Nors komentarų apie city
bičo Šimašiaus pliažą Lukiškių aikštėje ar Seimo apsisprendimą
reprezentacinėje valstybės aikštėje įteisinti Vyčio simbolį šiomis dienomis ir
netrūko, vis dėlto negaliu likti nuošaly, kai puolamas niekuo dėtas žmogus.
Jei kas sukluso ir pamanė, jog tai „Laisvės“ partijos
šauklys – Vilniaus miesto meras R. Šimašius, turiu nuraminti: ne, ne jis.
Jis juk nepakaltinamas – tą jau seniai įrodė jo epo
kūrėjai. O mums, mirtingiesiems, belieka tik aklai įtikėti paskelbtomis
,,Lukiškių smėlio dėžės“ karo tiesomis, nuolankiai priimti nustatytą diagnozę
,,antkapių statytojų“ tautai ir su siaubu regėti apokaliptinį ,,išprievartauto
Vyčio“ vaizdą.
Ką čia bepridursi: tiesiog klaupkis ir atgailauk.
Tik ši atgaila būtų nenuoširdi, jei leisčiau terioti
niekuo nekaltą, kuris mūsų politinėje padangėje yra ne šiaip žmogus, o „žodžio
žmogus“ – niekada nemeluojantis ir visada viską laimintis. Kurį dabar
negailestingai trina į smėlį už Seime priimtą vadinamąjį Lukiškių aikštės su Vyčiu įstatymą.
Matydamas tokią neteisybę, jaučiuosi turįs viešai, gal
kiek ir nekukliai prisipažinti: pasiūlymus įteisinti Vytį kaip pagrindinį
memorialinį Lukiškių aikštės simbolį rengiau aš. Tai dariau laisva valia,
niekieno neverčiamas.
,,Žodžio žmogus“ – R. Karbauskis – visai ne prie ko. Atvirkščiai, jis darė viską, jog pasiūlymai
įteisinti Vytį įstrigtų jo suraizgytose procedūrinėse pinklėse. Tačiau priėmimo
metu daugumai Seimo narių nubalsavus už mano parengtą siūlymą, ,,žodžio žmogui“
neliko nieko kito kaip ir pačiam balsuoti už visą įstatymą su jam akis badančiu
Vyčiu – kad nors kiek skirtųsi nuo Gabrieliaus Landsbergio, Aušrinės Armonaitės
ir kitų, balsavusių prieš.
Tad jei kas po balsavimo ir pasijuto išprievartautas, tai
tikrai ne Vytis.
Taigi prisiimu visišką atsakomybę už bendrininkavimą priimant
šį „represinį“ įstatymą ir prašau palikti R. Karbauskį ramybėje. Jis,
neabejoju, viltingai, kaip ir jo linčiuotojai, žiūri į Prezidento pusę laukdami
šio įstatymo veto, kuris garantuotų Lukiškių aikštės vainikavimą Labašausko
kalvos tvora.
BET į Prezidentą žiūri ir tie, kurie tiki, kad Lietuvos
sostinė nusipelnė turėti reprezentacinę valstybės aikštę su Laisvės simboliu
Vyčiu. Tikiu: į jį iš amžinybės žvelgia ir mūsų Laisvės kankiniai, kuriems
dabar be jokios gėdos demonstruojami vertybiniai sėdmenys.
Prieš priimant galutinį sprendimą linkiu Lietuvos
Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
prisiminti popiežiaus Pranciškaus maldos žodžius, kuriuos jis ištarė
Lukiškių aikštėje stovintiems žmonėms apsilankęs buvusiame KGB kalėjime: „Šioje
atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus
budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria,
kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra
išgyvenę ir kentėję.“
Vytis šiandien – tai būtinoji gintis nuo šios dvasinės ligos.
Povilas Urbšys