Artėjant Šventoms Kalėdoms, daugelis atsigręžia į tikėjimą. Adventas – krikščionių tikinčiųjų apmąstymų ir susikaupimo metas, laukiant Jėzaus gimimo. Kunigai šiuo laikotarpiu lanko parapijiečius namuose, kalbasi apie žmonėms svarbiausius dalykus. Šia proga pakalbinome Polekėlės Švč. Mergelės Marijos Širdies parapijos kleboną Feliksą Baliūną.
– Kaip manote, kodėl pasirinkote būti Dievo tarnu ir tarnauti Bažnyčiai?
– Manau, lėmė tėvų, kurie buvo ne tik katalikai, bet ir patriotai, pavyzdys. Tikėjimas šeimoje mane lydėjo kasdien.
– Koks požiūris į tikėjimą Jus pasitiko mokykloje?
– Kai atėjau į mokyklą, mokytojai buvo už ateizmo propagavimą. Mane skatino įstoti į pionierius, tačiau aš nesutikau. Buvau išauklėtas tikinčiu ir žinojau, kad ta organizacija yra ateistinė ir netinka prie šeimos pažiūrų. Klasėje buvau likęs vienas ne pionierius. Bendraamžių draugystės nepasigesdavau, nes šeimoje buvome šeši vaikai, tai užtekdavo bendravimo su broliais ir sesėmis.
– Kuo domėjotės mokykloje? Kaip sekėsi mokslai?
– Mokiausi iš pradžių Pasvalio aštuonmetėje mokykloje, kuri nuo mano gimtojo Dvareliškių kaimo buvo už trijų kilometrų. Mokslai sekėsi neblogai, bet pirmūnas nebuvau – daugiausia pažymių buvo trejetai ir ketvertai. Dar buvo rašomi pažymiai už elgesį ir mandagumą – čia jau mokytojai rašydavo vien penketus.
– Kadangi tais laikais būti tikinčiu nebuvo įprasta, ar nesusilaukdavote patyčių?
– Patyčių tikrai buvo. Pamenu, 7-8 klasėje buvo toks mokytojas – ateistas fanatikas, kuris vėliau nusižudė. Jis mane rytais pasistatydavo prieš klasę ir liepdavo visiems pasakoti, ką iš ryto veikiau, kada poteriavau. Jam buvo malonumas tyčiotis. Iš vaikų patyčių nebuvo, nes jie žinojo, kad vis tiek nekreipsiu dėmesio.
– Jūsų šeima buvo tokia gausi. O ką dirbo tėveliai?
– Mama buvo tiesiog namų šeimininkė – augino vaikus, prižiūrėjo savo reikmėms auginamus gyvulius, daržus. Tėtis dirbo arklių šėriku, vėliau – sargu.
– Tikriausiai buvo sunku prasimaitinti tokiai šeimai?
– „Raškažio“ nebuvo, dirbom, turėjom, nes užsiaugindavome savo daržovių, turėjome savo mėsos. Tėvai pirkdavo tik aliejų ir dar šį bei tą.
– O kada atėjo apsisprendimas – tapti kunigu?
– Manau, kad galutinai apsisprendžiau dešimtoje klasėje (tuo metu vidurinėje mokykloje buvo vienuolika klasių – aut. pastaba). Į komjaunimą aš taip pat buvau atsisakęs įstoti, nes žinojau, kad bedieviška organizacija. Apie savo tikruosius ketinimus mokykloje neprasitariau, pasakojau, kad žadu studijuoti biologiją. Geriausiai tuo metu sekėsi mokytis tiksliuosius mokslus – fiziką, chemiją. Požiūris į tikinčiuosius tuo metu buvo nekoks – ateistai (netikintys – aut. pastaba) buvo pirmarūšiai, o tikintys – antrarūšiai. Gavau brandos atestatą, kuriame pažymių vidurkis – ketvertas, ir įstojau į kunigų seminariją. Kai įstojau, klasiokams buvo staigmena, kad ruošiuosi būti kunigu.
– Ar, prieš priimdamas sprendimą tapti kunigu, pagalvojote, kad kunigystė – tai dideli suvaržymai, tame tarpe – ir celibatas?
– Nuo kūdikystės augau dievotoje šeimoje, todėl suvaržymai negąsdino. Dėl celibato taip pat buvo apmąstyta. Jau buvau įsitikinęs, kad nesu skirtas šeimai. Jeigu būčiau neįstojęs į seminariją, būčiau gyvenęs vienas.
– Kokių mokslų teko paragauti seminarijoje?
– Pirmais studijų metais sunkiausia buvo susigaudyti mokslų pavadinimų gausoje. Teko mokytis filosofijos, teologijos, kosmologijos, etikos, psichologijos, teodicėjos… Gal tik per kokį mėnesį susivokiau, ką kuris mokslas tyrinėja. Studijuoti buvo įdomu, labai gera aplinka, labai pasišventę dėstytojai.
– Ką manote apie netradicines krikščioniškas religijas? Juk jau kuris laikas Lietuvoje yra liuteronai, sekmininkai, baptistai ir kitų konfesijų tikintieji, kurie nepripažįsta tai šventų paveikslų, tai išpažinties?…
– Visi tie tikėjimai yra žaizdos katalikų bažnyčios kūne. Taip nutiko, kadangi katalikų bažnyčioje ne visada buvo tvarka. Kiekvienas įvykis turi savo priežastį, tai ir skirtingi tikėjimai yra bausmė už nuodėmes. Man pačiam bendrauti su kitų krikščioniškų religijų atstovais nėra problema – nei su evangelikais, nei su baptistais, nei protestantais. Svarbu, kad jie nemokintų žmonių daryti piktą.
– Kokiose bažnyčiose teko kunigauti?
– Pirmiausia mane paskyrė į Kauno arkivyskupiją, Petro ir Povilo bažnyčią vikaru, tai yra, kunigo padėjėju. Ten dirbau dvejus metus. Po to paskyrė į Švento Jurgio bažnyčią. Ten taip pat buvau vikaras. Vėliau, 1982 metais, paskyrė į Bazilionų parapiją, Šiaulių rajone bažnyčios administratoriumi. Ne klebonu pavadino dėl to, kad būtų lengviau mane perkelti. Įdomu tai, kad tais laikais, 1975 metais, dvasininkai turėdavo gauti pažymėjimą, kuris leistų be pavadinimo veltėdžiu nedirbti valdiško darbo. Man tokį pažymėjimą atsiuntė į vykdomąjį komitetą. Ten mane išsikvietė valdžia ir pradėjo įkalbinėti, kad persigalvočiau – atseit, esu jaunas, kaip dabar „su bobutėmis“ būsiu. Su šypsena išklausiau ir pasakiau, kad ateizmas tol galingas, kol jis yra valstybės religija. Man atsakė, kad neranda bendros kalbos su manim ir įteikė pažymėjimą.
– Prieškalėdiniu laikotarpiu lankote parapijiečius namuose. Apie ką daugiausia kalbatės su žmonėmis?
– Lankydamas parapijiečius, klausiu, kas jiems šiuo metu svarbiausia, sudarau galimybes išsikalbėti. Daugiausia kalbamės apie dvasines vertybes. Kalbu apie tai, kad turi būti harmonija – žmogus turi gyventi taikoje su savimi, kitais, gamta ir Dievu. Harmoningų žmonių imunitetas stiprus, „kovidas“ neveikia. Jeigu žmogus yra piktas, turi kerštą, jo imunitetas yra išderintas, tada puola „korona“, o pasiskiepijusius – šalutiniai poveikiai.
– O koks Jūsų paties požiūris į skiepus, jeigu sakote, kad dvasingų žmonių „kovidas“ nepuola?
– Pirmiausia žmonės turi būti dvasingi. Ar skiepytis, ar ne, žmogus turi laisvai ir neverčiamas apsispręsti. Aš pats esu persirgęs „kovidu“.
– Kada Bažnyčioje paruošite prakartėlę?
– Prakartėlę paruošime dieną prieš Kūčias. Tai – sena tradicija. Pagal ją, kalėdinė eglutė turėtų būti puošiama Kūčių dieną. Anksčiau juk taip nebūdavo, kad Kalėdas kas nors imtų švęsti dar spalį ir pasipuoštų eglutes prieš kelis mėnesius.
– Tai gal toks skubėjimas švęsti atsirado, kai pradėtos gaminti plastikinės eglutės?
– Nepripažįstu sintetinių eglučių. Geriau tikros eglutės šaką su kankorėžiais pasikabinti ar pamerkti – juk natūralus kvapas.
– Ko palinkėtumėte tikintiesiems Šventų Kalėdų proga?
– Pirmiausia linkiu dvasingumo, galingo imuniteto, tada nesvarbu, kokia bus viruso atmaina ir žmogus išliks sveikas. Linkiu gyventi dorybėje, siekti šventumo, tobulumo. Taip pat būtina susitaikyti su Dievu, atlikti išpažintį, nes nuodėmėje žmogus yra piktas, neatsparus ligoms.
Kleboną kalbino žurnalistė Rita Grigalienė
Baliūnas – dažnas „Radviliškio krašto bendruomenės“ švenčių ir susitikimų svečias. Nuotraukoje jis – su šios bendruomenės pirmininku G. Lipnevičiumi 
Polekėlės Švč. Mergelės Marijos Širdies parapijos klebonas Feliksas Baliūnas su tikinčiųjų bendruomene 
Šventinėje procesijoje
