Nuomonė
Kai Dievas gyvūnams dalijo grožį ir protą, vienintelė beždžionė negalėjo apsispręsti, į kurią eilę stoti. Į gražių ar protingų. Kartais tokioje kryžkelėje atsiduria ir politikai, negalėdami apsispręsti – gražūs jie ar protingi. Todėl tai, kaip tokią dilemą jie sprendžia, pavadinkime beždžionės testu.

Apie gražų politiko poelgį

Rajono socialdemokratų lyderis ir Tarybos narys Kazimieras Račkauskis man asmeniškai gražus. Grožis – skonio reikalas, todėl prašom nesiginčyti. Kas kita – proto reikalai.
Politikų protą įprastai vertiname ne iš reklaminių bukletų (ten – dažniausiai tik grožis), o atsiremdami į faktus, tai yra, kaip jie elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje. Į tokią keblią situaciją ponas Kazimieras pateko prieš porą savaičių, kai buvo balsuojama dėl gatvių asfaltavimo.

Politikas pasielgė gražiai – nusišalino nuo balsavimo vengdamas interesų konflikto, o jo partiečiai – protingai. Nubalsavo už miškan vedančios gatvės, kuri driekiasi pro jų partijos vado sklypą Šeduvoje, asfaltavimą. Ir partijos vadui gerai, ir konservatorių merui Antanui pasimalonino. Tas nelabai gražus, bet protingas, skoloje neliks. Čia būtų galima padėti tašką, bet K. Račkauskis lygioje vietoje nusprendė užmaišyti tikrą audrą stiklinėje.

Ką gražus politikas pridarė negražaus

Reikia pripažinti, kad ir gražūs politikai kartais negražiai pridaro. Negražių darymų vieta yra facebook’ as – ten visi daro ko tik netingi, ir tai, ko padorioje vietoje įprastai nedarytų.

Po to, kai „Radviliškio krašto“ redakcija paviešino balsavimo rezultatus, K. Račkauskis savo facebook’o paskyroje padarė riebų pareiškimą, kad jokių interesų neturėjo ir neturi. „Apdarė“ kolegą nepartinį Tarybos narį Gediminą Lipnevičių. Už tai, kad susirgo ir, jam bevelijus, negali atvykti. Iki jo sraigių ūkelio kelio pažiūrėti. Kad pažiūrėtų ir lieptų žurnalistams apie poną Kazimierą tik gražiai rašyti. Dar išvadino visokiais pavadinimais, susuko keletą sąmokslo teorijų ir pasiūlė toliau tą patį daryti komentatoriams.

Partijos kareivėliai (tie – irgi nori būti gražūs vado akyse) puolė aklai daryti.
Bet padėkime emocijas į šoną ir pamėginkime pasvarstyti, kaip viskas klostėsi ir kokios reikšmės šioje negražioje istorijoje galėjo turėti grožio ir proto reikalai.

Kuo protingas politikas skiriasi nuo gražaus

Protingas politikas, viešai apsidirbęs, pažiūrėtų į veidrodį ir nusijuoktų. Iš savo kvailumo. Arklys nėra nei gražus, nei protingas, bet ir jam turėtų būti aišku, kad asfaltuota gatvė, nepriklausomai nuo to, iš kurios pusės prieina, padidina sklypo vertę ir pagerina verslo reikalus. Pripažinęs, kad turi interesų bėris irgi nepultų aiškinti priešingai. Eitų sau kluonan ramiai šiaudų rupšnoti. Ir daryti tai, ką įprastai daro pavalgęs.

Ponas Kazimieras, nors ir labai gražus, bet Tarybos posėdyje, iš pirmo žvilgsnio, pasielgė protingai – nusišalino. Pagaliau ir po švenčių išsivadėjęs, nors ir pavėluotai, redakcijai atsiųstuose paaiškinimuose pripažino – taip, jo sklypas ribojasi su asfaltuojama Žvejų gatve. Be to, kaip dabar aiškėja, pagal
savivaldybės sumanymą, ir jau išasfaltuota gatvės dalis (dėl kurio Kazimieras tai turi interesų, tai neturi) bus geresnė padaryta. Nuties šaligatvį.

Čia ir vėl istorija galėtų baigtis, visi paplotume protingajam Kazimierui ir eitume rimtesnių darbų dirbti. Bet, kuklia mano nuomone, koją pakišo gražusis Kazimieras. Pastarajam kažkaip „susišvietė“, kad šioje vietoje nelabai gražiai atrodo.

Kaip ten „susišviečia“ smegenyse, kad politikai nei šį nei tą ima daryti, net rimti mokslo daktarai neturi šviesių atsakymų, todėl į šią temą nebesigilinkime

Kaip pasidaryti gražesniu

Ką daro gražūs politikai, kai apsidaro nelabai gražiai? Gražinimosi procedūra paprasta kaip du centai: negražiais reikia padaryti kitus. Kuo kiti negražesni, tai yra, apdaryti, tuo pats sau gražesnis. O kai pasidarai labai gražus – tai ir labai protingas, o visi kiti – labai kvaili. Tapęs gražiu ir protingu tampi dar ir labai galingas, todėl reikalauji, kad ir laikraščiai patį dar labiau išgražintų. Ir jau nebesvarbu, kokius vėjus rašinėji facebook’ uose, nes grožis nereikalauja intelektualinių aukų.

Taigi, čia ir slypi visa beždžionės testo, kaip mes jį pavadinome, paslaptis. Negali būti vienu metu ir gražus, ir protingas, nes, kaip sako lietuvių liaudis, ir gudri višta kartais uodegą įsidilgina.(Atsiprašau gyvūnų mylėtojų – nenorėjau įžeisti vištų).

Kaip tampama gražiais ir protingais?

Mokslas aiškaus atsakymo neturi. Vieni sako, kad viskuo dėti genai, kiti prideda – aplinka kalta. Dar tretisako, kad grožis – apskritai mados reikalas. Bet ilgamečiai stebėjimai rodo, kad politikų grožis ir protas pirmiausiai pasirodo rinkimuose. Pavyzdžiui, ponas Kazimieras ir jo bendražygiai žadėjo, kad po rinkimų pridarys gražių pokyčių. Nepamelavo. Pridarė. Visi – labai gražūs ir labai gražiai balsuoja taip, kaip reikia antaniniams konservatoriams (nepainioti su obuoliais) ir mažažemiams bei bežemiams valstiečiams, kurie truputį dar ir žali.

Grožio mada labai užkrečiantis dalykas. O daktarai sako, kad didžiausia grėsmė užsikrėsti – visokiuose susibūrimuose. Ypač intymiai santykiaujant su užsikrėtusiais. Todėl partijas ir tarybas galima laikyti padidintos rizikos zonomis. Ten visi įvairiais būdais intymiai bendrauja. Viešai ir paslapčia, todėl dažnai sunku atskirti, kurie priklauso pozicijai, o kurie opozicijai. Ir sprendimai po tokių santykių gimsta, jų akimis žiūrint, labai gražūs ir protingi.

O kuo čia dėta vargšė beždžionė, kuri ir graži, ir protinga? Jeigu tikėtume seneliu Darvinu, tai nulipusi nuo medžio ši gražuolė perdavė mums savo genus. Ir, čia jau mano subjektyvia nuomone, daugiausiai jų atiteko politikams.

Pagarbiai, Bežemis Valstietis
P.S. Tai buvo subjektyvi nuomonė, o subjektyvia nuomone – K. Račkauskis man labai gražus. Kiti ne tokie gražūs, todėl apie juos – kitą kartą.

Antanas Stugys

Keičia valdžia mus į… žalią monetą.

Keičia ir sūnų, ir mamą, ir tėtį.

Žvelgiame jai laukimu į akis –

„Gal antrąkart laisvės paukštis atskris?..“

Tryliktą sausio ir kovo vienuoliktą

Geriam degtinę – už polit-daltonikus.                          

Nykstam per sprindį, per sieksnį, per uolektį,

Saujoj suspaudę tik  teisę į polėkį.

Tolstame vienas nuo kito kas dieną –

Kas iš kvailumo, kas Semui… – už šieną.

Einam pėdom A. Vienuolio… Veronikos –

Pritariant – paralyžiuotoms armonikoms.

Raukomės, gestame, kojomis kratom…

Dėtis nėr kur,  kol valdžia to nemato.

Kenčiame vien tik už atlygį mauro

Bankui  užstatę  pasturgalį  kiaurą.

Žemę, kur dirbo senelis ir tėvas,

Šiandien dalinasi velnias ir Dievas.

Net jei esi tik E priedų krūva…

Mano širdy tu vis tiek – LIETUVA!