Lietuvoje seniai nebestebina reiškinys, kai išrinkti politikai po rinkimų keičia partines stovyklas arba frakcijas. Vis dėlto kiekvienas toks atvejis savivaldos lygmenyje yra daugiau nei tik „techninis pasirinkimas“ – tai tiesiogiai liečia rinkėjų pasitikėjimą. Vienas iš naujausių pavyzdžių – Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narės Linos Mončauskienės sprendimas, mandatą Taryboje gavus pagal Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ sąrašą, jungtis prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos. Primaneme, mandatas L. Mončauskienei buvo suteiktas šių metų kovą mirus Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nariui Vilmantui Petuškai. Kadangi Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ rinkimų sąraše pirma už brūkšnio buvo likusi L. Mončauskienei, „demokratų“ mandatą užėmė ji.
Nepaisant to, L. Mončauskienė gavusi Tarybos nario vietą pasirinko ne „Vardan Lietuvos“ frakciją ir palikusi anksčiau atstovautą partiją tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (toliau – LVŽS) frakcijos nare. L. Mončiauskienė redakcijai tvirtino, jog ją pakvietė „patyrę ir sąžiningi politikai“, todėl nutarė prisijungti prie LVŽS frakcijos, taip pat pridūrė, kad paliko ir pačią Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ partiją. Tačiau šis atsakymas kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Ar rinkėjai balsavo už asmenybę ar už politinę jėgą?
Mandatas – asmeninis ar partinis?
Pagal Lietuvos teisinę sistemą, savivaldybės tarybos mandatas priklauso pačiam asmeniui, bet moraliai ir politiškai jis yra išduodamas rinkėjų – konkrečios partijos sąrašo pagrindu. Tad perbėgimas į kitą frakciją – net jei narystės partijoje formaliai ir nėra – kelia klausimą apie atstovavimo autentiškumą. Ką rinkėjai rinko – Demokratų sąjungos idėjas ar L. Mončauskienės asmenybę? Jei kandidatė būtų rinkimuose dalyvavusi kaip nepriklausoma, ar būtų pelniusi mandatą?
Užkulisiai: darbo vieta ir „netikėtai“ laimėtas konkursas
Visuomenės dėmesio taip pat susilaukė klausimas, ar L. Mončauskienė buvo įdarbinta Daugyvenės kultūros istorijos muziejuje-draustinyje ir jei taip, tai kas lėmė tokį sėkmingą karjeros pasikeitimą. Redakcijai L. Mončauskienė atsakė, kad šiuo metu ten dar nedirba, bet pripažino laimėjusi konkursą į pareigas, į kurias buvo skelbtas oficialus kvietimas.
Vis dėlto praktika, kai tarybos nariai dalyvauja konkursuose į biudžetinių įstaigų pozicijas tame pačiame rajone, kuriame jie daro politinį poveikį, kelia abejonių dėl skaidrumo. Nors L. Mončauskienė formaliai teisėtai dalyvavo konkurse, lieka klausimas: ar visi pretendentai turi lygias galimybes, kai vienas jų – vietos valdžios atstovas?
Radviliškio Taryboje: frakcijos keičiamos kaip kojinės?
Anksčiau buvome rašę, kaip šios kadencijos Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nariai keičia atstovaujamas partijas ir frakcijas, rodos, ne pagal politinius įsitikinimus, o pagal situacijos patogumą. Paskutiniais mėnesiais viena po kitos skleidžiamos žinios apie politikų „perbėgimus“ iš vienos frakcijos į kitą primena politinio pasitikėjimo griūtį. Tarybos nariai, kuriuos rinkėjai įgaliojo atstovauti tam tikrų partijų vertybėms, staiga keičia savo frakcijas, partijų nario statusus, o neretai ir pačias politines pažiūras. Rinkėjų valia – nustumta į šoną?
Buvęs rajono meras ir buvęs socialdemokratas Vytautas Simelis, į rinkimus ėjęs su Lietuvos žaliųjų partija, šiuo metu jau – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos Radviliškio rajono savivaldybėje narys. „Radviliškio krašto“ redakciją politikui pateikė klausimus apie partinę priklausomybę, frakcijų skirtumus bei vertybinius pasirinkimus. Pasak V. Simelio, Darbo partijos ir „žaliųjų“ partijos frakcijos taryboje neliko, nes Darbo partijos nariai perėjo į Socialdemokratų frakciją, todėl jis pasirinko Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakciją. Taip pat patvirtino, kad nėra nei socdemas, nebėra nei žaliasis, o dabar besantis nepartinis. Tik kyla klausimas, kodėl perbėgo į „Vardan Lietuvos“ frakciją, o neprisijungė prie esančios „Nepartinių“ frakcijos Taryboje? Beje, Taryboje manoma, kad šis politikierius į naujus rinkimus žygiuos vėl su nauja partija, šį kartą su „skvernelistais“, bet laikas parodys, kaip bus.
Ne mažiau dėmesio sulaukė Zitos Žvikienės sprendimas palikti Darbo partiją ir pereiti į Radviliškio rajono savivaldybės socialdemokratų frakciją. Ilgus metus buvusi ištikima „darbietė“, netgi viena aktyviausių partijos narių rajone, dabar Z. Žvikienė ne tik pakeitė frakciją, bet ir tapo Seimo nario socialdemokrato Sauliaus Luščiko padėjėja, kuris pagarsėjo kai Radviliškio Teismo rūmai patvirtino jo daugiau nei dešimties tūkstančių eurų nepagrįstą pasisavinimą iš Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto čekiukų byloje. Beje, politikė vietos Taryboje palikti neketina.
Po Z. Žvikienės perėjimo dirbti S. Luščikui, žiniasklaidoje nuskambėjo jos pareiškimas, kad Darbo partijoje jai nepriimtinas partijos siekis prijungti prie kitos politinės jėgos. Tačiau nei neaiški ideologinė skirtis tarp Darbo partijos ir socialdemokratų, nei faktas, kad frakcijų politika skiriasi kardinaliai, Z. Žvikienei, regis, nekliudė pačiai prisijungti prie socialdemokratų ir dirbti vieno iš jų padėjėja Seime. Taigi partijai ir asmeniškai sau Z. Žvikienė, matyt, taiko dvigubus standartus.
Iš karto kyla klausimas: ar jos perėjimas iš tiesų buvo vertybinis, ar visgi susijęs su asmeniniu politiniu išgyvenimu, kai Darbo partija rajone prarado pozicijas? Žvikienė prisijungė prie politinės jėgos, kuri šiuo metu turi daugiau svertų ir įtakos, o dar ir įsidarbino jos atstovo biure. Tai leidžia daryti išvadą, kad asmeniniai interesai galėjo nugalėti partinę ištikimybę. O gal nugalėjo eurai, ateinantys į politikės kišenę už padėjėjos darbą?
Išvados: politinis mandatas – ne prekybos objektas
Linos Mončauskienės situacija – dar vienas pavyzdys, kaip Lietuvoje vis dar trūksta aiškaus etikos standarto dėl po rinkimų vykstančių frakcijų kaitų. Galbūt teisinio pažeidimo čia ir nėra, tačiau politinės moralės barjeras aiškiai peržengtas. Kai rinkimų pažadai tampa formalumu, o partinė priklausomybė – laikina stotelė. Tuomet labiausiai nukenčia paprastas rinkėjas, kuris tikėjosi, kad jo išrinktasis rinkėjo balsą naudos politiškai kryptingai, o ne savų interesų tenkinimui. Skaidri politika prasideda nuo asmeninės atsakomybės. O kol jos trūksta – savivalda lieka kaip aikštelė individualiems žaidimams, o ne visuomenės interesų atstovavimui.
Emilija Laukagalytė
