Gegužės pirmoji! Viso pasaulio proletariato šventė, mirga marga miestai raudonomis vėliavomis, aidi triūbos, o kaime – pats darbų įkarštis, nes vos tik baigsis dobilų ir pavasarinių javų sėja, tuoj prasidės šienapjūtės vajus. Nors dar tebebuvo gegužės pradžia, bet rajoniniame laikraštyje spausdintose ataskaitose rodėme, kad ir mūsų kolūkyje sėja baigta Aš į tokį laikraštį net parašiau trijų eilučių „veikalą“, kaip “Taikos„ kolūkyje jau tapo tradicija prieš svarbesnius darbymečius rengti gamybinius pasitarimus, šį kartą kolūkio agronomas su padalinių vadovais aptarė artėjančios šienapjūtės darbų eigą, o mes, brigadininkai, iš anksto jau paruošėme žaiginius, brigados abiejuose daržinėse įrengta aktyvioji ventiliacija, vot! Birželis.. Atėjo šeštadienis su priešjoninių žavesiu: drungna vėsa glostė žemę, naktys šiltos ir ilgos, bet žemdirbiui jokių Joninių nėra. Iš rajono agronomų gauta kukurūzų priežiūros atmintinę: kelių lapelių fazėje ir kokio lengvumo akėčiomis juos akėti skersai eilučių, kaip purenti tarpueilius, kokius naudoti herbicidus. Kukurūzas – laukų karalius! Šalin visas kalbas apie kažkokias ten Jonines, rajono gamybinės žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas tame pačiame laikraštyje pradėjo rašinių ciklą apie ūkio vadovo vaidmenį „aukštą žemės ūkio lygį kalinat į dar aukštesnį lygį“. Svarstyme pasireiškiau ir aš ilgu rašiniu „Jei vadovas pataria, padrąsina“. Štai šis visas, nei kiek nesutrumpintas mano rašinys: „Jeigu kas mane paklaustų, koks filmas man visų labiausiai patinka, nedvejodamas atsakyčiau „Pirmininkas”. Jeigu esi suaugęs su žeme, filmas sujaudina iki ašarų. Tiesa, kada organizavosi kolūkiai, buvau dar mažas. Pro mano akis prabėgo kolūkių kūrimosi ir stiprėjimo istorija. Mane užaugino kolūkis. Pamilau žemę, nusprendžiau tapti agronomu, būti geru specialistu. 0 vadovavimo menas labai sunkus, technikumuose jo neišmoksi. Respublikos technikumai kasmet išleidžia nemažą skaičių agronomų. Šitie jauni, energingi, atrodo tarsi viskam pasiruošę vaikinai ir merginos, dažniausiai skiriami dirbti brigadininkais. Deja, dar yra daug ūkių, kur tos pareigos atitekusios ne specialistams. Dirba brigadininkai-praktikai, kuriems už metu kitų laikas į pensiją. Kyla klausimas kas juos išleistų į užtarnautą poilsi? Juk specialistų dar trūksta. Kodėl dar kartais žmonės, ketverius metus trynę technikumo suolą, išeikvoję tiek valstybiniu lėšų, dėstytojų pastangų, palikę kaimus bėga į miestus? Nejaugi taip jiems baisus purvas? Galvoju, kad ir miestuose dar yra purvo, blogybių. Mažas uždarbis kaime? Ne. Be gero atlyginimo žemdirbiui savo pavasariška giesme atlygina vieversys, savo grožiu — gamta. Tai kodėl vis tiktai kartais dar atsisakoma kaimo, pasirinktos specialybės? Jeigu jaunuolis kolūkio sąlygose „neprigijo”, daug kaltės tenka vadovams. Norėčiau papasakoti, kaip buvau sutiktas aš. Prisipažinsiu, mane seniai domino gimto kolūkio užmojai, daug buvau girdėjęs apie mūsų, „Taikos” kolūkio pirmininką, teko dalyvauti ne viename susirinkime, matydavau, kaip greit užsimegzdavo nuoširdi kalba tarp jo ir kolūkiečių, todėl nedrąsiai gimdavo mintis: „Ot, jei galėčiau dirbti su šiuo pirmininku, jei jis sutiktų perduoti savo vadovavimo meną, o pirmininkas tartum atspėjo mano slaptas mintis, pasiūlydamas ką tik numetusiam karinę uniformą pasilikti kolūkyje. Kas gali būti maloniau už darbą gimtame kolūkyje su nuoširdžiu vadovu?! Aš sutikau. Kai prisipažinau, jog gali pradžioje nesisekti, pirmininkas pasakė: ,,Juk ir mes, seni vadovai, negimėm ir nesame išminčiais. Išmokome palaipsniui, dirbant. Mes padėsime, patarsime”. Galvoju, kiekvienam jaunam, išgirdus tokius žodžius, atsirastų daugiau pasitikėjimo savo turimomis žiniomis.
Brigadininkui nereikia „pakarpyti sparnų”, jis turi pasijusti šeimininku. Bet jam reikalinga ir pagalba. Ypač jauniems, bepradedantiems. Vadovai turėtų suprasti, kad pirmos dienos sunkios. Ir jeigu pirmininkas tave tik bars, dirbti bus dar sunkiau. Tada susidarai nuomone, kad esi labai negabus, dingsta visi geri norai. Bepigu dirbti man. Kai pamatau brigadoje pirmininką, baimė neima. Žinau, kartu apeisime fermas, daržines, svirnus ir laukus. Kartu aptarsime, kas padaryta gerai ir ką reikėtų ištaisyti. Gera su tokiais vadovais, nenori jų apvilti, stengiesi iš paskutinių. Mūsų pirmininkas stengiasi pasirinkti sau pagalbininkus iš vietinių gyventojų. Kas nulemia brigadininko darbo sėkmę, man irgi ne viskas aišku, bet jau spėjau kai ką – svarbu kolūkiečiams teisingai apmokėti už darbą. Jeigu apmokėjimas teisingas, gali ir iš žmogaus pareikalauti. Iš karo laikų kaimą yra pavergusi degtinė. Žmonės išgeria. Kartais nesiskaitydami su laiku. Geria patys ir brigadininką stengiasi „pavaišinti”. Brigadininkui turi užtekti jėgų atsisakyti nuo „vaišių“. Todėl sakau kitiems darbo draugams: „Brigadininke, atmink! Saugok savo autoritetą. Tik sąžiningu darbu galima tapti tikrais brigadų šeimininkais“. O aš tyliai savyje galvoju, štai kokį „veikalą“ sukurpiau apie pirmininką, ar vėliau ir man pačiam nebus gėda tai skaitant? Visai negieda, tik gal kitą kartą rašydamas jau nebemeluočiau, kad brigadoje pamačius ūkio vadovą, jo nebijodavau; juk dar ir koks šiurpas apimdavo brigadoje jį pamačius!
Tos pačios vasaros birželyje rajoniniame buvo išspausdintas LKP rajono komiteto sekretorius savotiškai vedamasis straipsnis pavadintas „Kolektyvai ir jo nariai“ apie tai, kaip sumaniai partijai vadovaujant, tarybinė liaudis sėkmingai kuria visuomeninę santvarką – komunizmą. Žemiau straipsnis be autorius – skirtas Tarybinio jaunimo dienai. Čia rašoma, kad „Taikos“ kolūkis kartu su kolūkio valdyba džiaugiasi darbščiomis jaunomis melžėjomis, dar pridėta: „Būtina paminėti ir sumanų II brigados vadovą Rimantą Petriką“. Artėja javapjūtė, ir čia kaip iš giedro dangaus mane pasiekia žinia – perduoti brigadą, o pačiam perimti ūkio agronomo pareigas!! Kaip čia dabar? buvau geras, pilni laikraščiai apie tai, kad… jaunas… kad iš kariuomenės sugrįžęs, ir staiga – nebegeras?! esu paaukštintas ar pažemintas? O kaip su svajonėmis dirbti brigadininku visą gyvenimą, kaip čia „sumanusis brigados vadove“ dabar yra? Žmonės sakė girdėję pirmininkui skundžiant, kad iš jo (čia apie mane) nieko gero, nes net miežio nuo avižos neskiria. Štai tau, kaip vadovas pataria, padrąsina…
Čia prisiminiau kažkaip netyčia į mano rankas patekusią tarpukario laikų gimnazistams skirtus „Skaitinius“, kur buvo išspausdintas mokytojo Petro Armino eilėraštį „Žuvytė“, šis iškilus žmogus savo raštus pasirašinėjo slapyvardžiu P Trupinėlis, ir štai to „trupinėlio“ eilėraštyje apie žuvytę buvo mokoma pasitenkinti savo padėtimi: maža žuvytė, kartą pamačiusi riebų slieką širdingai gailėjosi, kad negali jo praryti; pamačiusi lydeką, paklusniai pasitraukė į šalį, kuriai tas sliekas su meškere ir teko… Regėdama, kaip galėjo pražūti, maža žuvytė tarė: „Gerai kai kada ir mažytei būti“. Ir taip aš per pačią javapjūtė tapau ūkio agronomu. Nauji darbai, nauji užmojai. Kai kokie nauji pasikeitimai ir asmeniniame gyvenime – neakivaizdžiai baigiau žemės ūkio technikumą, jau esu diplomuotas agronomas, padaviau reikalingus dokumentus stoti į tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos agronomijos neakivaizdinį fakultetą, lankau paruošiamuosius kursus. Pripažįstu: naujajai brigadininkei tikrai darbai brigadoje sekėsi geriau nei man, nors jai brigada buvo patikėta pačiu sunkiausiu metu – nuimant derlių, brigadininkė nenuleido rankų: kiekvienas darbininkas kiekvieną vakarą jau žinojo, ką dirbs ryt, o kur tik vykdavo koks nors svarbesnis darbas, visada ten atskubėdavo ir brigadininkė: akylai stebėti ar darbai sklandžiai eina. Vienam kitam nerangesniam ir griežtesnį žodį pasakys. Tiesa, brigados aštrialiežuviai pakampiuose šaipėsi, kad kai ji užrėkia, tai taip išsižioja, jog … užpakalis matosi. Matyt, taip ir reikia su neklaužadomis!, todėl ir nenuostabu, kad II brigada tais metais pirmoji ūkyje sudorojo derlų, nurovė linus, susilosavo kukurūzus, laiku nukasė bulves.
Gal keletą žodžių apie ūkio pirminę komjaunimo organizaciją, kuriai man buvo pavesta vadovauti. Su kolūkio komjaunuoliais buvome prie Minijos sportiniame patriotiniame renginyje „Tų dienų dienų kovų keliai neišblės“, ar kažkaip panašiai. Man iki šiol neišblėsta tų dienų tas renginys: komjaunuolius atvežęs kolūkio jaunas vairuotojas palapinėje su kitais vairuotojais gėrė visą naktį, todėl reikia važiuoti po renginio namo, manasai “iki pergalės“ prisišlavęs! Dar vienas mūsų pirminės organizacijos organizuotas komjaunuoliškas renginys vyko Žvirblaičių pušyne – neva komjaunuoliškoje gegužinėje apsieita vykusiai. Su tada Varduva vadinta kaimynine pirmine komjaunuoliška organizacija surengėme bendrą susirinkimą, po to vyko tariamas draugystės vakaras – šokiai, šokių metų maniškiai su aniškiais kažkuo nepasidalino, teko peštukus jėga išskirti. Būta ir daugiau gerų dalykų, kaip antai kolūkio zootechnikas prikalbino jauną merginą Petrę D. laikinai melžti karves, Petrutė sutiko padirbėti karvių fermoje kol atsiras nuolatinė melžėja. Iš pradžių jai ir sunku buvo, ir nesisekė, o vėliau tapo viena geriausių antros brigados karvių melžėja tapo. Savo draugams komjaunuoliams pasižadėjo iš kiekvienos karvės primelžti po 3230 kg, o iš viso valstybei pristatyti 38760 kg pieno, susumavus pusmečio rezultatus paaiškėjo, kad mergina savo įsipareigojimus garbingai vykdė: iš kiekvienos karvės primelždavo po 1884 kg, o iš viso primelžė 21746 kg pieno – daugiau nei planavo. Savo kuklias darbo dovanas, kaip rašė tuometinis rajoninis „pletkininkas“, mergina skyrę 100-osioms Lenino gimimo metinėms. „Talkos” kolūkio komunistai ir komjaunuoliai, susirinkę į bendrą susirinkimą, apsvarstė ir kultūrinio darbo jaunimo tarpe būklę. Pranešimą šiuo klausimu padarė kolūkio pirminės partinės organizacijos sekretorius, susirinkime kalbėjo komunistai, pirminės komjaunimo organizacijos sekretorius, LKP rajono komiteto instruktorius B. Petreikis, susirinkimas nutarė jaunimą nukreipti mokytis, kelti kvalifikaciją, numatyta įtraukti daugiau jaunuolių į meno saviveiklą, sportą. Tuo pačiu laiku „Taikos” ir Grumblių kolūkių pirminės komjaunimo organizacijos apsvarstė VLKJS CK VIll plenumo nutarimą plėsti jaunimo judėjimą techninėms specialybėms įsigyti, pranešimus susirinkime padarė Grumblių kolūkio mechaninių dirbtuvių vedėjas, ir ,,Taikos” kolūkio pirminės komjaunimo organizacijos sektorius, komjaunuoliai nutarė pasiusti po penkis komjaunuolius į proftechnines mokyklas, o patys komjaunuoliai-mechanizatoriai pasižadėjo kelti savo kvalifikacijas. Čia tai bent!..
Jeigu jau pradėjau kalbėti apie tuo meto ideologinius reikalus, tai verta kiek išsamiau pakalbėti apie šio krašto seną revoliucionierių, gyvenusį miestelio centre, o mūsų ūkyje laisvalaikiu liaudies kontrolei ar kažkam panašiai vadovavus. Žodžiu, tą žiemą, kai dar brigadininku tebebuvau ir arklių mėšlą neva pažangiu Dotnuvos būdu laukuose prie Derkinčio kaupėme, tas senas revoliucionierius brikele atvažiavo įsitikinti ar viskas okey vyksta. Apmatavo kupetą, pagal rekomendacinę lentelę mėšlo kiekį toje krūvoje apskaičiavo, palygino tą kiekį su faktiniu – jau važtaraščiuose surašytu. Ir rado vieną „labai svarbų“ trūkumą: kupeta buvo „su kuprele“ iš kairės pusės, akte tiksliai nurodė laiką, per kurį šis „trūkumas“ turėtų būti ištaisytas. Kai šis aktas iš „vienos pusės“ buvo revizoriaus, o iš „kitos pusės“ brigadininko pasirašytas, jau sėdint pusšiltėje brigados kontoroje, buvusio revoliucionieriaus pasiteiravau: o kodėl jis žmonių teiravosi, kas ten toje pamiškėje gyvena? Revoliucionierius tik numykė: “Ech, šiaip sau paklausiau, ir tiek“. Bet man vis knietėjo sužinoti, kokias revoliucijas jie tais tolimais laikais darė? Tuo labiau, kad tuomečiame rajoniniame laikraštyje buvo išspausdinta kažkieno apybraiža apie tai, kaip „nebesulaikysi šiandien gaivaus vasaros vėjo: lyg padūkęs nubėgs jis palaukės takeliais, pakuždės kažin ką besnūduriuojančiam pakelės beržui ir nuskris tolyn banguojančiais rugių plotais. Mielas tu, krašte gimtasis… Nešdami šviesą, gaudžia vario laidai, gelsvo javo jūromis plaukia kombainai, o vakarais nušvinta toliai kolūkinių gyvenviečių žiburiais… O buvo metas… Ėjo kumetis paskui arklą ir keikė savo varganą dalią. Keikė žemę už ašakotos duonos riekę, už skriaudas, už ašaras… Raukšlėti kalvelių delnai apglėbę laiko miestelį, ežerų akis, srauniąją upę. Ir gyva praeitimi prabyla… „
Paprašytas detaliau papasakoti, apie ką ta gyva praeitis prabyla, apie tokius sunkius kumečių laikus bei keikiama varganą dalia tame laikraštyje kalbama, senas revoliucionierius nusistebėjęs, kad dar esama jaunimo, kam tai įdomu, visus tuos surašytus aktus apie „kupreles“ arklių mėšlo krūvoje alkūne į šalį nustūmė sakydamas: „Suplėšyk visą tai ir sudegink. O apie praeitį kada nors kitą kartą pakalbėsiva“.
Rimantas Petrikas
