Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad pacientas (klientas) patekti pas šeimos gydytojo konsultacijai turi per savaitę, o pas gydytoją specialistą – per mėnesį. Realybėje… atmeskite skubius atvejus ir pradėkime skiltį.
Pradžia
Spėju, jog apie tuos terminus nėra girdėjęs nei mūsų meras Tauzyla, nei jo klapčiukai. Kodėl Tauzyla (kitaip plepys), ko gero, tokie ir sveikatos apsaugos ministerijos kėdžiažmogiai? Mūsų meras mėgsta savireklamą ir pliurpia niekalus, nieko nepadaręs, kad Radviliškio savivaldybė klestėtų. Netgi ir nemokamą autobusų pavežėjimą jis iš kažkus „nukosėjo“. Na, gal ir ne jis, o patarėjas pamėtėjo senokai nuvalkiotą mintį. Dviračių takai – gerai, bet ar jie patys reikalingiausi rajono gerbūviui. Mano nuomone, svarbiau sveikatos apsauga, demografinė politika ir gerai (na, bent padoriai) apmokamų darbo vietų kūrimas. Žinoma, Jūs galite turėti savo nuomonę, net žinodamas, jog uždaromi med. punktai, ambulatorijos (jei likę, tai nepilnavertės, be visų specialistų), bibliotekos (pvz., Palonų miestelio), mokyklos. Vietoje to – „durniukų“ paieškos drumstame vandenyje. Štai gydytojui siūloma 25 tūkst. eurų pašalpa, jei dirbs Radviliškio r. penkis metus. Gyd., med. seserys, kiti specialistai mieliau „neš“ savo „mėsą“ į padoresnį atlygį gaunančius kraštus. Pradėsiu nuo JAV (ja, ir baigsiu). Ten vidutiniškas gydytojo atlyginimas siekia apie 400 tūkst. dolerių per metus, gydytojo specialisto gali viršyti ir 700 tūkstančių. Aš suprantu, mes ne Amerika, bet už elgetos įsikūrimo pašalpą gydytojas nenusipirks Radviliškyje nei buto, nei padoraus automobilio – neįsigis. O juk gydytojas, ypač specialistas, už komišką sumą nevažiuos dirbti į mūsų savivaldybę. Na, merui Kazimierui (gyveno Lietuvoje ir toks šventasis) pravardę atėmiau. Nepriminsiu. Tad tebus Tauzyla (plepys, nenuveikęs nieko naudingo savivaldybei). Apie sąlygas med. seselėms, kitiems med. specialistams, policijos pareigūnams rašiau. Mano nuomone, Jūs tik pajacas, o ne savivaldybės galva. Du patarėjai reikalingi Jums kaip dešinysis ir kairysis smegenų pusrutuliai, nes savo, ko gero, galimai neturite, o kaukolės viduje tik gumelė prilaikyti ausis.
Keičiu temą į kitą. Ji iš „Literatūros ir meno“ Nr. 21. Kita. Autorės S. Bernotaitės nuomonė, kad mes mintame kitų autorių kūryba, taip lavindami savo vaizduotę. (Fantastikos, „fantasy“ kūryba, ypač jei kūrybiška, lavina ją aukščiausiu lygmeniu.) Gal todėl daugelyje valstybių, praėjus pusei amžiaus (plius minus), autorinės autorių teisės anuliuojamos. O kad kažko „pasisrebiame“ iš autorių, iškeliavusių nebūtin, tai ne tragedija, o tik kažkieno proga papildyti kišenes. Nesvarbu, kad praėjo eilė metų iki Antikos laikų. Tai leidybos pramonės problema. Tad ir Jūs, gerbiami skaitytojai, tai, kad cituoju kitus autorius, neperžengdamas tam tikrų ribų, manykite, jog užpildau savo vaizduotės stygių. Priešingai – atsiremdamas į kitus, kaip esė autorius, bandau pažadinti Jūsų asmeninės ar šeimos pasąmonę ir paskatinti mąstymą.
Liaudis – ne meras. Jūs, mere, daug tauškiate, o konkrečių, naudingų savivaldybei, išspręstų ir įgyvendintų projektų – nulis. Žinoma, su mažesniu užmoju nei Ostapo Beiderio „Vasiukai“. Beje, Raseiniuose yra tokio pavadinimo prestižinis prekybos centras. Dar kartą, ir ne paskutinį, viešai klausiu: kur nauji socialinės globos namai neįgaliesiems ir senoliams? Išasfaltuoti vieškeliai, padoriai apmokamos naujos darbo vietos, solidesni atlygiai už vaikų auginimą ir auklėjimą. Be abejo, galite į laisvę išleisti savo politinių bezdalų maišus (o kam tuomet patarėjai?). Ne kartą rašiau, jog Jums laikas namo. Iš kitos pusės, rajonui bus didesnė tragedija, jei Jūsų sostan nutūps koks nors seimūnas. Ir dar, neduok Dieve, paaiškės, jog – bukesnis už Sibiro veltinį.
Man nepatinka gyventi socdemokratijos pelkėje, nors mano vaikystėje–paauglystėje Radviliškis buvo pelkių miestas, o aplink veisėsi gigantiški pelkynai. Beje, miesto laukuose jie jau atkariauja savo plotus. Na, panašiai kaip tarp vietos politinių partijų. Asmeniškai aš norėčiau kitokio gyvenimo, bet… Britanijos imperijos ordino komandoras P. A. Hopkinsas, dviejų „Oskarų“ laureatas, rašo: „kad ir kaip ten buvo, buvau pakviestas su senu pirdžiumi Albertu“. P. A. Hopkins. Iš „Mums pavyko, vaiki: memuarai“. „Alma littera“, Vilnius, 2025. P. 116. Beje, jei ką domina, P. A. Hopkinsui jau per 87 metus, bet dirba. Na, kalvio ir aktoriaus darbas skirtingas. Jei pakviestų papietauti meras Tauzyla, nors jis dar visai nesenas politinis pirdžius – atsisakyčiau. Mūsų lygiai labai skirtingi. Geriau išsivirsiu barščių. O vietoj sriubos siūlau nemirtingą V. Šekspyro „Hamletą“. Ne visą, o tik tris žodžius: „būti ar nebūti“.
Nesigilinkime, nors tema pasuko ne į mano mėgstamą temą, bet skaitytojas, kuris kreipiasi, visada teisus. Na, kaip klientų aptarnavimo taisyklėse, o jos tik dvi. Pirmoji skelbia – klientas visada teisus. Jos patikslinimas. Antroji taisyklė byloja – jei klientas neteisus, galioja pirmoji taisyklė. Viena skaitytoja, jai paantrino ir kita, kad patekus į Radviliškio skubios pagalbos ir priėmimo skyrių, gausi realią pagalbą (patvirtinu savo garbės žodžiu). Bet… atgaivintas ir pastatytas ant savo kojų turi pėdinti namo. Kaip nori, taip. Čia kažkodėl prisiminiau vaikystės–jaunystės dainelės žodžius: „kas turi pinigų, tas mašina važiuoja, o kas neturi jų, lai pėsčias sau kulniuoja (o man tai kas, lai eina ubagaut, jeigu nežino, iš kur rublį gaut)“.
Ir į minėtą ligoninės skyrių patenka „užmirštuoliai“, „ubagai“, kuriems naktį nusigauti namo, neturint lėšų, – problema. Kalbama, jog šia tema nustambėjo ir vienos radviliškietės skundas per Lietuvos radiją. Vėlgi problema įdomi. Viena klientė, su sveikatos problemomis atsidūrusi Šiaulių ligoninėje, sulaukė gydytojo pasiūlymo palaukti ryto palatoje, pasak „Radviliškio krašto“ skaitytojos, ji buvo išprašyta antrą valandą nakties namo. Ir vėl problema – dilema. Ką daryti? Ligoninė, „greitukė“ neteikia keleivių pavežėjimo paslaugų. Joms tai ir nepriklauso. Logiška. Laimingieji, sulaukę ryto, turi galimybę patekti į slaugos ar kt. skyrių. Tačiau ir ten panašiais svečiais itin, bent mano nuomone, nesidžiaugiama. Nors slaugos skyrius – tai geras kelias lavinti alpinizmo įgūdžius ir keliauti (kopti) į Anapilį.
Asmeniškai aš, gavęs reikiamą pagalbą ir kaip priedą malonų bendravimą iš med. personalo, svajoju (o kartais ir pasiseka) šuoliuoti namo. Be to, suprantu – mano vietos palatoje jau laukia kitas pacientas, tad su džiaugsmu kulniuoju namo. Juolab Radviliškis ir ne itin toli nuo ligoninės. Savi namai, lova man komfortiškesni nei palata. O ką daryti tiems, kurie, lyg iškritę iš medžio, – be transporto priemonės, artimųjų (jei tokių yra) pagalbos? Tai ne medikų problema. Transportavimu galėtų pasirūpinti soc. paslaugų teikėjai.
Paprasta užduotis mūsų merui Kazimierui Tauzylai. Išspręskite šią mažą problemėlę, jei sugebėsite. Nors blogam šokėjui visada sutrukdo viena atsikišusi kūno dalis. Sugebėsite išspręsti – turėsite dar vieną progą savireklamai. Kol neišspręsite, panosėje galėsite dainuoti dainelę – „Kū-kū“… Tokių dainelių esama, Jūs galite rinktis. Galima ir iš „Dvylikos kėdžių“: „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų rankose“. Tad klausimas – kam reikalingas savivaldybei toks meras ir jo klapčiukai? Žaisti „lego kaladėlėmis“ ir pan. ar realiai dirbti sprendžiant rajono problemas? Tenka apgailestauti – nėra politinių atliekų konteinerių. Vėlgi problema: kur vežti šių šiukšlių turinį. Norite galimo mero atsakymo? Jis gali skambėti taip: „Į mane dėl šios problemos niekas nesikreipė!“ Po to išdidžiai užsidės savo karūną („Asilo beretę“) ir liks perėti savo krėsle juodo gaidžio kiaušinio. Kam? Jei nežinote – geriau neklauskite ir nebandykite patys. Juo labiau savo seniūnaičių, seniūnų, kai kurių vietos tarybos ar Seimo narių. Ir apsaugok mus, Viešpatie, nuo mero Tauzylos. Už tai aš Jums žadu eilinės skilties pabaigą.
Pabaiga
Kaip ir visada, pabaiga – lengviausia man skilties dalis. Gal Fortūna (nepastovios laimės deivė) nusprendė savo giminaitę Mūzą Klėją (istorijos globėją) pailsėti nuo nuobodos Vytauto ir gerai pailsėti, nes jos dėka esėistinės „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltys jau atsibodo. Asmeniškai – neprieštarauju, jų jau gerokai per 640 vienetų. Iki mano kvailokai pažadėtų liko 16. t. y. 666-ių. Gerų minčių – nerasta. Be to, žiema, o aš ir šiaip apribotas judėjimo (pėsčiomis, dviračiu), tad ir medžiagą rašiniui renku po truputį ir kur tik galiu. Iš kitos pusės, bus kaip dainoje: „Ateis pavasarėlis, gegutės užkukuos…“ Ateis, gal būsiu galingesnis (sveikatos atžvilgiu), užbaigsiu savo šešetukus ir pereisiu prie septyniatukų (777), kaip kava ar dieviškas skaičius. Nuo manęs daug nepriklauso. Įvykdysiu, ką jau esu pažadėjęs – gerai. Netesėsiu – lai Dievas man atleis. Iš kitos pusės, aš niekuo nekaltinu mero Tauzylos. Yra, koks yra. Laisvalaikiu pamąstykite pagal bardo V. Stakėno parafrazę: „Šiukšlių laivas plaukia per jūrą. Šiukšlių laivas iš atmatų“. Kas yra kas – spręsti Jums, tai šventa pasirinkimo laisvė (ne Indijos karvių). Bet jos gali padėti tokį paskutinį tašką…
2026-01-08
Vytautas Mikalauskis
