Laikas. Rugsėjo 22 dieną į paskutinę kelionę palydėjome savo kolegę, Alksniupių pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoją Ksaverą Meškauskienę. Ją mylėjo mokiniai ir ji mylėjo juos. Ją gerbė mokinių tėvai, bendruomenės žmonės. Savo mažuosius ji mokė rašto, kalbos, bendravimo, kultūros, skiepijo meilę tėvams, pagarbą bendraamžiams ir vyresniems, todėl visi ją vadinome mokytoja Savute.
Mokytoja gerbė ir mylėjo visus. Jai nebuvo nei baltų, nei juodų žmonių. Daugelis alksniupiečių – buvę jos mokiniai.
Gera ir lengva buvo su ja bendrauti, pasikalbėti, pasitarti ar pasiguosti. Buvo tikra optimistė, todėl lengvai rasdavo atsakymą į bet kurį klausimą.
Mokytoją galėjome sutikti visur. Ji buvo ne tik svečias kultūros centre. Ji dalyvavo moterų ansamblyje, o kartu ir giedorių būrelyje. Mokytoja ne tik daina linksmino savo kraštiečius, bet ir mokėjo užjausti, padėti žmonėms sunkią gyvenimo valandą.
Šilti prisiminimai neleidžia jos pamiršti.
Anot velionės, kiekvieno rugsėjo laukdavo, o kiekvienas skambučio virpėjimas jai buvo gražiausia gyvenimo dovana.
Atkeliavo į jos gyvenimą ir šis rugsėjis. Tik jis nelauktas, skaudus, pasivadinęs amžinybės rugsėju. Jis negailestingai užtvėrė gyvybės kelią, nepalikęs vietos tolimesnio rudenėlio tąsai…
Tavam pasauly net rudenio neliko,
Gyvenimas prabėgo lyg vasara marga.
Tik tėviškės lankoj griežlė sukliko,
Kai žemė apgaubė tave šarmos skara.
Tavam pasauly vasaros praslinko,
O dienos virto smulkiąja smiltimi.
Kai išėjai nuo vėjo medžiai linko.
kaip gaila – net nulūžusios šakelės kelionėn pasiimti negali…
Tavam pasaulyje žiema sustingo.
Taip greitai viskas liko praeity-
Nuvys ir kapo gėlės paslaptingos,
Tik žvakių liepsnos vis lydės tave maldos kely…
Su velione dirbusių mokytojų vardu Aldona Bliznikienė
