Pledarnė

Rozalija Kaupienė, skiedryne susiradusi nemažą palcioką, ruošėsi klibinkščiuoti iki vartelių į upės pusę – bandys patikrinti ar storas jau ledas. Šiemet nuo rudens potvynių išsiliejusi upė vandeniu apsėmė visas Klebono lankas net iki pat Kaupienės trobelės šiaurinio langelio. Apsėmė tai apsėmė, ką čia pakeisi, močiutė labiau geidė su tuo palcioku ne ledo storį patikrinti, o tik prisiminti kaip,  kol jos Pėtris gyvas tebebuvo, smagu būdavo Klebono lankoms užšalus, upės vaga net iki pat Lapkalnio nučiuožti – prie abiejų kojų po medinę ledžingą pasirišus. O gi Lapkalnis yra ana va ten, tolumoje vos matoma kalvelė už tos Klebono lankos, medines ledžingas jos Pėtris iš medžio išdroždavo, po apačia seno vėdro lanką pritvirtindamas. Geležinių ledžingų tada parduotuvėse ir nebūdavo, o jei ir būdavo kur nors didesniuose miestuose, tai juk ne vargdienių nosiai tokias brangenybes įpirkti. Tada abu dar tebebuvo jauni, velnių priėdę, todėl ir medinės tikdavo – čiuoždavo užšalusios upės vagos ledu, kad net vėjas pro ausis švilpdavo. O būdavo dienų, kai jos Kaupas savąją Kaupienę į savadarbes medines rogutes įsisodinęs, nuo to Lapkalnio paleisdavo – dar pastūmėdamas iš nugaros. Tos rogutės buvo geležimi vietinio kalvio pašienytos, dabar reiktų sakyti – pakaustytos. Fui, kokia nesąmonė: kausto juk arklius, o rogutes ar šiaip dideles roges kalviai visada pašienydavo, bet tai juk ir nesvarbu: kaip pavadinsi – taip nepagadinsi, svarbu, kad tokios rogutės nuo to kalniuko per sniegus kartais nuskriedavo iki pat tos Klebono lankos, o tada jos Pėtriukas, rankomis kaip koks paukštis mostaguodamas savo Rožę iš paskos pasivijęs, ją iki pat grytelės net suplukęs partempdavo. Rozalija rogutėse sėdėdama ant viso kaimo rėkdavo: „Nio, greičiau, dar greičiau, nioo!“ Dabar tai prisiminus ir pačiai gėda darosi – juk jau buvo ženota boba, o elgėsi kaip mažas vaikas. Gal todėl tada kaimas ją Pledarne ir praminė. Šio žodžio reikšmės, tamstos nevarkite, jokiuose žodynėliuose nerasite, bet tai juk teisingai Rozalijos anuometinį elgesį nusakantis išsireiškimas – truputį mažvaikė, truputį tokia pler pler kaip koks senas senos Albertinos kalvaratas. Vienu žodžiu, kai jau boba metuose, o galvoje – visokie vėjai tebešvilpauja. Vaikų jiedu su Pėtriu nesugyveno, tai kas belikdavo – patiems vaikais būti. Tokie juodu ir buvo, tokia ji ir liko po šiai dienai – viena likusi mažoje trobelėje prie tų Klebono lankų.

Ooo, kokios čia būdavo vasaros! Pavasarį paupiuos pirmos geltonai lakštutės pražysdavo, šiaip jas reiktų purienomis vadinti, bet Pėtris jas lakštutėmis visada vadindavo, todėl ir ji purienas lakštutėmis po šiai dienai tebevadina. Taigis, būdavo jos vyrelis anksti iš ryto basas nulekia prie upės, paskina tų lakštučių ką tik pražydusių ir parneša savo Rozei dainuodamas kažkokią dainelę apie šias gėleles. Pala pala, gal Rozalijai pasiseks prisiminti nors vieną žodelį iš tos savojo Pėtriuko dainelės? Ai ne, šiandien tai tikrai nesiseks prisiminti, nes ta jos galva tikra pledarnė pasidarė. Nu ir nereikia, šiaip visi metų laikai čia gražūs, tik štai – Pėtrio senai nebeyra, todėl tenka vienai gyventi. Jeigu atvirai, tai ji juk ne viena gyvena: turi rainą katinėlį, penketą vištaičių ir gaidį margaspalvį, dar avelę laiko, ši prieš Kūčias ėriuką atsivedė. Užėjus didiesiems šalčiams, Rozalija savo vištaites užpečkyje uždarė, čia vištaitės kiaušinaitį padeda, gaidys – rytais vietoje žadintuvo pabūna. Avelę irgi į trobelę parsivedė, tvartelis yra, bet jei jame per speigus mėšlas užšąla, tai kaip tai avelei ten bus nešalta, o dar su mažu ėriuku. Tas ėriukas nėra jau toks ir mažas, žiūrėk, kurią naktį tik plykt pas bobutę į lovą ir begulįs šalia – net snukelį ant pagalvės padėjęs, prie Rozalijos prisiglaudęs savo gaspadinę šildo.

Trobelėje yra tik vienas didesnis kambarėlis – žema virtuvė su plukto molio asla bei dviem mažučiais keturių rūtų langučiais, dar yra priemenė, iš lauko įeinančiam klumpėms pasilikti. Virtuvėje prie mažojo langelio ant trumpo suoliuko stovi kibiras su geriamu vandeniu, kuris šaltesnėmis žiemomis per naktį dažnai užšąla. Virš kibiro kabo aliuminis krūzelis – ant colinės vinies pakabintas. Tarp durų ir lango telpa pakabinama medinė indauja ornamentuotomis durelėmis. Joje iš indų kelios lėkštės, keli aliumininiai bliūdai bulvėms tarkuoti ar zacirkai įmaišyti. Priešais didesnį langelį stovi krosnis su moliniu pečiumi ir plačiu uslanu šalia – sušalus prigulti, tik kojas tai jau teks suriesti. Čia paprastai Rainis glaustosi ir jeigu kai kada Rozalija jį nenusviedžia į aslos vidurį, šis ilgokai reiškia didelį nepasitenkinimą savo pūkuotą uodegą raitydamas. Virtuvės balkiai gerai išdžiūvę, todėl kam nors į juos galva kaukštelėjus, šie net skamba. Dar iš virtuvės baldų vertėtų paminavoti prie lango stovintį pailgą stalą, prie kurio, jei gerokai pasispaudus, iš šonų galima susėsti po du žmones, iš stalo abiejų galų laisvai susėda po žmogų. Bet kad dabar nebeliko kam čia sėdėti. Kad nepagalvotumėte, jog ta vieniša Pledarnė yra kokia ubagė, prisipažinsiu už stalo prie lango net siaurą kapčianą turiu – čia, paprastai, jos Pėtris pokaičio priguldavo, dabar jo vietą irgi Rainis užvaldė.

Žmonės sako, kad Pledarnei reiktų Gruiniaus Kazelę prisivilioti, o juk ir pas Kazelė, anądien iš parduotuvės grįžtant, Rozalijos nepadoriai užklausi: „Nu kaip, Kaupienel, bekuši, ar dar kada nors pamislini?“ Vo koks bezliepyčia – ar dar pamislini? Nu ir nachališkumo juk reikia turėti, o pas nuo gėrimo besaikio akimis užtinusiomis, barzda visą savaitę musėt neskusta, rankos dreba, o jis štai ką prisimislino – ar dar, Kaupienel, pamislini klausia. Jei dar ir pamislintum kada nors, tai tokį pamačius, visi norai apie griešnus pamislijimus bemat praeitų. Nors jeigu valei teisybe pasakius, apie tą Kazelę ir pati Rožė ne kartą buvo pamislijusi, juk vyras jis ne iš kelmo spirtas – net paršiukus ar šunis romyti sugebantis, tai ir pagalvojo anąkart: jei taip tą Kazį savojo Pėtrio lakmonais aptaisius, klebonėliui į delną kokį riebesnį pinigą įspaudus, juk argi abu prie altoriaus neprisaikdintų ilgai ir santarvėje gyventi? Prisaikdintų, ale kas iš to – bene su tokiu santarvėje pagyventum, bene toks Rozalijai pavasariais paupiuose pražystančių lakštučių parneštų? Pliurptų visokius niekus girtas kaip šlepetė iš kur nors parsijovijęs. „Kam toks, geriau – nijoks!“ – anądien vakarinius poterius kalbėdama, kaip kirviu savyje nukirto Rožė, dėl savo mažavaikiškumo Pledarne praminta.

Rožės trobelėje elektros nėra, žiemomis dienos trumpos, o naktys ilgos, tai ji dienai brėkštant kaip atsisėda ant to uslanukio prie pečiaus šalia savo katino, taip ir prasėdi iki kol miegas užeina. Šviesos nedega ne todėl, kad žibalą labai taupytų, tiesiog – o kam ta šviesa jai reikalinga, juk katinas ir tamsoje gerai mato, o jai poterius kalbėti ar prabėgusius metus prisiminti, tamsoje geriau sekasi, nei prie kokios liktarnos ar lempos žibalinės. Dažniausiai Rozalija prisimena laikus, kai su tėveliais gyveno. Tėveliai kilimo iš gretimo kaimo, ten turėjo neblogus trobesius, buvo nemažas sodas, laikė porą karvių ir veršelį nujunkytą pardavimui. Karvės duodavo po kibirą pieno iškart. Paskaičiuokite dabar patys: vasaromis per ganiavą, trys melžimai po kibirą pieno iš dviejų karvių, kiek bus pieno? O kiek paskui varškės, sūrių, sviesto – pilveli tik valgyk! Pamelžtą pieną iškošus per marlę į tokį metalinį stovinį supildavo, o tą stovinį į šaltą šulinio vandenį pamerkdavo, čia grietinė į viršų nusistodavo. Rožės mama tą grietinę smetona vadindavo, tą smetoną į tokią medinę talataupą su rankena supildavo ir dukrai pakišdavo – še, suk kol sviestukas susidarys. Kartais ilgokai tekdavo sukti, Rožei ir piktumas užeidavo, ypač šeštadieniais, kai sodelyje Pėtris jos jau laukdavo, o čia su ta talataupa bovykis. Dabar štai, čieso iki valias turint, galėtų tą talataupą iki išnaktų sukti, su katinu pasikalbėdama, ale kad nei talataupos, nei smetonos nebeyra. Rožei pienuko reiktų nebent veršputrei pražilinti, bet katinėlis labai nori pienuko, tik Zaleckienės karvė žiemmilžė šiemet tapo, Zaleckienė iš jos sau vos litriuką pienuko bepritraiško. Ar žinote tamstos, kas yra žiemmilžė karvė? Nugi tokia, kuri niekaip nebepamunga – kavalieriaus nebenori, veršiuko nebeturi, todėl ir pienuko nebeduoda. Zaleckienė tikisi, kad ant šviežios žolės išėjusi, jos karvutė to kavalieriaus dar užsinorės, tada ir vėl bus pienuko pilni ąsočiai: ir Rožei liks, ir katinėliui teks. Nu, tu Rože Rože, savyje mąsto Kaupienė prie pečiaus su katinu balsiai kalbėdama, gerai nors, kad niekas jos minčių negirdi, bo sakytų tai Pledarnei su visai protalis pasimaišė.

Katinėliui ji papasakoja, kad jos tėveliai vieną paršą Kelėdoms paskersdavo, kitą – prieš pat Velykas, o bekonus anglams parduodavo. Prieš šventas Velykas paskersto paršo nugaros lašiniai būdavo per stambaus vyro plaštaką. Ir kai jos Pėtris tėvelių paprašė leidimo su Rože ženytis, pašokusi ant viršaus, motina vaišėms lašinių gerą bryzą atriekė nuo pačios storiausios palties. „Raini, tu mano Raini, ar žinau kadagiu rūkytų kaimiškų lašinukų skonį?“ – katino pasiteiravo senoji Kaupienė, glostydama Rainio nugarą. Rainis tik murkė ir iš to pasitenkinimo uodegą kilnojo, o Kaupienė toliau jam pasakojo, kaip tuos lašinius tėvai juodalksniu ar nugenėtos obels šakomis rūkydavo, pabaigoje rūkymo kadagio dūmu perleisdami. Taip rūkyti kaimiški lašinukai būdavo šeimos gerovės atspindys, geriausias užkandis per vasaros darbymetę. Užėjusiam ubagui irgi stengdavosi kad ir nediduką, bet storesnių lašinių bryzelį atrėžti – kad, plonų gavęs, tas paskui nesijuoktų, neva tik skūra, rūra ir guzikas. O kad taip dabar tokių lašinukų gavus, kad ir tų pačių ploniausių, kokių skūrikės pačiulpti tėvai mažąjai Rožytei duodavo.

Rozalija niekada nebuvo kolūkietė, nors kolūkiečiams prie svarbiausių darbų padėdavo: kad ir toje pačioje Klebono lankoje nupjautą kolūkio šieną kartu su visomis moterimis mediniais grėbliais grėbdavo, Pėtris jai buvo padaręs lengvą grėblį klevo kotu, tvirtais mediniais dantimis iš ąžuolo. Bet šiaip Rožė dažniausiai sau duonai užsidirbdavo kaimynų vaikus kavodama, vasaromis svetimus daržus ravėdama, o kai ateidavo uogų bei grybų metas – per dienas iš miško galvos neiškišdavo, žinodavo, kur auga grybai, kur avietės nykščio didumo prisirpusios. Atsisėda, būdavo, Rozalija ant kelmelio didesniame avietyne, knipt knipt po uogelę – ir bemat pilnas kibiras aviečių. O aplinkui miškas kvepia, paukštelių chorai pypauna įvairiais balseliais, gaivus vėjelis plaukelius kedena. Rudeniop prasidėdavo bruknių, vėliau – ir spanguolių rinkimas. Spanguoles rinkti Rožė irgi labai mėgdavo, bet prieš pradėdama rinkti, ilgai žiūrėdavo į jas negalėdama akių atitraukti, net savaip gailėdamasi jas rinkti – ant tokių plonių siūlelių parištų ir žaliame samanėlių kilimėlyje raudonuojančių. O grybai tau dosniausiai Retpušinyje augdavo – ūmėdes, kurias vietiniai pienelėmis vadina, gruzdai įvairių spalvų bei atspalvių, gaidukai kepurėti – na, čia aš kalbu apie voveruškas, gal tai juos teisingiau ir būtų vadinti. „O ar atspėsi, Raini, kiek aš vieną rudenį esu baravykų radusi?’ – Rožė pasiteiravo savo katino. Šis nieko neatsakė, tik vieną kartą murktelėjo. O ne, Rožė jam atsakė, ne vieną krepšį, o didelį krepšą ir dar bliūzelė savo tą margąją nusivilkusi pilną rinktinių baravykų priklojau. Užrišusi tos bliuskelės rankoves, einu po staniku per mišką ir dairosi, kad koks nedorėlis ant tako nepasirodytų, Va, kaip buvo, Raini!

Vien iš miško, žinoma, nepramisi, todėl jos Pėtris dirbdavo prie gelžkelio iešmininku, sėdėdavo tokioje mažoje būdikeje netoli bėgių pastatytoje, tada iešmus rankomis perjunginėdavo. Atpūškuoja, būdavo, traukinys, iš stoties į tą būdikę ateina signalas ant kokių bėgių iešmą perjungti, Pėtris išeina iš tos savo tupyklos, perjungia bėgius, palaukia traukinio tokią susuktą vėliavėlę iškėlęs. Palauk, o kokios spalvos ta vėliavėlė būdavo? Bėsas dabar tai beprisimins, tik Rožė dar prisimena, kad jos Pėtris pravažiuojančiam traukiniui dar ir tokia dūdele padūduodavo pleeerrr, ir mauna vėl į tą savo šunišką būdelę šildytis. Darbas nesunkus, bet atsakingas: o jei ne ant tų bėgių tą jėšmą perjungtum, kaip manai, Raini, kas tada Pėtrio lauktų, a? Ne, oi ne, Raini, negalvok taip blogai apie mano Pėtriuką, jis visada teisingai tuos jėšmus perjunginėdavo, bet ta jo budikė buvo toli nuo geležinkelio stoties, prie pat Stovilės kalno, o ten miškiniai bunkerį buvo išsikasę – traukinių eismą stebėdavo. Vieną žiemą toks apyjaunis miškinis, kuriam dar ir barzda nežėlė, įjunko pas iešmininką užeiti, neva pasišildyti, bet tas nakabis besišildydamas kažką ir užsirašinėdavo. Velnias žino, kaip kažkas tai užfiksavo ir kur reikiant pranešė, taigis, po vieno budėjimo iešmininkas Kaupas ir pradingo – iki šiol Kaupienė net pati nežino ar ji jau našlė, ar vis dar tik gyvnašlė. Tikriausiai, žmonėms ji yra Pledarnė ir tiek, nors kai sodiečiai ateidavo į talkas prie durpių kasimo kviesti, tiesiai į akis sakydavo – Rožyte, ar negalėtum, Rožyte, ar neateitum? Ar žinai , Raini, kad pokario metu kaimiečiai kurui kasdavo durpes, pradėdavo tuo vasaros metu, kai dienos tapdavo pačios ilgiausios ir karčiausios – juk reikėdavo daug saulės ant dirvono išverstoms šlapioms durpėms išdžiūti. Paprastai talkininkai būdavo sukviečiami iš vakaro. Plecius irgi jau iš vakaro būdavo nuvelėnuojamas, durpių kasimui būtinai reikėdavo moters, kuriai strėnos neskaudėtų pasilenkusiai per dieną išbūti ir dviejų stiprių vyrų, iš kurių vienas tokiu ilgakočiu specialios formos aštriu štiku tame pleciuje būsimas durpes nedideliais kvadratukais užbadydavo, o kitas vyras, kuri metiku vadindavo, tas durpes iš durpyno ant kranto išmesdavo. Ant kranto pusiaulinka stovinti Rožė rankomis capt pacapt gaudydavo tas iš durpyno duobės metiko svaidomas durpių kavalkas ir dėdavo į nedidelį vienratį stumiamą karutį. Už tą darbą vakare vyrai gaudavo po keletą rublių, o Pledarnės dienos uždarbis – puslitris rūgusio pieno su kliukomis. Tiesa, talkininkai tą dieną tris kartus skaniai bei sočiai pavalgydavo: pusryčiams darbininkai, paprastai, gaudavo marškonės košės su mirkalu ir rūgusio pieno, priešpiečiams šeimininkė atnešdavo virtos ąžuolo džiovintų gilių kavos pienu balintos, bei didelį bliūda kiaušinienės ir naminės duonos kepalą, kartais būdavo dar ir koks pernykštis raugintas agurkas. Maždaug apie dvyliktą dienos į durpyną su pietumis atlinguodavo pati gaspadinė, galvą persirišusi balta skarele, švarią prijuostę prisisegusi, kur nors po krūmu nužiūrėjusi dailesnę vietelę, tiesiai ant žolės paklodavo balta staltiesę ir neskubėdama išdėliodavo lėkštes, šaukštus, peilius, tada gaspadoriui pamerkdavo išalkusius talkininkus pietų pakviesti, kai kur pietums talkininkai net cepelinų gaudavo. „Škač, kiek čia galima su katinu per naktis kalbėtis, juk dar ne visai sukiužusi bobelka esu, o jei taip tikrai kurią dieną tą Gruinių į savo trobelę parsikvietus, tik kažin, jei taip kada nors netyčia ką nors nuodėmingo pamislinus ar jis beįgalėtų?“ – aną vakarą vėl savyje pagalvojo Rozė ir tuoj pat, net rankomis mostaguodama tarsi nuo įkyrių bičių gintųsi, save ėmė gėdinti: „Eik jau eik, kas čia tau per durna mintis, kaip kokiai pledarnei, į galvą šovė, bene tikrai su razumėliu susipykai, o kas būtų, jei kurį rytą tavo Pėtriuks, kaip kadais iš savo budėjimu auštant grįžęs, į langelį droviai bar-bar pabarbentų?“

Rozalijos Kaupienės moteriška širdis iki paskutinio atodūsio tikėjo, kad jos Pėtriuks kurią nors dieną štai ims ir netikėtai sugrįš. Ir iš paupio atneš ten pavasariais geltonai pražystančių lakštučių…

Rimantas Petrikas

Total
7
Shares
1 comment
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts