Artėjant lapkričio 1- ajai visi važiuoja tvarkyti savo artimųjų kapų. Pravažiavęs daug kapinių, kai kur pastebėjau,jog žmonės turi pasidarę kapinėse bendras įrankines, kad nereikėtų kiekvieną kartą
vežtis ar neštis.
Juk ne visi turi ir gali atsivežti. Būna, jog netikėtai užsuki prie savo artimųjų kapų laisvą minutę ir neturi jokio įrankio, su kuriuo gali aptvarkyti kapus. Teko nemažai apvažiuoti kapinių, kuriose pasijauti lyg ,,namuose“.
Tarkim, prie Pakruojo teko užsukti į nedideles kapinaites, kurios nustebino. Atidaręs senoviškus kalviškus vartus, vienoje pusėje pamačiau įrankius ir net stabtelėjau pasižiūrėti. Kaip miela, kai žmonės tiesiog šeimininkiški ir kapinėse turi bendrus įrankius. Viskas sudėta vienoje vietoje: kauptukai, „nagiukai“, grėbliukai ir 5 litrų tara vandeniui. Kitose kapinėse mačiau tiesiog padarytus stovus, ant kurių sukabinti laistytuvai.
Panevėžio rajone pastebėjau pridėtos 5 litrų talpos taros, nes kapinės didelės. Kaip patogu: atvyksti ir randi talpų vandeniui įsipilti, gali gėles palieti, nereikia ieškoti, kur būtų galima įsipilti
vandens.
Šeduvoje G. Lipnevičiaus dėka taip pat kapinėse atsirado įrankių. Žinoma, yra ir daugiau kapinių, kuriose yra įrankių. Pagalvojau, kodėl taip negalėtų būti Polekėlės kapinėse. Manau, reikėtų tai padaryti pavasarį, bet juk nebe už kalnų lapkričio 1-oji – turėčiau suspėti šį planą įgyvendinti. Juk visi tvarkysis kapus ir labai visiems prireiks tų įrankių. Pirmiausia nuvykau į seniūniją pas seniūną R. Liukumą, kuriam išdėsčiau savo sugalvotą planą.
Šaunu, viskas gerai, gali tai įgyvendinti. Tik kažin, ar neiškeliaus tie įrankiai iš kapinių, nes yra buvę, kad nuo vandens talpyklų nusuko kraniukus“,-sakė seniūnas.
Fu, negražu vogti nuo kapų, labai negražu. Susitaręs su seniūnu, nuvykau pas kapinių prižiūrėtoją K. Kukanauską. „Pirmyn, tik statyk. Geriausia būtų įrankių stovą statyti prie šulinio, prie skelbimų lentos“,- patarė K. Kukanauskas.
Kapinių prižiūrėtojas prie mano sumanymo prisidėjo net medžiagomis stovui.
Vykdamas į namus sutinku J. Lesicką, kurio paklausiau, gal jis žino, kur gauti 5 litrų tuščios taros. „Palauk ,- sako jis man,- tuoj bus“. Ir po keleto minučių atvyko su šia tara. Ačiū jam ir visiems, prisidėjusiems prie gražaus darbo.
Per kelias dienas padariau stovą, nudažiau įrankius. Nuvežiau stovą su įrankiais į Polekėlės kapines, pastačiau, sutvarkiau, sukabinėjau. Džiugu, jog pagaliau ir Polekėlės kapinėse bus šiokių tokių įrankių.
Viską pabaigus pamaniau, jog trūksta užrašo, tad nuvažiavau į Tyrulių biblioteką pas bibliotekininkę S. Remeikienę. Pasakiau jai, kad kapinėse prie įrankių stovo reikėtų užrašo. S. Remeikienė mielai atspausdino užrašą, kad pasinaudojus įrankiais prašoma juos tvarkingai padėti atgal.
Viskas šauniai ir puikiai gavosi – visiems po truputį prisidėjus, turime stovą su įrankiais, kurie labai praverčia atėjus į kapines. Tad būkime tvarkingi, neišmėtykime, neištampykime įrankių, nes jų reikia mums visiems, jie mūsų visų ir visi naudokimės. Labai dėkoju visiems, prisidėjusiems prie šito darbo.
Noriu dar paminėti, jog Tyrulių bibliotekoje vyksta skaitmeninio raštingumo mokymai ir pradžiamoksliams, ir pažengusiems. Kam tai įdomu, prašom atvykti į Tyrulių biblioteką.
Saulius Taločka
