Socialiniai tinklai

Aktualijos

Per mažai ar per daug 1 500 Eur į rankas melžėjai (melžėjui)?

Paskelbta

data

Daugeliui žemdirbių pienininkystė nepatraukli dėl nepertraukiamo darbo 24 val. per parą ir 7 dienas per savaitę, tačiau verslą motyvuoja du kartus per mėnesį ūkį pasiekiantys pinigai už parduotą pieno žaliavą. Vis dažniau spaudoje pasirodo skelbimų, kad ūkis ieško melžėjo ar melžėjos, siūlo tikrai „miesčioniškus“ atlyginimus. Tačiau surasti specialistą – nėra paprasta.

Baido darbo fermoje rutina: melžti pradedama pusę keturių ryte, pabaigus reikia išplauti liniją ir pieno bloką, išdalyti miltus karvėms, tada pagirdyti veršelius, išplauti kibirus. Vakare – vėl ta pati procedūra. Trys valandos ryte ir trys valandos vakare. Didesniuose ūkiuose vienai melžėjai patikima 100 karvių ir daugiau.

Šiandien savo pašnekovų klausiame: 1 500 Eur (į rankas) melžėjai – per mažai ar per daug?

Žemės ūkio bendrovės „Merkys“ (Trakų r.) vadovas Valerijanas JUSIONIS:

„Mano nuomone, 1 500 Eur į rankas melžėjai ar melžėjui – normalus atlyginimas. Mūsų bendrovėje dirba 5 melžėjos, į rankas gauna po 1 000 Eur. Tik reikia įvertinti jų darbų apimtis. Karves reikia ne tik pamelžti, bet jas ir prižiūrėti, o tam būtinos specialios žinios ir įgūdžiai. Dažnai į bendrovę ateina norintieji įsidarbinti neoficialiai, kaip tas buvo įprasta kai kurių ūkininkų ūkiuose. Vyrai pasakojo ten už visos dienos darbą gaudavę pavalgyti ir vakare alaus.

Mūsų bendrovėje įdarbinta dvi dešimtys aplinkinių kaimų gyventojų, jiems suteikiamos visos socialinės garantijos, atlyginimai mokami į banko sąskaitą.“

Kazlų Rūdos sav. pažangaus prekinio pieno ūkio šeimininkė Dalia KAIRAITIENĖ:

„Pieno ūkyje melžėjai mokėti 1 500 Eur į rankas – kažkoks kosmosas. Juk „popierinis“ atlyginimas turėtų būti apie 2 500 Eur. Kiek tada turėtų gauti universitetų magistrantūrą baigę gydytojai, mokytojai, vadybininkai? Iš kur ūkininkui imti tokius pinigus? Prieš gerą dešimtmetį už pieno kilogramą buvo mokama 0,32 Eur, dabar – 0,29 Eur. Per tą laikotarpį ne procentais, o kartais pabrango pašarai, trąšos, chemikalai, technika, fermų įranga ir kt. Žemės ūkio bendrovės verčiasi mišria gamyba (augalininkystė, gyvulininkystė, agroserviso paslaugos), melžėjams į rankas moka po 700–800 Eur. Nemažai ūkių pieno gamybos nenutraukia tik dėl įsipareigojimų bankams (gavus Europos Sąjungos ir valstybės paramą). Ūkininkai savo verslą programuoja į ateitį, o ji gerokai miglota. Šalies pieno sektorius orientuotas į eksportą – kai kuriose įmonėse išvežama nuo 60 iki 90 proc. gaminių. Lietuviškos pieno produkcijos atsisako Kinija, Baltarusija. Ar nacionalinis pieno gamybos verslas turi perspektyvą?

Kai prieš daugelį metų pradėjome ūkininkauti, rankomis melžiau 11 karvių, pati girdžiau veršelius, vyras dirbo su technika. Tai buvo ne šeimos ūkis, o katorga. Neturėjome savaitgalių, atostogų. Plečiamas ūkis, diegiamos technologijos padėjo subalansuoti gamybos sąnaudas. Ateities ūkis – stambus, robotizuotas.“

Žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ (Šiaulių r.) vadovas Arūnas GRUBLIAUSKIS:

„Šiandien melžėjų trūksta, darbas nelengvas, atsakingas, todėl 1 500 Eur į rankas – padiktuota rinkos sąlyga. Mūsų bendrovėje tokie darbuotojai, nelygu, kokia darbų apimtis, gauna 1 200–1 300 Eur (į rankas). Melžėjų darbas – ne vien mechanika. Sergančią karvę pamelši – dešimtis tonų pieno žaliavos sugadinsi. Jei vienas žmogus melžia 250 karvių, jam atlygis 1 500 Eur į rankas – visai normalus.“

Kėdainių r. nedidelio pieno ūkio šeimininkė Viktorija ŠVEDIENĖ

„Žemės ūkio bendrovės už pieno žaliavą gauna „europinę“ kainą, todėl ir melžėjams gali mokėti „europinį“ atlyginimą. Iš sovietmečio paveldėtas stereotipas apie melžėjos ar melžėjo profesiją, o juk tai maisto sektoriaus darbuotojas, nuo kurio meistriškumo priklauso visos maisto grandinės efektyvumas ir kokybė. Keistai atrodo, kai su negyvais daiktais (informacinėmis technologijomis) dirbantis žmogus gauna 3–4 tūkst. Eur, o prie maisto ištakų esančiai melžėjai 1 500 Eur – jau per daug. Juk melžėja turi išmanyti apie gyvulį, jo produktyvumą, būdo savybes, galimas ligas ir kt. Kompiuterizuotos melžimo aikštelės informacija melžėjai turi būti suprantama, antraip ūkio savininkas gali turėti nuostolių. Apie pašaukimą galbūt per skambu kalbėti, bet juk karvės turi charakterį, atpažįsta žmogaus polinkį jas prisijaukinti, joms padėti. Mano nuomone, reikėtų dažniau kalbėti apie dirbančiuosius žemės ūkyje, viešinti padorius atlyginimus (1 500 Eur į rankas melžėjai), tuomet bus mažiau norinčiųjų emigruoti ar imtis kokios nors nelegalios veiklos.“

Konkurso „Geriausi melžėjai“ organizacinio komiteto (2001–2017) narys Vytenis NEVERDAUSKAS:

„Šalyje mažėja pieno ūkių, bet pieno primelžiama daugiau. Tai liudija, kad ūkiai stambėja, modernėja. Tad ir darbuotojų kvalifikacijai keliami aukštesni reikalavimai. Norinčiųjų dirbti pieno ūkiuose stokojama, nes ir darbo pobūdis nepatrauklus. Be to, profesionalių melžėjų rengimas – tolimos praeities reliktas. Sovietmečiu melžimo operatores rengė beveik kiekviena profesinė žemės ūkio mokykla. Po 1990-ųjų žemdirbių pamainos ugdymas buvo patikėtas Žemės ūkio, vėliau – Švietimo ir mokslo ministerijoms. Kad juos kur galai! Lietuvos veterinarijos akademija porą dešimtmečių puoselėjo Melžimo mokymo centrą, daugelyje šalies rajonų rengė melžėjų varžytuves, sulaukdavusias didžiulio dėmesio. Melžėjų varžytuvių judėjimą įkvėpė Josifas Tacas, o jam išėjus Anapilin – dr. Saulius Tušas. Karvių melžimo meistriškumą demonstravo pieno ūkių darbuotojai, patys šeimininkai, studentai, moksleiviai. Vienais metais baigiamajame konkurso renginyje karves bandė melžti, sviestą mušti Seimo nariai. Pieno perdirbimo įmonės steigė nugalėtojams prizus, LŽŪKT ir rajonų žemės ūkio skyriai demonstravo varžytuvėms nuolatinį dėmesį. Atrodė, kad pavyko melžėjo profesijai suteikti prestižo, tačiau per pastaruosius kelerius metus dėmesys pienininkystei nuslopo, drauge nusinešdamas ir profesionalaus melžėjo autoritetą. Tad dabar melžimo specialisto tenka su žiburiu ieškoti.“

Parengė „Ūkininko patarėjo“ korespondentas

Justinas ADOMAITIS

Algimanto SNARSKIO piešinys

REKLAMA
Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Gimtasis žodis liejosi…plunksnakočiu

Paskelbta

data

Viešoji biblioteka rugsėjo 8-ąją originaliai minėjo Tarptautinę raštingumo dieną. Tąkart radviliškiečius ji pakvietė į proginį renginį „Iš didelio rašto neišeikime iš krašto“, o jame – į dailiojo rašymo konkursą. Tiesa, koks tai konkursas, užsiregistravusiems dalyviams iš anksto nebuvo atskleista; kaip vėliau jie patys sakė, jau vien dėl tos intrigos norėjosi ateiti. Pačiame renginyje jį vedusi bibliotekos renginių organizatorė Vaida Balčiūnaitė viską ir paaiškino, kartu išryškindama Raštingumo dienos prasmę, kalbos svarbą, ranka užrašyto gimtojo žodžio grožį bei šilumą.

Kaip tik su rašymu ranka siejosi visa anoji intriga dėl konkurso. Pasirodė, kad tai – nelabai ir konkursas, o tiesiog atskiro pasiruošimo, papildomų žinių nereikalaujantis citatos kuo dailesnis perrašymas ranka. Bet perrašymas taip, kaip rašė mūsų tėvai, senoliai – plunksnakočiu, pasidažant plunksną į buteliuką su tušu. Organizatoriai tam parinko ištrauką apie gimtąją kalbą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“, jos „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“. Būtent šią todėl, kad tekstas taip tiko minimai rašto dienai, kad jį dauguma žino, net moka, kad jis tarsi priglaudžia gimtojo žodžio šiluma.

Taigi dalyviai – TAU senjorų knygos bičiulių grupės „Beržė“ nariai, Viešosios bibliotekos atstovai – prie staliukų palinko netikėtai ir neįprastai užduočiai. Kai kam iš pradžių ir „juodulys“ ištiško, kokią akimirką plunksna nenorėjo paklusti, per daug tušo gavo pirmoji raidė… Juk vieni tų „įrankių“ buvo gal net kelis dešimtmečius rankose neturėję, kiti apskritai paėmė pirmą kartą. Bet greit popieriaus lapuose jau lygiai ir tvarkingai gulė „Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu…“  – žodžiai ir sakiniai teksto, kurį poetas Justinas Marcinkevičius yra pavadinęs himnu gimtajai kalbai.

Kai darbai buvo baigti, juos apžvelgė ir įvertino komisija, už juos autoriams padėkojo Viešosios bibliotekos direktorė Violeta Šukaitienė. Kaip sakė komisijos atstovė Dailės mokyklos mokytoja Neringa Kestenienė, visų dalyvių (jų pavardės komisijai buvo nežinomos – užkoduotos) perrašyti tekstai maloniai nustebino dailumu, jaučiamu įdėtu nuoširdumu, šiluma. Trys darbai įvardyti kaip ryškiausi, labiausiai priartėję prie kaligrafiško rašymo, netgi prie naujo sukurto lietuviško šrifto. Jų autorės Alfonsė Stripeikienė, Janina Kaučikienė ir Vaida Balčiūnaitė paskelbtos konkurso nugalėtojomis, apdovanotos bibliotekos padėkos raštais, jos ir Radviliškio rajono savivaldybės suvenyrais. Atminimo dovanų gavo ir  visi dalyviai.

Pastarųjų vardu kalbėjusi radviliškietė pedagogė Janina Kaučikienė padėkojo Viešajai bibliotekai už dovanotą progą sugrįžti į praeitį, į mokyklinių metų prisiminimus, pabūti gimtojo žodžio artumoje, prisiliesti prie jo savo ranka ir širdimi.

Viešojoje bibliotekoje (3-iojo aukšto koridoriuje) parengta paroda „Žodžiai nuskrenda, raštas lieka“, kurioje pristatomais šio konkurso dalyvių darbais galima gėrėtis iki spalio mėnesio pabaigos.

Viešosios bibliotekos informacija ir nuotraukos

Skaityti daugiau

Aktualijos

Nuo šiol Maironio gatvėje – bus saugiau

Paskelbta

data

Radviliškio Maironio gatvės gyventojai jau daugiau nei dvejus metus prašė ir savivaldybės administracijos direktorės Jolantos Margaitienės, mero bei Saugaus eismo komisijos šioje gatvėje įrengti greičio mažinimo kalnelius. Su tokia pat problema susidūrė ir Šniūraičių kaimo gyventojai. Greičio mažinimo kalneliai padėtų sutramdyti šiose vietose dideliu greičiu lakstančius „kelių erelius“. Itin ilgą laiką tokių prašymų savivaldybės administracija negirdėjo ir Radviliškio miesto bei Šniūraičių kaimo gyventojų problemos nesprendė, o tik atsirašinėjo.

„Kalti“ šiukšlių konteineriai?

Netekę kantrybės, Maironio gatvės gyventojai pagalbos kreipėsi į Tarybos narį Gediminą Lipnevičių. Tarybos posėdžio metu G. Lipnevičius pasiteiravo, kodėl greičio mažinimo kalnelių klausimas nejuda iš mirties taško nei Maironio gatvėje, nei Šniūraičių kaime. Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Gintautas Vičas teikė paaiškinimą, kad Maironio gatvėje tokių kalnelių neva kol kas negalima įrengti, nes dar nenuspręsta, kur bus konteinerių aikštelės. Trūksta šioje gatvėje ir šaligatvių, o tai irgi – kliūtis kalnelių atsiradimui. Savivaldybės valdininkai vis kartojo, kad kol šie klausimai nebus išspręsti, Maironio gatvės gyventojai apie greičio mažinimo kalnelius gali tik pasvajoti. Kodėl konteinerių vietos Maironio gatvėje klausimas sprendžiamas jau antri metai, nei Tarybos nariui, nei visai Tarybai G. Vičas paaiškinti negalėjo.

Problema išspręsta. Greičio ribojimo kalnelis Maironio gatvėje įrengtas

Gyventojų ir Tarybos nario bendromis jėgomis pasiekta, kad greičio ribojimo kalnelis šioje gatvėje jau įrengtas. Tą patvirtino ir  Radviliškio rajono savivaldybės Statybos ir viešosios tvarkos skyriaus vedėjas G. Vičas, kuris informavo, kad greičio ribojimo kalnelis buvo įrengtas rugpjūčio mėnesio viduryje. Tarybos narys G. Lipnevičius, paklaustas, ar patenkintas rezultatais, atsakė: „Džiaugiuosi, kad gyventojai buvo aktyvūs ir nepabijojo „pajudinti“ biurokratus bei aktyviai siekė saugumo sau bei savo vaikams. Aišku, geriau darbai padaryti dabar, negu niekada. Tai dar kartą įrodo, kad bendromis jėgomis mes galime išjudinti ir eilę metų besitęsiančias problemas. Kodėl savivaldybės vadovai taip ilgai nesprendė šios problemos, nors greičio ribojimo kalnelio piniginė vertė itin nedidelė, man tikrai nesuprantama. Džiugu, kad nuo šiol radviliškiečiai bei jų vaikai jausis saugesni.“

Ar pavyks Tarybos nariui, stojusiam į gyventojų pusę, išreikalauti savivaldybės administracijos veiksmų ir dėl greičio ribojimo kalnelio įrengimo Šniūraičių kaime, pamatysime netrukus ir apie tai informuosime kituose savaitraščio „Radviliškio kraštas“ numeriuose.

Savaitraščio „Radviliškio kraštas” informacija

Skaityti daugiau

Skaitomiausi