Ančiasnapiai prakaituoja pienu. Jie koncentruoja pieną pilve, o prakaituodami išskiria jį iš raukšlių. („Apžvalga“ r. k. Nr. 937, P. 9.). Gal tai ir tiks pradžiai. Nemaloniai „oficiozo“ leidėjui ir redaktoriui, bet pradžiai veik visais atvejais būna, tad…
Pradžia
Skaitau „Radviliškio naujienas“ (2025-04-30, 05-07/ Nr. 171 1010). Tiesą pasakius, ten nėra nieko įdomaus. Na nebent, kas nors dievina mūsų merą ir gali vėpsoti į jo bent penkias nuotraukas. „Radviliškio krašte“ Nr. 18 (552) taip pat yra minėto tipo nuotraukų. Mano nuomone, narcizus reikia gerbti. Gražios gėlės, narcisizmą, atleiskite, priskiriu prie psichikos nukrypimų. Tai štai „oficiozo“ numeryje nė menkiausios žinutės apie balandžio 29 d. vykusį 35 metų sukaktį nuo pirmojo Radviliškio rajono tarybos deputatų posėdžio. Išvada, nuomonė, pamąstymas. Merui, jo „oficiozui“, redaktoriui, leidėjui, mes, pirmieji atgavusios nepriklausomybę Lietuvos Radviliškio rajono deputatai, tik mėšlo krūvelė, neverta jokio dėmesio. Aš ne pikčiurna, bet manau, kad praskynę kelią į jų kėdžiažmogiavimą, esame verti didesnės pagarbos. Ir „oficiozo“ gamintojams tinkama vieta galėtų būti tik komposto krūvoje. Tai tik mano nuomonė su palinkėjimu: „Amžiną atilsį duok jums Dieve, ir amžinoji šviesa jus telydi.“ Perfrazavau, bet panašių į jus dėka ir veikla Lietuva pagal spaudos ir žodžio laisvę nusirito iš tryliktos į keturioliktą vietą pasaulyje. Ačiū! Linkiu jums ir toliau rašyti apie galimas anginos operacijas per išeinamąją žarną, galimai, net Radviliškio ligoninėje. Neprieštarauju ir tam, kad pamirštate istorinius rajono įvykius. Tinginiai (tokie gyvūnai) tuštinasi tik kartą per savaitę. Ir tai tik tuomet, kai negali perlipti iš vieno medžio į kitą. Nusileidimas į žemę jiems problema. Išsirašiau. Palengvėjo, nes rašymas taip pat psichoterapijos šaka, padedanti depresyviems lengva forma. Kadangi skilčių atsarga senka, o kai kurios naujienos turi žalingą įprotį senti, pradedu kitą skyrelį.
Kitas
„Raganos cukrinis namelis pradėjo tirpti nuo vaikų seilių. Mes jį renovavome, impregnavome ir ji toliau sėkmingai valgo vaikus… Padedame istorijoms baigtis laimingai…“ Tai vienos firmos reklama. Jos (firmos) neįvardinsiu. Kas norės, suras jos pavadinimą žurnale: („Oho“: Įdomūs kryžiažodžiai ir galvosūkiai Nr. 5. Ant leidinio nugarėlės). Aš pats mėgstu juodąjį humorą. Suprantama, sveiko proto ribose. O šią reklamą vertinu kaip tobulą minėto humoro pavyzdį. Rašau tai gegužės 8 d. Kai pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas, fašistinės Vokietijos kapituliacija. Tai bolševikai, kai kurie rusai mano, kad pergalės diena – gegužės 9 d. Lai ir švenčia demonstruodami savo karinę galią Maskvos Raudonojoje aikštėje. Kiek žinome, ta galia niekaip nepajėgia užkariauti Ukrainos. Jei tikėti legendomis, kriminaliniai nusikaltėliai už žvėriškumo apraiškas atitarnavę ir žudę, plėšę taikius Ukrainos gyventojus sulaukia amnestijos. Kažkodėl tikiu, nes tai parodo putinizmo tikrąjį veidą.
Liūdnoka, tai lyja, tai pasninga, bet turiu ir įdomią žinutę, o gal tiksliau dovaną. Ją registruotu laišku pristatė pašto darbuotojai. Tai poeto Klemo Gelumbausko eilėraščių rinkinys. Pavadinimas: „Mano gyvenimui: Juodmargiui arkliukui“. Paaiškinu ir dar pasikartosiu – juodmargis arkliukas tautosakoje – diena ir naktis. Autorius aiškus, leidėjas – ne. Nėra turinio, puslapių numeracijos. Su malonumu perskaičiau. Ją K. G. dovanojo vaikai ir anūkai. Spėju ir tiražas ne per didelis. Tad galvoju, jog mano rankose raritetas (vertinga retenybė). Savo straipsnyje, nors ribotame apimtimi ir Jums, gerbiami skaitytojai pateikiu vieną iš daugelio posmų.
„Tu man dovanojai
Gražuolį mažiuką –
Gyvenimo mano
Juodmargį arkliuką (diena ir naktis).“
Su šiuo arkliuku-knyga dar nesiruošiu skirtis. Puikiai parinktos iliustracijos, eilėraščiai, kurių neteko skaityti, o svarbiausia – tai dovana su filosofine dedikacija. Ir dar įdomu tai, jog mūsų pašto kodai skiriasi tik vienu skaičiumi. Gal ir kitą skyrelį pradėti nuo skaičiaus?
Skaičius
1916 m. seserys Adeline ir Augusta Van Buren tapo pirmosiomis moterimis, vienviečiais motociklais apkeliavusiomis JAV. Seserims pavyko įgyvendinti šį tikslą nepaisant to, kad dažnai būdavo suimamos už kelnių dėvėjimą. („Oho“ galvosūkiai (be klausimų) Nr. 4. P. 33.). Įdomu, ką būtų darę JAV pareigūnai pamatę dabartines mokinukių šiknakelnes? Greičiausiai, nežinau, ar šis žodis tinkamas, būtų išsižioję iki pasmakrės ir pagalvoję, jog tai bėglės iš kokio nors beprotnamio. Kodėl rašau šiknakelnės? Tokios kelnės pasiūtos iš impregnuotos medžiagos, o ypač esant vidurių užkietėjimui, leistų be problemų išsituštinti net viešoje vietoje. Tai mano juodasis humoras, nes esu senis – pensininkas. Man nėra gražesnių už mini sijonėlius, juodas kojines su siūle užpakalinėje kojinių dalyje ir aukštakulnių. Šukuosenos kare, bobikoft, pažas (kam kurios labiau tiko, o kasos dvelkė archaika (seniena), bet laikai keičias, laikau save liberalių pažiūrų tipu, turinčiu reaguoti pagal principą: „kaip norime, taip ir atrodome“. Nukrypau nuo temos, o norėjau parašyti apie vieną Ingridos Jakubavičienės trilogiją (trys knygos). Ji istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, knygų autorė. Neatsimenu visų jos opusų, skirtų prezidentui Antanui Smetonai pavadinimo, bet… Tai visai nesvarbu ar tai buvo „Dviese“ (apie seseris Jadvygą Tūbelienę, Sofiją Smetonienę), ar „Duetas“ (apie A. Smetonos ir premjerministro J. Tūbelio svainyste, ar knyga „Antanas Smetona: Nelengvi pasirinkimai“. Po 1926 m. įvykdyto perversmo (kvaila būtų manyti, jog jis (A. Smetona) ten neprikišo tai po fašistų (lietuviškų) lyderiu autokratu. Komunarų sušaudymas, Suvalkijos ūkininkų skerdynės nevyko be jo žinios. Ir iš esmės, būkime sąžiningi, Lietuvą iš esmės valdė S. Smetonienė (mergautinė pavardė Chodasauskaitė), aristokratė, kortų žaidimų mėgėja. Sakysite, o kuom čia dėtas Radviliškis? Vykdamas atostogų į Palangą su ekstra klasės vagonais, prekiniu vagonu su asmenine manta jis stabtelėdavo Jonavoje, Kėdainiuose, Radviliškyje, kur vietos subinlaižiai jį iškilmingai sutikdavo. Kretingoje iškrovus jo mašinas nuo platformų riedėdavo Palangon. Seimo per jo valdymo laikotarpį taip ir neišrinko, neberašysiu apie jo šutvę, kuri neprieštaravo Lenkijos ultimatumui, Vokietijos nusavinto Klaipėdos krašto, ar organizavus pasipriešinimą bolševikams. Jis nešė mieles į JAV. Tegul man niekas nepasakoja, kad tai buvo geriausias jo pasirinkimas. Elgėsi it kiškis, užkluptas kopūstų lauke. Žinoma, mes būtume sutriuškinti, bet ir bolševikai su Vokietijos, Lenkijos fašistais šiandieniniame sąžinės teisme negalėtų pasiteisinti savo geranoriškumu. Gaila, nematė, šūdas ir Afrikoje tik šūdas, na nebent dramblio panašus į futbolo kamuolį. O kad buvo patriotu pasiryžusiu ginti Tėvynę negalime net abejoti. Prisiminkime mūsų partizanų kovas. Vėl paklausite, o kur čia Radviliškis? Pateiksiu tik vieną pavyzdėlį. Petras Biržys, buvęs Radviliškio progimnazijos mokytojas, turėjo net vienuolika „atostogų“ kalėjimuose. Nuo dviejų savaičių iki pusmečio. Asmeniškai aš tokių „sanatorijų“ nenorėčiau. Ir išsisukti ar fanatiškai gerbti minėtą veikėją Jūsų pasirinkimo laisvė. Klystame visi, išskyrus tuos, kurie nieko nedirba. Asmeniškai aš, nupėdinęs į biblioteką, supainiojau H. Radauskui ir B. Radzevičiui skirtas parodėles. Atsiprašau. A. Smetona to niekada nedarė. Užduso gaisro dūmuose 1944 m. Tik aš niekada nepatikėsiu, jog jis būtų atsiprašęs už visus savo veiksmus: žudynes, trėmimus, kalėjimus, antidemokratiją ir pan. Kaip jau minėjau, yra I. Jakubavičienės trilogija. Nors ir itin subtiliai užmaskuotas, jaučiamas feminizmas, pernelyg pagarbūs atsiliepimai apie Smetonos šeimą ir knygos, iš kurių perskaičius bent vieną, kitų skaityti neverta. Liaudiškai, mano nuomone, tiktų patarlė-posakis: „Sviestas sviestuotas“. Tad gerbiamos jaunosios damos, kaip nešiojote, taip ir nešiokite savo „šiknakelnes“. Kodėl? Jūs galite rasti savo atsakymą, o aš, kaip senolis atsakysiu: „atsarga gėdos nedaro“.
Atsarga
Gegužės 9 d. tradiciškai padėjome gėlių ant mano bičiulio tėvo kapo. Įamžinau. Šiaip ar taip, tai Antrojo Pasaulinio karo dalyvis, o sūnus saugo pagalvėlę, kur susegti tėvo kariniai apdovanojimai. Vėliau prisėdome ir prie stipresnio gėrimo buteliuko ir žiūrėjome paradą, skirtą pergalei prieš fašistinę Vokietiją. Šiais metais jis kažkoks blankokas. Dalyvavo ir Rusijai draugiškų karinių dalinių atstovai. Na iš vidurinės Azijos ir pan. Žygiavo gera, ar geri kariai – nežinau. Rusijos prezidentas pasveikino kariškius. Naujos karinės technikos irgi nemačiau. Ir iš kur jai būti? Karas su Ukraina – brangus malonumas. Vėliau kasdienė rutina. Tad laikinai išeinu į atsargą ir dedu paskutinį šios skilties tašką.
Vytautas Mikalauskis
Su šiuo arkliuku-knyga dar nesiruošiu skirtis. Puikiai parinktos iliustracijos, eilėraščiai, kurių neteko skaityti, o svarbiausia – tai dovana su filosofine dedikacija.
