Svarstant 2026 metų Radviliškio rajono savivaldybės biudžetą, Vaižganto progimnazijos bendruomenei kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Progimnazijos bendruomenės nariai kalba apie apleistus, kai kuriose vietose dešimtmečius neremontuotus koridorius, apie mokymosi aplinką, kuri kai kuriose patalpose jau seniai neatitinka šiuolaikinių ugdymo sąlygų. Šiuos kasdienius rūpesčius sugretinus su kitoms miesto mokykloms numatytais biudžetais, kyla logiškas klausimas – kodėl savivaldybė Vaižganto progimnazijai skiria ženkliai mažesnį finansavimą?
Pagal 2026 metų biudžeto projektą Radviliškio Vaižganto progimnazijai planuojama skirti apie 2,6 mln. eurų, kai tuo pat metu Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos biudžetas sieks apie 3,5 mln. eurų, o Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos – beveik 3,9 mln. eurų. Tai mokyklos, kuriose mokomi to paties ar labai panašaus amžiaus vaikai, tačiau finansavimo skirtumai tarp jų matuojami ne procentais, o milijonais.
Būtent šioje vietoje bendruomenė ir kelia klausimą: kodėl vienos mokyklos Radviliškyje akivaizdžiai mylimos stipriau, o kitos jaučiasi paliktos paraštėse?
Meras vieną milijoną paaiškino. Apie kitą – tyla
Atsakydami į klausimus, kodėl biudžetai taip smarkiai skiriasi, Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis ir Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Laisvūnas Vaičiūnas pateikia konkretų ir, iš pirmo žvilgsnio, logišką argumentą: didesnį Gražinos pagrindinės mokyklos finansavimą lemia didelis specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių skaičius ir valstybės nustatyta mokymo lėšų skirstymo metodika.
Valdininkų pateikiamais duomenimis, Gražinos mokykloje mokosi 569 mokiniai, iš jų 168 turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Vaižganto progimnazijoje – 467 mokiniai, iš jų su specialiaisiais ugdymo poreikiais 70. Remiantis šiais rodikliais, Gražinos mokyklai 2026 metais skiriama 2 584 382 eurai mokymo lėšų, o Vaižganto progimnazijai – 1 539 604 eurai. Skirtumas – daugiau nei 1,04 mln. eurų.
Šį skirtumą rajono vadovai paaiškina aiškiai: taip veikia valstybės formulė, tai nėra savivaldybės politinis sprendimas. Tačiau būtent šioje vietoje paaiškinimai ir nutrūksta.
Milijonas, apie kurį nutylima
Biudžete egzistuoja dar vienas, beveik tokio pat dydžio finansinis atotrūkis, tačiau rajono vadovų atsakyme jis apskritai neanalizuojamas. Vinco Kudirkos progimnazijos biudžetas yra beveik milijonu eurų didesnis nei Vaižganto, tačiau, meras atsakydamas į klausimą apie netolygų mokyklų finansavime, atsakyme nenurodo, kiek mokinių mokosi Vinco Kudirkos progimnazijoje ir kiek iš jų turi specialiųjų ugdymosi poreikių, taip pat nepaaiškinama, ar šis beveik milijoninis skirtumas jau tarp Vaižganto ir Vinco Kudirkos progimnazijų taip pat susijęs su SUP mokiniais, neatskleidžiama, ar skiriant finansavimą dvejoms progimnazijos taikomi tie patys kriterijai, kurie naudojami aiškinant Gražinos ir Vaižganto skirtumą.
Kitaip tariant, kriterijus, kuriuo grindžiamas Gražinos ir Vaižganto finansavimo skirtumas, Vinco Kudirkos progimnazijos atveju mero ir Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo apskritai neanalizuojamas. Tai ne interpretacija, o faktas – tokios informacijos valdininkų atsakyme tiesiog nėra.
Selektyvi logika – silpniausia gynybos vieta
Jeigu specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniai yra pagrindinis finansavimo skirtumų paaiškinimas, ši logika turi galioti visoms trims ugdymo įstaigoms vienodai, bet kol kas klausimų daugiau nei atsakymų. Toks argumentavimo būdas savaime sukuria įtarimą, kad formulė naudojama ne kaip vieningas paaiškinimas, o kaip patogus skydas konkrečiam atvejui. O tai jau nėra techninė, o politinė problema.
Metodika paminėta, skaičiavimo kelias – paslėptas
Rajono vadovai atsakyme nurodo Mokymo lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo tvarkos aprašą, tačiau visuomenei nepateikiamas nė vienas konkretus skaičiavimo žingsnis. Neparodoma, kiek eurų „sukuria“ vienas specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys, kaip taikomi koeficientai ir kaip iš bazinės sumos susidaro galutinė suma kiekvienai mokyklai.
Vietoje skaidraus skaičiavimo pateikiamas galutinis rezultatas ir pasiūlymas juo pasitikėti. Tačiau kai kalbama apie milijoninius skirtumus, pasitikėjimas be paaiškinimo tampa nebe atsakymu, o problema.
Renovacija kaip sąvoka ir renovacija kaip realybė
Žurnalistai mero ir Švietimo skyriaus vedėjo taip pat klausė, kodėl Vaižganto progimnazijai skiriama mažesnė finansavimo suma, nors Vinco Kudirkos progimnazijoje pastaraisiais metais jau atnaujinti dviejų aukštų koridoriai, o likusių aukštų tvarkymo darbai numatyti artimiausiu metu. Tačiau infrastruktūros klausimai rajono vadovų atsakyme pateikiami prieštaringai. Viena vertus, teigiama, kad Vinco Kudirkos progimnazija iki šiol esą „nerenovuota“, kita vertus, kartu pripažįstama, jog du aukštai jau sutvarkyti savivaldybės lėšomis, o likusių atnaujinimas suplanuotas Tūkstantmečio mokyklų programos lėšomis.
Formaliai – „nerenovuota“. Faktiškai – nuosekliai tvarkoma ir artimiausiais metais bus visiškai atnaujinta
Tuo pat metu Vaižganto progimnazija įvardijama kaip „pirmoji rajone renovuota mokykla“, ir šis istorinis faktas tampa pagrindiniu argumentu, kuriuo pateisinama dabartinė padėtis. Tačiau pati bendruomenė ne kartą atkreipė dėmesį, kad mokyklos vidaus erdvės pasenusios, o rimtesnio atnaujinimo jose nematyti jau dešimtmečius.
Stadionas – vienkartinis atsakymas į ilgalaikį klausimą
Atsakant į kritiką dėl apleidžiamos Vaižganto progimnazijos vidaus būklės, nuolat primenamas 2022 metais Vaižgante įrengtas sporto aikštynas. Tai buvo reikšminga, tačiau vienkartinė investicija. Ji neatsispindi kasmetiniame biudžete ir nekompensuoja fakto, kad mokykla šiemet gauna beveik milijonu eurų mažiau nei kitos miesto mokyklos.
Paradoksalu ir tai, kad pati savivaldybė pripažįsta – Gražinos pagrindinė mokykla sporto aikštyno neturi, tačiau tai netrukdo jai turėti didžiausią finansavimą rajone.
Kai „mokyklos pačios renkasi“, bet pasirinkimas nelygus
Rajono vadovų teiginys, kad mokyklos pačios nusistato prioritetus, skamba patraukliai tik teoriškai. Praktikoje, kai biudžetai skiriasi beveik milijonu eurų, vienos mokyklos renkasi tarp „gero“ ir „dar geresnio“, o kitos – tarp „būtina“ ir „neįmanoma“. Vaižganto atveju valdininkai nuolat kartoja, kad šiemet Vaižganto progimnazijai bus skiriama pinigų valgyklos patalpų remontui, tačiau ar toks palopymas iš tiesų atitinka mokinių ir mokyklos bendruomenės poreikius? Taigi esant tokioms sąlygoms kalbėti apie vienodas galimybes mokykloms tampa būtinybe.
Favoritizmo nėra – bet nėra ir įrodymo, kad jo nėra
Rajono vadovai kategoriškai neigia favoritizmą mokyklų atžvilgiu, tačiau tuo pat metu pripažįsta, kad nėra vieningo palyginamojo dokumento, kuris leistų visuomenei objektyviai įvertinti visų mokyklų finansavimo ir infrastruktūros poreikius. Kitaip tariant, favoritizmo nėra, bet nėra ir instrumento, kuris tai leistų patikrinti.
Klausimas, kuris niekur nedings
Ši istorija nėra apie vieną formulę ar vieną stadioną. Ji apie tai, kad vienas milijoninis skirtumas išsamiai paaiškinamas, o kitas paliekamas be jokio paaiškinimo. Apie tai, kad argumentai taikomi ne nuosekliai, o pasirinktinai.
Ir kol Kazimieras Račkauskis bei Laisvūnas Vaičiūnas nepaaiškins visų trijų palyginimų tais pačiais kriterijais, klausimas dėl galimo favoritizmo Radviliškio švietimo sistemoje neišnyks.
Ne todėl, kad kas nors jį kursto.
O todėl, kad skaičiai ir tyla kalba garsiau už atsakymus.
Svarbu pažymėti, kad redakcija nesiekia priešinti vienų mokyklų bendruomenių su kitomis ar menkinti kurią nors ugdymo įstaigą. Tačiau visuomenei turi būti aiškiai ir skaidriai atsakyta, kodėl panašaus tipo miesto mokyklų biudžetai skiriasi ne tūkstančiais, o milijonais eurų, ir kokiais konkrečiais sprendimais savivaldybė siekia šiuos skirtumus mažinti. Kol šie atsakymai lieka migloti, klausimai dėl prioritetų ir lygiateisiškumo švietimo sistemoje neišvengiamai išliks.
Šią temą apie politikų meilę ir nemeilę mokykloms tęsime ir toliau. Išsamiau – kitame „Radviliškio krašto“ numeryje.
Emilija Laukagalytė
