Socialiniai tinklai

Aktualijos

Prieš tris dešimtmečius lietuviai prieš sovietinius tankus kūnais stojo ginti šalies laisvę

Avatar

Paskelbta

data

Prieš 30 metų, sausio 13 dieną, lietuviai prieš sovietinius tankus kūnais stojo ginti šalies laisvę. Nuo to laiko kiekvieną sausį šalyje minima Laisvės gynėjų diena, pagerbiamas žuvusių už laisvę atminimas. 1991 metų sausio 13-osios įvykiai šiemet bus minimi visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat – miesteliuose. Tad savaitraščio „Radviliškio krašto“ skaitytojams – šių įvykių dalyvių atsiminimai.

Laisvė buvo ginama ne tik Vilniuje, prie bokšto

Pasak Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo skyriaus vedėjo Vytauto Simelio, apmaudu, jog nuolat akcentuojama, kad Sausio 13-osios  įvykiai  vyko tik Vilniuje, prie televizijos bokšto, Aukščiausiosios tarybos bei LR Seimo.

„Kova už laisvę rūpėjo ir vietinei valdžiai. Sausio 13-osios įvykiai vyko visuose miesteliuose, visose gyvenvietėse. Tuo metu teko dirbti savivaldybėje valdytojo pavaduotoju –  dabar tai būtų  direktoriaus pavaduotojo pareigos. Sausio įvykiai ir mūsų neaplenkė – savivaldybėje organizavome  naktinius budėjimus. Šie budėjimai buvo reikalingi ne tam, jog sulaikytume tankus, o kad  būtų žmogus, kuris gautų pirmą informaciją ne tik iš vietos, bet iš Vilniaus. Budėjimai tęsėsi iki sausio 11 dienos ir pirmasis atiteko kaip tik man.

Pasak V. Simelio  po visai tautai atmintinos  sausio 13 -osios  nakties savivaldybėje susirinko rajono vadovai ir tarėsi, kas gali įvykti – juk rajonas apsuptas karinių dalinių  Linkaičiuose, Durpyne, dar buvo karinis komisariatas, aktyviai reiškėsi TSKP vadas Radviliškyje Tvardovskis. 
„Sausio ryte nutarėme susitikti su kariškiais ir aptarti situaciją. Likus valandai iki susitikimo, kariškiai pasakė, jog į savivaldybę nevyks, mums reikia atvykti į karinį dalinį Durpyne.  Nusprendėme vykti, nors negalėjome prognozuoti, kokios bus pasekmės.  Atvykome penkiese su savivaldybės „Volga“ – kartu vyko ir Radviliškio rajono Tarybos pirmininkas Vitolis Januševičius. Prieš mus atsidarė geležiniai vartai  ir turbūt ne vienam sukirbėjo mintis – ar uždarys, ar išleis. Su kariškiais  įvyko gan dalykiškas ir ramus pokalbis, išsiaiškinome situaciją, išklausėme jų nuomonę. Kariškiai pasakė, jog  savo iniciatyvos nerodys, nieko išskirtinio neinicijuos, tačiau privalės vykdyti  savo vadų gautus  įsakymus. Dar susitarėme, kad po miestą  nebevažinės karinių mašinų kolonos, taip pat  į Radviliškį už gerą elgesį  nebebus išleidžiami kareiviai. Išsiaiškinę santykius išsiskirstėme. Vėl užsivėrus geležiniams  vartams lengviau atsidusome“,- savo patirtimi iš susitikimo su  sovietų kariškiais pasidalino V. Simelis.

Iš Radviliškio miesto laisvės gynėjams į pagalbą pirmas autobusas išvažiavo sausio 11 dieną.

„Išėjus išlydėti  žmonių, stovėjo 5 – 6 vyrai kartu su TSKP Radviliškio skyriaus pirmininku Tvardovskiu, kuris rėkė: „Kur juos siunčiate? Siunčiate mirti!“ Tik paskui dingtelėjo mintis, kad jiems gal jau buvo žinoma, jog Vilniuje gali būti aukų“,- sakė šių įvykių liudininkas V. Simelis.

Kasdien iš rajono į Vilnių išvykdavo po 1- 2 autobusus. Tais laikais visos įmonės turėjo autobusų, buvo sudarytas grafikas, kada kuriam rajonui budėti. Radviliškio rajonui atiteko  sausio 16 diena ir buvo sukomplektuota kolona iš 16 autobusų.

„Vilniuje praleidome parą laiko. Tą dieną vyko atsisveikinimas su žuvusiaisiais, buvome prie Katedros jų išlydėti – iki šiol prisimenu tą graudų vaizdą.

Tomis kraupiomis sausio dienomis laisvės kovotojų minia iš visos Lietuvos buvo gerai nusiteikusi: žmonės  dainavo, diskutavo – tikrai buvo labai įsimintina atmosfera. Dar smagiai nuteikė, faktas kad ieškant autobusų kelionei į Vilnių nei vienas įmonės vadovas nepaprašė atlyginimo, nei vienas neatsisakė padėti. Ir dar kartą noriu pabrėžti, jog šiandien nebūtų tokio rezultato, jeigu už savo laisvę į kovą  nebūtų įsijungusi visa Lietuva, visi vienkiemiai“,- sakė  šių įvykių liudininkas.

Paklaustas, ar jo nuomone, šiuolaikinis jaunimas taip pat aktyviai gintų savo tautos laisvę, V. Simelis atsakė, jog jis esąs optimistas ir dabartinis jaunimas ne mažiau aktyviai kovotų nei jų tėvai ar bendraamžiai prieš 30 metų.

Norėjo apsiginti eglės šaka…

Kitas tragiškų Sausio  13 -osios įvykių liudininkas – Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas Albertas Vitartas.
Pasak  A. Vitarto, jis į Vilnių vyko sausio 11 d., su šiauliečių energetikų grupe. „Nuvykus prie Aukščiausiosios tarybos pamatėme, kad aikštė aplinkui tuščia, nėra jokių barikadų, tik buriuojasi žmonės. Nuėjęs pas apsaugą pasiūliau, kad aikštę apjuostų autobusais. Taip ir buvo padaryta. Vilniuje budėjome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Omono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Sausio 12 d. vakare išvykome iš Vilniaus, nuo Šeškinės kalno buvo matyti į sostinę važiuojančios rusų tanketes “,- pasakojo radviliškietis. 

Beje, radviliškietis A. Vitartas  buvo gavęs ir atsakingą užduotį – surinkti nuo armatūros  virbų dokumentus: „Dar vieną kartą nuvykus į Vilnių, naktį iš sausio 15 į 16  d. mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo armatūros virbų ir davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai. Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“.

Prisimenu mamos ašaras…

Sausio 13 – osios įvykius prisimena ir  Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narys bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas Gediminas Lipnevičius, nors buvo dar tik paauglys: „Prisimenu 1991 m. sausio 13 – osios įvykius. Tuo metu buvau 13 metų, puikiai pamenu mamos ašaras, senelių, brolio nerimą. Informaciją tuo metu buvo galima gauti tik dviem būdais: per radiją ir televiziją (dar šiek tiek telefonais). Neišvykusieji į Vilnių buvo prikaustyti prie televizorių ar radijo aparatų. Daug kas kalba apie įvykius prie televizijos bokšto, prie parlamento, bet mažai kas girdėjo apie kitą pusę. Daug mūsų jaunuolių tuo metu tarnavo sovietų armijoje, kita dalis aštuoniolikmečių dar ruošėsi eiti tarnauti. Iškilo klausimas: eiti ar neiti? Tuo metu šauktinius bausdavo, veždavo į sovietų armiją prievarta, pabėgusių iš dalinių laukdavo dar baisesnės bausmės. Apie tai dar mažai viešai kalbama. Mano brolis buvo tinkamo amžiaus sovietų armijai, tad nerimo, nežinomybės buvo tik pradžia“.

Kaip matome, laikas neišdildė skaudžių prisiminimų bei kovotojų, kritusių už Lietuvos laisvę, iš laisvės gynėjų bei juos palaikiusių atminties ir jie istorijos vadovėliuose bus perduodami ateinančioms kartoms.

Agnė Dapkutė



Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Kompensuojamųjų vaistų sąrašas papildytas naujais vaistais, pagerintas medicinos pagalbos priemonių prieinamumas pacientams

Avatar

Paskelbta

data

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praplėtė Ligų ir kompensuojamųjų vaistų sąrašą naujais kompensuojamaisiais vaistais. Nuo balandžio 22 d. pacientams bus prieinama daugiau kompensuojamųjų vaistų, o nuo liepos 1 d. – pagerintas medicinos pagalbos priemonių prieinamumas.

Nauji kompensuojamieji vaistai tapo prieinami didesniam pacientų ratui, kuriems nustatytas plaučių ar kasos vėžys, nestabili krūtinės angina, skydliaukės karcinoma, psoriazė ir inkstų ląstelių karcinoma.  

Šie vaistai, išskyrus vaistus, skirtus skydliaukės karcinomai ir psoriazės gydymui, bus pilnai prieinami pacientams nuo šių metų balandžio 22 d., įsigaliojus Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno pakeitimui. Juos pacientai galės įsigyti vaistinėse.

Vaistą, skirtą skydliaukės karcinomos gydymui, yra planuojama įrašyti į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyno pakeitimą artimiausiu metu, o naujus vaistus pirmos eilės psoriazės gydymui gydytojai galės pradėti skirti kaip kompensuojamuosius, patvirtinus psoriazės gydymo kompensuojamaisiais vaistais tvarkos aprašo pakeitimą.

Šiuo metu iš Rezervinio vaistų sąrašo nėra perkelti 3 vaistiniai preparatai, kuriems kompensuoti šiais metais nepakako numatytų papildomų Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšų, tačiau nuolat ieškoma finansinių galimybių šiuos vaistus pradėti kompensuoti dar šiais metais.

Kainyno pakeitime, kuris įsigalioja balandžio 22 d., yra įrašytos levonorgestrelio spiralės (Fleree 13,5 mg vartojimo į gimdos ertmę sistema). Šis vaistinis preparatas galės būti skiriamas tik pilnametėms merginoms (18–20 metų amžiaus), kurios kreipiasi į ginekologą konsultacijos dėl kontracepcijos.

Parengus ir patvirtinus Ambulatorinių akušerijos ir ginekologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo reikalavimų pakeitimo projektą, levonorgestrelis galėtų būti skiriamas ir lytiškai aktyvioms 15–17 metų amžiaus pacientėms.

Nuo liepos 1 d. priimtas sprendimas padidinti kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių – sauskelnių kiekį iki 60 vnt. per mėnesį asmenims, esant sunkiam šlapimo nelaikymo laipsniui. Iki šiol buvo kompensuojama 45 vnt. sauskelnių per mėnesį. 

Taip pat bus kompensuojamos insulino pompų keičiamosios dalys vyresniems nei 24 metų amžiaus pacientams. Šiuo metu jos kompensuojamos tik asmenims iki 24 metų amžiaus.

Šiais sprendimais siekiama pagerinti medicinos pagalbos priemonių prieinamumą pacientams, kuriems slaugai ir gydymui reikalingos medicinos pagalbos priemonės. Be to, tokiu būdu bus taupomos šių pacientų lėšos, kurias jie išleistų sauskelnių ir insulino pompų keičiamųjų dalių papildomam kiekiui įsigyti.

SAM Spaudos tarnyba

Skaityti daugiau

Aktualijos

Ilma Skuodienė: ką turime žinoti apie vaiko nuomonės svarbą

Avatar

Paskelbta

data

Vaikas turi teisę išsakyti savo nuomonę dėl visų su jo gyvenimu susijusių klausimų. O vaiko gynėjams ji ypatingai svarbi tam, kad galėtų priimti geriausius jo interesus atliepiančius sprendimus. Tik išgirdus paties vaiko mintis svarbiu klausimu, tampa aišku, kaip jam padėti.

„Neužmirškime pasikalbėti su vaiku dėl įvairių permainų šeimoje, taip apsaugosime jį nuo bereikalingų išgyvenimų. Vaikas kur kas jautriau nei suaugęs žmogus reaguoja į pokyčius, aiškumas ir atvirumas jam suteikia saugumo jausmą. Renkantis mokyklą, keičiant gyvenamąją vietą ir panašiais klausimais išgirskime ir vaiko lūkesčius“, –kviečiaIlma Skuodienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė.

Dėmesio centre visada yra paties vaiko žodžiai  

Dažniausiai vaiko teisių gynėjai su nepilnamečiais kalbasi, kai reaguoja į galimą vaiko teisių pažeidimą ir išsiaiškinti aplinkybių vyksta į šeimą.

„Su vaiku bendraujame priklausomai nuo gauto pranešimo turinio, jis apsprendžia, kiek gilus pokalbis bus reikalingas. Gynėjas padeda vaikui atsiverti ir taip siekia išsiaiškti tikrą informaciją. Pokalbis su vaiku padeda suprasti, ar yra problema, jeigu taip, tai kiek ji vaiką palietusi, kaip skubiai ir kokio specialisto pagalba yra reikalinga“,  – paaiškina I. Skuodienė.

Galutinis pokalbio su vaiku tikslas – sprendimas dėl pagalbos. Pasikalbėjęs su vaiku ir sužinojęs jo poziciją apie konkretų įvykį arba situaciją šeimoje, taip pat išklausęs jo tėvų arba globėjų, gynėjas inicijuoja pagalbą. Tai gali būti tiesiog rekomendacijos, galbūt patarimas į kokį specialistą kreiptis, atvejo vadybos inicijavimas, o kai iškyla grėsmė vaiko saugumui – laikinas  perkėlimas į saugią aplinką.

Nors specialistų dėmesio centre visada yra vaiko išsakytos mintys, priimant sprendimą, pasitelkiama ir mokyklos atstovų, šeimos gydytojo, socialinio darbuotojo informacija.     

I.Skuodienė atkreipia dėmesį, kad dėl vaiko amžiaus, sveikatos būklės ar kitų objektyvių priežasčių kartais nėra galimybės išgirsti jo nuomonės. Tarkime, mažamečio vaiko nuomonės negalima išklausyti, bet galima matyti, kaip jis jaučiasi šeimos aplinkoje, koks jo ryšys su šeimos nariais, atmosfera, neverbalinė kalba.

Vaiko nuomonė fiksuojama prieš priimant svarbius sprendimus

Vaiko nuomonė yra svarbi visais su jo interesais susijusiais klausimais. I. Skuodienė apžvelgia svarbiausius momentus, kada vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, tiesioginės nuomonės išklausymas yra būtinas.

Vaiko nuomonė reikšminga tėvų skyrybų procese. Šeimai skiriantis, teismas nustato vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu/motina tvarką, apsprendžia išlaikymo ir kitus klausimus. Vaiko teisių atstovai užtikrina, kad vaiko nuomonė visais jam rūpimais klausimais būtų išgirsta: susitinka su juo, išsiaiškina jo norus, fiksuoja nuomonę ir pateikia ją teismui. Teismas, priimdamas galutinį sprendimą, į vaiko nuomonę atsižvelgia. 

Vaikas išreiškia sutikimą dėl būsimo globėjo. Be tėvų globos likęs vaikas gali būti apgyvendintas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar institucijoje. Į nepilnamečio nuomonę dėl globėjo skyrimo turi būti atsižvelgta. Nepilnamečio nuomonė reikšminga visose globos formose, o ypač svarbi dėl nuolatinio globėjo, juk greičiausiai kartu gyvens iki sulauks pilnametystės. Sėkmingai globai turi įtakos ne tik šeimos pasirengimas priimti vaiką, bet ir su kokia nuostata vaikas ateis į šeimą. Gal globėjo šeimoje vaikas nepritapo arba kilo kitų sunkumų ir jų išspręsti nepavyko – vaiko argumentuotu prašymu, globėjas gali būti keičiamas. Pažymėtina, kad tokių atvejų pasitaiko retai.

Vaiko nuomonė yra lemiama įvaikinant. Paties vaiko nuomonė vienas svarbiausių aspektų įvaikinimo procese. Net jeigu ir nėra teisinių kliūčių, gali būti, kad įvaikinimo procedūra vaikui nesutikus nebus pradėta. Mažojo piliečio brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę vertinamas individualiai. Nustatyta, kad nuo dešimties metų ir vyresni vaikai raštu patvirtina sutikimą būti įvaikinti konkrečios šeimos. Iki 10  metų amžiaus vaiko, gebančio išreikšti nuomonę, ji išklausoma. Kai akivaizdu, kad ši nuomonė neatitinka geriausių vaiko interesų, pasitelkiamas psichologas, jis padeda mažamečiui geriau suvokti, ką reiškia įvaikinimas bei priimti sprendimą.     

Vaikas gali atsisakyti grįžti į biologinę šeimą. Nepilnametis gali nuspręsti, ar grįžti į biologinę šeimą. Pasitaiko, kad patirti išgyvenimai šeimoje verčia priimti kitokį sprendimą – negrįžti pas tėvus. Kai gynėjai įvertina vaiko situaciją šeimoje ir nustato apsaugos poreikį, vaikui skiriama laikinoji priežiūra. Jeigu tėvai nededa pakankamai pastangų keistis arba vaikai praranda pasitikėjimą tėvų gerais ketinimais ir dėl to nebenori grįžti į šeimą, išklausius jo motyvuotą nuomonę, gali būti inicijuojamas laikinosios globos (rūpybos) nustatymas.

Padėtivaikui suprasti save kartais pasitelkiamas psichologas

I. Skuodienė atkreipia dėmesį, kaditin svarbi vaiko teisių atstovų užduotis yra įvertinti, ar vaiko nuomonė neprieštarauja geriausiems jo interesams. Vaiko amžius išreikšti nuomonei dažnu atveju reikšmės neturi, o nuomonė įvertinama pagal vaiko gebėjimą ją reikšti, psichologinę brandą. 

Vaiko nuomonės išklausymas nėra paprasta procedūra. Specialistas turi būti gerai pasirengęs šiam darbui, išmanyti vaiko psichologiją. Pokalbis su vaiku dažniausiai vyksta jo namuose, vaiko kambaryje, kur jis geriausiai jaučiasi. Vaikas turi teisę atsisakyti kalbėtis, ši jo teisė yra gerbiama. Jeigu gynėjas mato, kad vaikui skaudu kalbėti arba pastebi priešiškumą, gerbia vaiko pasirinkimą ir laikinai atsitraukia.

„Su sprendimą turinčiu priimti vaiku susitikęs specialistas pasitelkia tam tikras psichologines praktikas: kalba tik ramiu tonu, išlaiko pauzes, neužduoda daug klausimų, atsakymų neskubina. Vaikas jaučiasi saugiau, kai turi erdvės ir patylėti, ir  apgalvoti savo atsakymą. Specialistai pabrėžia akių kontakto reikšmę ir dėmesį vaiko kūno kalbai – kartais iškalbingesni ne žodžiai, bet neverbalinė kalba“, – apie darbo subtilybes pasakoja Tarnybos vadovė.

Su vaikais dirbantys specialistai pastebi, kad dažnai net patys mažiausieji turi savo aiškią nuomonę ir drąsiai ją gina. Būna, kad tenka paskatinti ir padrąsinti savo sprendimą išreikšti. Yra situacijų, kai tenka padėti susivokti mintyse ir jausmuose, o pokalbiui susitikti ir ne vieną kartą. Kaip specialistui seksis pasiekti rezultatą ir išsiaiškinti vaiko nuomonę, priklauso nuo užmegzto pirminio ryšio.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos komentare sakoma, kad „valstybės dalyvės turėtų skatinti vaiką sukurti laisvą nuomonę ir sukurti aplinką, kuri leistų vaikui pasinaudoti savo teise būti išklausytam“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pasisakė, kad vaiko nuomonė yra vienas iš reikšmingų įrodymų. LR Vaiko teisių pagrindų įstatymas užtikrina nepilnamečio teisę išreikšti savo nuomonę.

Skaityti daugiau
REKLAMA

Skaitomiausi