Dienoraštis, tam tikroje knygoje ar sąsiuvinyje rašomi dienos reikalų ar įspūdžių užrašai…
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas, 2012 m. P. 121. Pabandysiu įveikti, bent dalinai, šio rašymo maniera. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
2025 m. rugsėjo 1 d. Apie ketvirtą valandą ryto savo teises į valdžią apreiškė ruduo, pasidabinęs rūkais. Vėliau gatvėse pasirodė gėlianešiai, lydimi artimųjų, tėvų ir pan., kulniuojantys mokyklų link. Tai – nesvarbu. Aš tuo metu pėdinau į polikliniką, išgavęs LOR gydytojos leidimą. Jos med. sesuo patarė ką turiu daryti: siuntimas ir registracija pas daktarę. Vieną ir kitą gavau konsultacinės ligoninės poliklinikos dėka. Daktarė A. M. Paulauskienė su med. sesele greitai sutvarkė popierizmus (kompiuterizuotus) ir daktarė Juodienė maloniai priėmė mane, nors buvau neregistruotas. Žuvies ašaka ko gero nukeliavo į skrandį ir aš laimingas it veršelis po valandos jau ėjau namo. Dėkoju registratorėms, med. seselėms ir daktarams. Po to pagalvojau, ar nebus tragedijos, jei Radviliškio padangėje tokių specialistų-profesionalų neliks. Nors… ką mąstyti, gyvenimas rajone – mirs. Pernai mirė triskart daugiau radviliškiečių nei gimė. Ir čia prisiminiau Š. Mačiulio dainą – „Medžiai be lapų“. Iš kitos pusės, Lietuvos Konstitucija leidžia man kritikuoti įvairius valdžiažmogius ir nebūti persekiojamam už kritiką. Tad lai juos medžiai griebtų.
Medžiai
Rugsėjo pirmoji – mokslo metų pradžia. Su jau „krintančiais lapais“ ir tikimybe susitikti su nukritusiais. O krenta, ir aš tame būtyje, bendraamžiai, bendradarbiai. Kartas nuo karto, nuo Giltinės geluonies mus gelbsti medikai. Nuo gyvenimo finalo tikrai neišgelbės. Vaistų, procedūrų mirties pakaitalui nėra. Bet… kol dar gali krutėti ir vaidinti (realiai to nežinant), pagalbą gauni. Išvada – hipochondrikas geriau nei tas, kuris visai nesirūpina savo sveikata. Iš kitos pusės – žmogaus teisė rinktis daryti medikams uždelstus susirgimus su letaliniu finalu, ar laiku gauti pagalbą, ar dar panešioti savo kūną. Taigi „medžiai be lapų“, tad pasaugodamas likusius gyvenimo lapus aš lankausi pas medikus. Net ir rugsėjo pirmąją, rudens slenksčio dieną. Miesto parke, pradedantiems mokinio kelią – estrada, muzika ir vejapjoviai. Kaip įvardinti tokius seniūno veiksmus, spręskite patys. Mano asmenine nuomone… Čia savo komentarą pridėsite patys. Man šventė lydima „trimerių“ birbimo ne šventė, o valdžiažmogių nesąmonė. Nors iš kur jie ją gaus. Kompiuteris tarp dviejų ausų (smegenys) jiems jo gero visai nereikalingas. Antraeilis JAV rašytojas Stivenas Donaldsonas pareiškė: „Jei prieš tave gausybė klausimų, pirmiausia galvok apie draugystę“. Gerai, o ką galvoti tiems, kurie meluoja ir vaidina, kad žino atsakymus į visus klausimus? Atsiprašau, aš to nežinau, bet Jūs galite paklausti mero patarėjo.
Klausimai
Jie retoriniai, nereikalaujantys įrodymų it aksiomos (nepajudinami akmenys). Kol turėjau galimybę, skaičiau rašytojo R. Jakučio straipsnius. Deja, dabar ji man miręs, nes su Šiaulių laikraščiais perėjo į kompiuterinį pogrindį. Liko J. Blažytės straipsniai „Radviliškio krašte“. Galingi – nepakartojami, tad neoficialių mokytojų – turiu. Paminėsiu tik paskutinius, jos nemirtingus straipsnius: „Stiprūs, nėra mylimi“, „Nelieskite mūsų kardelių“. Be abejo, man trūksta jos talento ir įžvalgų. Taip, bet jei ji „Radviliškio krašto“ puošmena, leisiu sau daugiau. Aš jai pavydžiu ne kaip moteriai ir neeilinei kūrėjai. Ne mano nosiai. Iki tokio lygio aš niekada neužaugsiu. Tai ne komplimentas, o tik faktas.
Faktai
Tai tik skyrelio pavadinimas. Savivaldybės valdžiažmogiai net nelaiko manęs žmogumi (gyvu!). Pateikiau prašymą, jie nusikopijavo asmens tapatybės kortelę ir, tiksliai nežinau, visus mano žurnalistinės korespondentinės pažymėjimus, mano savanoriavimo savaitraštyje sutikimą. Tačiau nukrypau nuo dienoraščio formos. Kaip šventovėje – esu kvailys, esu visiškas kvailys. Džiaugsmas, tų ausyse, kurie to neklauso. Be to negali to padaryti. Grįžtam prie nuobodžios temos.
Sugrįžimas
Žinau, kad pagal senovinį graikų filosofą Herakleiną į tą pačią upę antrąkart neįbrisiu, nes joje teka vis kitas vanduo. Bet dienoraštis – svarbiau, nes jis pagrindinė skilties tema.
Temos
Kaip jau rašiau, noriu, jog gaučiau publicisto statusą savivaldybėje. Kad galėčiau klausti, gauti atsakymus ir apie tai rašyti. Kodėl? Nes mero patarėjas, padėjėjas ar klapčiukas (norimą žodį pasirinkite), visai apkiauto. Paskutiniame „oficiozo“ numeryje išvydau tik septynias mero nuotraukas. Ir iškart duodu paaiškinimą. Apkiausti, nusileisti, smukti, sunykti (apsileidėlis gali reikšti ir apšepėlį, apsileidėlį). Buvo tik septynios mero Piziaus nuotraukos. Ir už ką jis gauna algą?! Juolab spėju, netenkina visų narcisistinių mero poreikių. Bet pasikartosiu.
Pasikartojimas
Tiems, kurie neskaito „Radviliškio krašto“ primenu, jog Narcizas ne tik gėlė, o kilęs iš senovės Antikos mitų. Na, toks bernužėlis, kuris grožėjos tik savo atvaizdu, nekreipdamas dėmesio į gražuoles mergeles. Už tokią kvailystę ir buvo paverstas gėlele. Psichiatrijos vadovėlyje (redaguotame prof. Dr. A. Dembinko), tai lyg ir „iškrypimas grožintis savo kūnu“ (Psichiatrija, Vilnius, 2003, „Vaistų žinios“ P. 193). Plačiau apie tai P .422, 423). Tai iš asmenybės sutrikimų spektro. Jūs, gerbiami skaitytojai, spręskite, ar septynios nuotraukos „oficioze“ ne per daug! Ir štai mano pastaba „oficiozo“ arba „Radviliškio naujienų“ redakcijai. Apkiautote, kodėl tik septynios nuotraukos? Turėtų būti, bent du kartus daugiau. Manote, kad septynių nuotraukų užteks mero narcisistinių poreikių patenkinimui?!
Poreikiai
Nesibaiminkite, tai ne Abraham H. Maslow poreikių piramidė ar kitų garbių psichologijos veikėjų teorijos. Ji iš žaismingos Csengety Jusit parašytos artistinės Gretos Garbo biografijos. Šią knygelę pasiskolinau iš knygų namelio. Ir nemanykite, jog esu koks nors enciklopedistas – eruditas. Kalbama jog yra ir tokių, aš jiems tikčiau nebent į pasagas. Norite sutikite, norite – ne, bet tokių eruditų (žinovų išties esama). Pasinaudoju citata: „Mes visi darome tą patį, einame į mokyklą, mokomės, vieni geriau, kiti prasčiau – paskui užaugame – vienas aukštesnis, kitas žemesnis. O paskui, jei užaugame, arba suvokiame ir gyvenimo tikslą suprantame, tada ir laikomės savo pašaukimo. Tai gyvenimo prasmė (P. 20). Autorė (knygelės teisi – neteisiai). Aš asmeniškai iki šios dienos savo gyvenimo prasmės nematau. Kaip ir legendinė aktorė G. G, pradėjau dirbti nuo penkiolikos metų. Ir kas iš to? Žemesniųjų poreikių patenkinimui. Na apsirengti, turėti padorų laikrodį, retsykiais nueiti į vienintelį miesto restoraną „Gaiva“ (sėkmingai išėjusį Anapilin). Truputį paišdykauti, o artėdamas link finalo suprantu: „viskas tuštybių tuštybė, nes mirsiu vienas, kaip ir visi, nors artimieji gali stovėti šalia.“
Rugsėjo 6 d. be abejo nėjau į rarotas (ankstyvąsias rytmečio Mišias Marijos garbei). Savaitę gyvenau kasdienybe ir net išsigandau, jog nebepatenskinsiu savo skaitytojų eiline skiltimi. Deja, ši geriausiu atveju, pasieks Jus spalio mėnesį. Bėgu it kiškis automobilio šviesoje, laukia net šešios neperskaitytos knygos, kurios keliaus į biblioteką ar knygų namelius. Turimi akiniai turėtų būti galingesni, bet… nesavivaliauju, tegul tai nustatys oftalmologai. Oftometrai (akių ligų specialistai), o dabar galvoju apie skilties pabaigą. Ji turėtų būti trumpesnė, bent dienoraštyje. Prieš nosį – sekmadienis. Rugsėjo 7 d., paskutinis skilties taškas, tad pabaiga.
Ji vėl apie knygas, ne tas šešias, kurias minėjau, o iš knygų namelio. Tai vengrės Csnyery Judit „Greta Garbo“ (mačiau tik vieną kino filmą su šia aktore „Karalienė Kristina“). Baigiu šturmuoti Stiven Donaldson fentezi romaną „Lordo paniekinimą“ (rusų k.). Klaiki nuobodybė, tad paskutinis taškas.
2025-09-07
Vytautas Mikalauskis
